– Kodėl nusprendėte išeiti iš darbo? Juk birželio mėnesį dar man rodėte gražiausius Palangos gėlynus.
– Neslėpsiu: apie išėjimą pastaruoju metu vis dažniau pagalvodavau. Juolab kad jau daug metų kovoju su gan įkyria astma. Jeigu būčiau nedirbusi, o galvojusi apie ligą, būčiau jau senai tik lovoje gulėjusi. Bet kai žmogus turi ko siekti, kai dirba mylimą darbą, kai supa puikūs žmonės – ir šeimoje, ir darbe, daug ką padarai, kaip sakau, „per jėgą“ – net liga atsitraukia laikinai. Va, dabar galėsiu rimčiau su liga pakovoti. Be to, jau ir amžius – ne tas...
– Penkiasdešimt metų tikrai jums dar neduočiau...
– (Juokiasi). Ačiū, ačiū, bet rugsėjį jau sukaks 69.
– Kokia buvo direktoriaus Gedimino Valinevičiaus reakcija, kai jam tokią žinią pranešėte?
– Jau kai jis atėjo į komunalinį dirbti (pernai vasarą – L. J.), jam iškart pasakiau, kad dar kelis metus „patrauksiu“ ir viskas. Jeigu būčiau nors dešimt metų jaunesnė, mielai toliau dirbčiau, juolab kad apie kolektyvą ir direktorių galiu pasakyti tik labai gerus žodžius.
– Ar direktorius bandė įkalbėti dar pasilikti?
– Bandė, prašė pasilikti nors iki rudens, bet aš tokia užsispyrusi: „Ne ir ne....“ (juokiasi). Jau metų pradžioje buvau pasiryžusi išeiti, bet, prašoma direktoriaus, pasilikau, anot Gedimino (Valinevičiaus) gėlių pasodinti...
– Tai kiek tiksliai išdirbote „Palangos komunaliniame ūkyje“?
– Spalio 26 dieną būtų sukakę 48 metai.
– Nuostabu. Ar žinote kitą žmogų, toje pačioje įmonėje Palangoje išdirbusį tiek ilgai?
– Ne, nežinau. Vienas mūsų komunalinio darbuotojas yra išdirbęs daugiau kaip 40 metų, irgi toje pačioje įmonėje. Rimantas Mikalkėnas (Palangos vicemeras – L. J.) irgi yra ilgai dirbęs komunaliniame.
– Ar per tiek metų nebuvote gavusi kitų darbo pasiūlymų?
– Žinoma, kad jų buvo. Negi manote, kad tokia netikusi esu? (juokiasi). Kai kas man dvigubą ar net trigubą atlyginimą nei čia siūlė. Prisimenu, dar tarybiniais metais man gerą darbą siūlė Palangos reabilitacijos ligoninė – būtent tuometinis jos direktorius žadėjo man triskart didesnį atlyginimą nei komunaliniame. Kai pastatė viešbutį „Auska“, irgi mane kvietė ten dirbti. Man buvo 25-eri tuomet. Tas direktorius pasakė man: „Va, padirbsi su mumis 25 metus ir išeisi į pensiją...“ O aš jam atrėžiau: „Aš jau turiu du vaikus, pagimdysiu dar tris ir dar greičiau išeisiu į pensiją....“ (juokiasi).
– Kada buvo jūsų paskutinė darbo diena?
– Liepos 12-ąją.
– Ar žinote, kas jus pakeis?
– Nežinau, bet tikiu, kad tinkamą žmogų ras. Aš irgi – ne gėlininkė, o tik paprasta mokslinė agronomė.
– Ką veikiate be darbo dabar?
– Oi, turiu labai daug veiklos. Turiu sklypą sodų bendrijoje „Pavėsis“, jau penkerius metus su vyru aš jame. Vyrui sunku lipti laiptais, tai namukas sode – pats tas. Tai dabar krapštausi, koncertus lankau. Nuostabus jausmas! Vis tik reikia saugoti save, kol nevėlu.
– Ko palinkėtumėte Palangos komunalinio įmonei?
– Kad mieste visur būtų gražu. Ne mažiau gražiau nei dabar yra. Kad žmonės visi būtų laimingi. Žinoma, užeisiu į komunalinį, juk jis man buvo tiek metų tapęs mano antraisiais namais.
– Su kiek direktorių jums teko dirbti?
– Su 10. Visi mano buvo gražūs ir geri (juokiasi). Man buvo laimė matyti, kaip keičiasi ir gražėja miestas. Aš ėjau į darbą ir grįždavau iš jo linksma.
