Teatro ir kino aktorė, keturis dešimtmečius vaidinusi Panevėžio dramos teatro scenoje, tikrai turi ką papasakoti, bet kalbėjimą apie save ji vadina apgailėtinu ir retai kada sutinka bendrauti su žurnalistais. Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje naujienų portalui JP nusišypsojo laimė – D. Melėnaitė sutiko pasikalbėti ir pasikvietė į namus, kuriuose neapsakomai jauku, vyrauja ramybė.
Tik aktorės balsas skamba kitaip nei teatro scenoje, jaučiasi, kaip į nugarą alsuoja režisierius J. Miltinis. Kad ir ko jos bepaklaustum, visi atsakymai atsisuka į teatrą, į legendinį režisierių.
Vertino kūrybą
Telefonu paskambinus D. Melėnaitei ir pradėjus tartis dėl interviu, aktorė išrėžė: „Aš ką tik ant galvos pasitepiau kaukę nuo plaukų slinkimo. Tai kaip dabar atrodysiu? Na, bet nieko tokio. Be to, kaip tik pas mane užsuko kolega aktorius Enrikas Kačinskas. Žinote tokį? Tai, jei žinote, gerai, atvažiuokite. Duodu dešimt minučių. Viskas. Laukiu. Iki.“
Neliko kitos išeities, kaip tik mesti pradėtus darbus ir skubėti pas legendinę aktorę. Ir iš tiesų, pasitiko du besišypsantys kolegos – D. Melėnaitė ir E. Kačinskas. Aktoriai JP korespondentę pasodino prie stalo, o patys liko stovėti. Sakė jiems taip geriau.
Ant stalo stovėjo iškilmingoje Metų panevėžiečio ceremonijoje D. Melėnaitei įteikta skulptoriaus Juozo Lebednyko sukurta statulėlė.
„Dabar ji stovi garbingoje vietoje, bet vėliau ją padėsiu kitur. Tai įvertinimas už visą gyvenimą“, – duodama palaikyti statulėlę sakė D. Melėnaitė.
Tuo metu į pokalbį įsiterpė E. Kačinskas: „Ne, Dalia, taip nekalbėk, už visą gyvenimą paminklą stato, statulėlė tau – už kūrybą.“
„Pasirodo, už kūrybą. Na, taip, juk keturiasdešimt metų kūriau ir dirbau. Ir dabar Enrikė (taip D. Melėnaitė vadina Enriką, – red.) atėjo, prisimename gražius laikus. Ir juodus, ir visokius – tokius, kokie jie buvo“, – sakė aktorė.
„Tas įvertinimas mane palietė su šypsena. Jau nėra čia ko daugiau bepaliesti. Po šitiek metų kažkas kažkur pasigailėjo ir prisiminė, kad reikia ir Melėnaitei kažką duoti, kol dar nenumirė. Na, ir džiaugiuosi. Padėkojau, renginyje išvapėjau žodelį. Buvau pasiruošusi visą kalbą, nereikėjo. Pasilanksčiau visiems, kurie mane prisimena“, – kalbėjo Metų panevėžietė.
Jaučiasi skolingas
E. Kačinskas netveria klausydamas: „Dalia truputį kukli. Iš tiesų ją apdovanojimas labai sujaudino. Tai neeilinis dalykas ir rankos tikrai turėjo drebėti. Dalia jautri, ji Ugninės kumelės metais gimusi, pas ją viskas dega, liepsnoja: ir širdis, ir kultūra, ir menas, ir kūryba. Per ceremoniją ji labai gerai atrodė, tokia japoniška skulptūrėlė,“
Dalia susinepatogino: „Eik jau, eik, kalbi nesąmones, – ir stengėsi kuo greičiau pakeisti temą. – Paskambinau Enrikei, sakau, užbėk, tai jis ir užbėgo. Mes kolegos, draugaujame visą gyvenimą. Enrikė netoli gyvena. Kai nusiperku bulvių, ant dviračio jas man atveža.“
Įsiterpė ir Enrikas: „Aš jai skolingas, nes ji tokius vaidmenis vaidino ir leido man šalia vaidinti“.
Paklausti, ar dažnai susitinka, draugai purto galvą ir vienukart sako: „Ne, mes neįkyrūs“.
Enrikas papildė: „Mus Miltinis ne draugauti mokė, o būti scenoje dideliais menininkais. Draugystė kartais trukdo artistams. Vienas kitą pradeda girti, pataikauti.“
Nesuvaldomas pasiutimas
E. Kačinskas viso pokalbio metu negailėjo gražių žodžių aktorei.
„Dalia buvo kaip revoliucionierė, kaip beprotė, toks šėlsmas ir iki pat pabaigos, kiek aš ją mačiau scenoje, ji visada tą išlaikė. Dalia buvo išskirtinė, visi pagrindiniai vaidmenys krito ant jos pečių. Ir ne veltui. Ji turėjo šitokią jėgą, nesuvaldomą pasiutimą. Daugiau niekas neturėjo tiek energijos kiek ji. O jos balsas toks aksominis buvo. Dalia ištverminga ir labai atsakinga, niekada nėra pavedusi, išsisukinėjusi. Po spektaklių grįždavome kartu, nes pakeliui. Kiek mes išsišnekėdavome apie teatrą, kiek analizuodavome. Mes tiesiog norėdavome pateisinti savo klaidas arba jų ieškoti, kodėl mums taip nesiseka“, – pasakoja aktorius.
Liko tik vardas
Ir dabar, retsykiais susitikę, aktoriai šnekučiuojasi apie teatrą. „Dažniausiai „špilkuojamės, – sako jie. – Nes mes apie teatrą turime tiek prisiminimų. Kai pradedame narstyti, dabar iš nuotolio matome, ko netekome, ką praradome, kur mes buvome ir ką mes turėjome.“
D. Melėnaitė tęsė mintį: „Miltinis paliko Paryžių, atvažiavo į kaimą, į Panevėžį ir sukūrė teatrą, surinko jį iš vaikigalių. Jis neliko pas Baro, pas Pikaso, jis neliko pas visas garsenybes – Marlen Reno, Marsel Marso. Jis galėto būti bohemoje, ten kurti, bet neliko. Atvažiavo į Lietuvą kurti. Jis labai norėjo turėti savo trupę ir savo teatrą. Jis visa tai sukūrė ir yra vertas to paminklo. Ir ne Miltinio dabar teatras, bet Miltinio vardo teatras, nes Miltinio teatro nebėra.“
Jai antrina ir Enrikas: „Iš mažų kaimelių visi suvažiavo ir per dvejus–trejus metus Miltinis juos padarė pasaulinio lygio aktoriais“.
Degė noru ir aistra
„Miltinio spektakliai buvo pribloškiantys. O ką jis išdarinėdavo su tuometinėmis (ne)technologijomis, dabar protu nesuvokiama. Taip, Miltinis aktorius kukino, turėdavai padaryti cypdamas. Kaip dabar atsimenu. Miltinis dvi valandas pastabas sako. Aš stoviu su ilgu, iki žemės darbiniu sijonu, užsimovus „kablus“. Tyliai, švelniais judesiais, kad nepastebėtų, vieną batą išspiriu, tada – kitą ir stoviu basomis. Po dviejų valandų pastabų, kai Miltinis jau baigia, greitai šoku į batus ir vėl varau repetuoti. O Miltinis aiškina, „blogai, nu visai blogai“. Ir vėl visą valandą klausai, kad blogai. Pusės nesupranti, bet akys išsprogę, apsisuki ir dirbi, darai tol, kol pavyksta. Ir mes patys degėme noru, aistra. Jei to nebūtume turėję, mums nieko nebūtų pavykę“, – užtikrintai kalbėjo D. Melėnaitė.
Pasak Enriko, J. Miltinis aktorius vertė dirbti ir kurti per pasąmonę. „Režisierius kalbėdavo tol, kol aktoriai net patys nesuprasdavo, kas užgimdavo jų viduje ir beveik pas kiekvieną. O kad viskas gerai, kad išpildėme visus režisieriaus lūkesčius, Miltinis pasakydavo, bet labai retai“, – teigė aktorius.
Viskas buvo blogai
„Antradieniais visus surinkdavo į mažąją salę. 11 valandą ateidavo Miltinis ir taip ne paprastai, o galingai, dažniausiai susivėlęs, paniuręs. Visi sėdi ir palengva lenkia galvas žemyn. Ir vis girdėdavome: tas blogai, anas blogai, tas visiškai blogai. Labiausiai Donatas Banionis gaudavo velnių, kad jaunimas matytų, kaip bus, jeigu Banionis bandys bent truputį pakelti nosį ir važiuos filmuotis. Taip, jis važinėjo, nes Banionį griebė visi, kas tik galėjo. O todėl, kad užčiupo, kad tai yra didelio meno įvykdytojas, jis ir kine galėjo labai gerai vaidinti. Jį visi griebdavo, bet už tai atsiimdavo iš Miltinio velnių. Statydavo jį į vietą, kad būtų lygus su visais, gink Dieve, nepasikeltų“, – prisimena D. Melėnaitė.
Varė į pensiją
Netrukus Dalia atsiduso ir pasakojo, kaip J. Miltinis iš aktorių reikalavo, jog šie laiku išeitų į pensiją. Režisierius nepakentė, kad aktoriai nusentų scenoje, nes jau tada jie nebeimprovizuodavo, traukdavo iš savęs paskutinius varžtelius, atrasdavo jau būtą intonaciją ir ją naudodavo, o tai – nebeįdomu.
Paklausta, kada ir kaip paliko sceną, D. Melėnaitė trumpam pritilo. Ir vėl pravėrė J.Miltinio teatro duris:
„Buvo taip. Miltinis varė aktorę Šulgaitę į pensiją. Toje mažoje salėje sėdime visi galvas nuleidę, o Miltinis šaukia „Eik, Šulgaite, nesėdėk, eik, aš tau neduosiu vaidmenų, trinka tavo balsas, tu pasenai, tu netinki, išeik“. O Šulgaitė jam: „Ne, draugas Miltini, tik su jumis“. Tuo susirinkimas ir baigėsi. Miltinis pirmas mauna iš mažosios salės, ir velnias davė man pasimaišyti po kojomis. Jis įsiaudrinęs pralėkė pro mane, bet sustojo, atsisuko ir klausia „Kiek tau metų, Melėnaite?“. Atsirėmiau į radiatorių, sakau – trisdešimt dveji. Ir išgirstu režisieriaus balsą: „O, Jėzau, kiek dar daug“. Ir nuėjo, bet grįžo. Tada vėl girdžiu: „Žiūrėk, kad man išeitum, aš nebegyvensiu, bet su pensijos diena… Tu man turi pažadėti, kad išeisi į pensiją“. Aš pažadėjau ir pažadą ištesėjau.“
Laikėsi duoto žodžio
„Ir atėjo ta diena. Gegužę suvaidinau spektaklyje „Senojo gluosnio pasakojimai“. Visi nubėgo grimo nusiimti, o aš pasilikau. Apėjau visą sceną, užėjau į viršų, į grimo kambarį. Visi jau buvo išsilakstę. Atsidariau stalčių, susirinkau daiktus, susidėjau juos į „terbytę“, pasiėmiau dar savo rankšluostį, nusiėmiau grimą, uždariau duris ir išėjau“, – prisimena aktorė ir priduria, kad prašymą išeiti į pensiją, kaip ir buvo žadėjusi režisieriui J. Miltiniui, teatrui pateikė būtent tą dieną, kai ji prasidėjo.
„Išėjau, nes laikiausi žodžio, ir, manau, laiku uždariau duris“, – įsitikinusi D. Melėnaitė.
Tokiu pat keliu pasuko ir jos kolega E. Kačinskas.
„Žinojau šitą istoriją. Nors man Miltinis taip neliepė, bet mačiau vyresnius kolegas, kada jie užmiršta tekstus, kada sustingsta scenoje ir net po penkiolika minučių. Nebežino, ką daryti, kada reikia juos išvesti ir įvesti, tada supratau, kad aš iš savęs taip nesityčiosiu. Su pensijos diena teatrą palikau ir aš“, – pasakojo aktorius.
Išmokė kalbėti Ezopo kalba
Iš J. Miltinio teatro aktoriai išsinešė viską. Ne, tai ne apie materialius dalykus.
„Teatras ir Miltinis suformavo mūsų asmenybes. Mes sugebame blogį atskirti nuo gėrio, mūsų fantazija laki ir išsivysčiusi. Miltinis mus išmokė kalbėti Ezopo kalba. Sunku suprasti, ar mes kalbame rimtai, ar juokaujame, ar per dantį traukiame. Mes ir tarpusavyje taip bendraujame, pas mus niekada nebūna rimtai, esame laisvi žmonės.
Miltinis mus išmokė vienas kitam jausti šilumą, bet neįkyrėti. Nelendame vieni kitiems į akis, šeimomis nebendraujame, bet esame šeimyniški, rūpinamės vieni kitais tik tiek, kiek reikia. Mes bendraujame, bet į draugystes nepuolame. Mes išmokyti būti vienišais. Visą laiką buvome saugomi, kad kiekvienas iš mūsų liktų individualybe. Miltinis mums neleisdavo eiti į jokius renginius, vesti vakarų. Todėl, kad jis mus saugojo, norėjo mus taupyti scenai. Vis sakydavo – neišsibarstykit, neišsiblaškykit. Tuo vadovaujamės ir dabar“, – tvirtina abu aktoriai.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją