Laimina kiekvieną parapijos kampelį
Raguvos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Juozas Janulis sako, kad parapijiečių namus pradėjo lankyti spalį ir eina tik pas tuos, kurie laukia ir supranta.
„Šventam rašte parašyta: „Dievo malonės nemeskit kiaulėms“. Einu tik pas tuos parapijiečius, kurie mane kviečia ir laukia atviromis širdimis. Einu pas tuos, kurie supranta, kas yra namų palaiminimas. Kristus apaštalams sakė: „Eikite, laiminkite visas tautas, skelbkite evangeliją iki pasaulio pabaigos. Nekeikit, bet laiminkit“, – sakė kunigas.
Dvasininkas pasakojo, kad įvairūs palaiminimai vyksta ir maldos namuose, bet kalėdojimo metu kunigas išeina iš bažnyčios ir ateina į kiekvieno sodybą, laimina kiekvieną parapijos kampelį.
Nuovargį atperka šypsenos
Kunigas atviras – šis darbas labai sunkus ir varginantis, bet viską atperka žmonių šypsenos.
„Man smagu, kai žmonės supranta. Daug kas galvoja, kad kunigas eina aukų pasirinkti, bet aš sakau: brangieji, pinigus jūs galite aukoti bažnyčioje visus metus, kada galite, kada norite. Laiminamas namas yra tada, kada ateina kunigas į tavo namus, ir tai nėra susiję su auka. Aišku, žmonės, kurie nori atsidėkoti, kitą sykį paaukoja – ir kojines, ir pirštines esu gavęs dovanų. Bet iš tiesų ne čia esmė. Didžiausias džiaugsmas, kai žmonės supranta, kodėl tas palaiminimas jiems reikalingas – tai yra brangiausia. Tai labai sunki pareiga ir ji išvargina, ypač mano amžiuje, bet kai matai, kaip nudžiuginai žmogų, nuovargis atsiperka“, – kalbėjo dvasininkas.
J. Janulis kasdien aplanko apie dvidešimt šeimų. Anksčiau, dar prieš karantiną, jis aplankydavo ir trisdešimt, ir keturiasdešimt.
Kalėdojimas – šventė kaime
Prisimindamas savo vaikystę, kunigas pasakojo, kad kaime būdavo didžiulė šventė, kai dvasininkai lankydavo šeimas.
„Atvažiuodavo su arkliais. Būdavo viso kaimo šventė, niekas nedirbdavo, net kolūkiai, „nes kunigas kalendavos“. Anais laikais tai buvo garbė, džiaugsmas – ir tik pabandytų kunigas kur nors nenuvažiuoti… Jeigu kunigas pralenkdavo kokią sodybą, tai būdavo didžiausia sarmata, koks įžeidimas!“ – pasakojo J. Janulis.
Prisimindamas senus laikus jis tęsė: „Smetonos laikais žmonės kunigui atsidėkodavo grūdais, bulvėmis, kopūstais, morkomis. Kas kuo turėdavo. Tada parapijos zakristijonai, vargonininkai negaudavo atlyginimo. Buvo sutarta, kad jų alga bus natūra. Ūkininkai supildavo po kibirą ar jau po pusmaišį visokiausių žemės gėrybių. Ir jie iš to gyvendavo. Būdavo ir juoko. Mažesni ūkininkai, viską išdaliję, pavasarį pritrūkdavo sėjai, tai eidavo pas vargonininką skolintis dovanotos dovanos.“
„Ir dabar žmonės geri“, – tvirtina kunigas. Noriai atsidėkoja tuo, kuo gali. Kartais kunigui įdeda savo žemėje užaugintų svogūnų ar česnakų, pavaišina medumi, dovanoja džiovintų žolelių ar prieskonių, į stiklainius įdeda paruoštų Kūčių patiekalų.
Ne visos durys atviros
Nors klebonas stengiasi aplankyti kiekvieną kiemą, tačiau ne kiekvienos durys jam atviros.
„Parapijiečių lankymo tradicijos dar gyvos, bet jau nebėra tokios populiarios, kaip būdavo anksčiau. Per prievartą niekur nesiveržiu. Yra bažnyčios paskirtas žmogus, kuris parapijiečius apklausia, kas norėtų, kad būtų palaiminti jų namai. Taip pagal sąrašą ir keliauju. Lankau visus, kurie laukia, kurie priima“, – sako E. Staleronka.
Artėjančių švenčių proga klebonas visiems linki gražių šv. Kalėdų, ramaus šv. Kūčių vakaro ir Dievo malonės.
„Bet svarbiausia – sveikatos, nes ji žmogui svarbiausia. Jei esi sveikas – esi turtingas“, – sako kunigas E. Staleronka.