Miestelio naujiena – lošimo salonas
Mažame mieste Daiva prieš kelerius metus įsidarbino naujame lošimų automatų salone. Net nenutuokdama, kaip atrodo darbas, parašė CV ir nuėjo į darbo pokalbį. Darbo pobūdis ir reikalavimai, anot jos, buvo paprasti: komunikabilumas, stresinių situacijų suvaldymas, darbas su klientais bei naktinis darbas.
„Nuėjusi į pokalbį „būriau“ vadybininkei, kad esu dirbusi naktimis, kad pusę miesto jaunimo jau pažįstu ir neturėsiu problemų. Darbo vietos buvo trys, o kandidatų – daugiau nei šimtas. Aš patekau į tą trejetuką“, – pasakojimą pradeda Daiva.
Pirma jos darbo pamaina prasidėdavo nuo 18 val. ir tęsdavosi iki 2 val. nakties. „Atėjau į naujai įrengtą saloną, kur stovėjo 12 lošimo automatų, apie juos nieko nežinojau. Lošimo salonas mieste tapo naujiena, bet ne mūsų jaunimui, kuris lošdavo aplinkiniuose miestuose.“
Daiva turėdavo sėdėti užsirakinusi 3 kv. m dydžio kambaryje su neperšaunamu stiklu. Atėjęs klientas paduodavo popierinę kupiūrą, ją darbuotoja iškeisdavo į metalinius pinigus, mat lošimo aparatai priimdavo tik monetas. Kambaryje veikė metalinių pinigų skaičiavimo aparatas, tad apsirikti esą buvo neįmanoma.
„Pirmą vakarą žiūriu į tuos aparatus ir nieko nesuprantu. Vadybininkė aprodė jų vidaus sudėtį, bet kaip lošti, kiek statyti, ką spausti, niekas nemokė. Tačiau mes neprivalome mokėti ir mokyti kitų. Atėjus pirmam klientui, stovėjau šalia jo ir stebėjau, kaip lošia. Per tris dienas „įkirtau“ visus aparatus, o po mėnesio jau viską supratau.
Visi galvoja, kad mes, administratorės, žinome, ką daryti, norint laimėti, bet galiu drąsiai pasakyti, kad po dvejų metų stebėjimo aš taip ir nesužinojau, kaip laimėti. Automatai taip nustatyti, kad nežinau, kokiu vunderkindu reikia būti, kad suprastum visus ėjimus“, – pripažįsta moteris.
Atgaiva po darbo degalinėje
Daivai šis darbas atrodė smagus: jokios fizinės veiklos, reikia tik pasipuošti, sėdėti ir keisti pinigus, paruošti kavos, ir viskas. Taip ji dirbo dvi dienas nuo 10 val. iki 18 val. ir dvi naktis nuo 18 val. iki 2 val. nakties, tada turėdavo dvi laisvas dienas.
Prieš įsidarbindama lošimo salone pusantrų metų dirbo vietinėje degalinėje. Kaip pasakoja, nors atlyginimas buvo panašus, naujame darbe buvo žymiai palankesnis darbo grafikas.
„Jei klientai pageidauja, galėdavau darbą pratęsti. Už papildomą valandą po 2 val. nakties klientai man mokėdavo 10 eurų. Super, dar galima prisidėti prie algos“, – džiaugiasi pašnekovė.
Tiesa, moteris gaudavo ir arbatpinigių. Pavyzdžiui, jei klientui gerai sekdavosi, laimėjęs, tarkim, 300 eurų, negailėdavo darbuotojai 10 eurų. Be to, lošimo aparatuose klientai palikdavo po 2 ar 4 eurus. Taigi iš viso Daiva per mėnesį uždirbdavo apie 800 eurų „į rankas“.
Rado būdų nenuobodžiauti ir pasislėpti nuo stebėtojų
Kaip pasakoja pašnekovė, laikas salone prabėgdavo itin greitai, nors pasitaikydavo dienų, kai kambarėlyje viena sėdėdavo 4 valandas.
„Dauguma klientų – malonūs, eidavome kartu parūkyti. Jie lošia, o aš stoviu šalia ir kalbamės. Kai likdavau viena, man buvo uždrausta naudotis telefonu. Mūsų pareiga – stebėti kameras: kad kas nors iš lauko neateitų su kauke, kad spėtum pasislėpti po stalu ir paspausti pagalbos mygtuką. Tada per 5 minutes atvažiuoja apsaugos darbuotojas. Vis dėlto išradau pozą, kaip atsisėsti, kad per kameras nesimatytų, jog žiūriu į mobilųjį. Be to, net užsisakėme interneto modemą, jį paslėpėme, tad su kolegėmis turėjome galimybę internete pažiūrėti bent kokį filmą“, – šypsosi Daiva.
Kameros, sako ji, įrengtos ne veltui – kitame mieste įsikūrusioje kazino būstinėje prie kamerų sėdi vyrai ir stebi visus salonus: „Juos vadindavome slaptais stebėtojais, nes jie viską matydavo ir valdžiai teikdavo ataskaitą apie kiekvienos administratorės darbą. Jei nepatikrinai dokumento, stebėtojai paskambinę telefonu paklaus, kodėl nepatikrinai žmogaus tapatybės, ir praneš valdžiai.“
O kartais šie vyrai darbuotojoms paskambindavo pajuokauti, pavyzdžiui, pastebėję naują darbuotojos plaukų spalvą pagirdavo. Taip esą atrodo malonioji darbo kazino dalis.
Kartą nusižengė taisyklėms
Tuo metu blogoji šio darbo pusė Daivą veikė psichologiškai: „Buvo keista, kad prieš įsidarbinant reikėjo atlikti medicininę patikrą ir būtinai gauti psichiatro antspaudą. Pasirodo, ne veltui, nes darbas stipriai „pjovė“ per smegenis. Visų pirma, buvo žiauriai gaila žmonių, kuriuos pažinojau, nes mūsų miestelis – mažas. Žinai jų pajamas ir matai, kad per vakarą palieka visą savo algą, bet negali nieko pasakyti. Jie keikiasi, pyksta, o tu turi ateiti, paguosti, rasti gerą žodį.“
Kažkada, pasakoja Daiva, pas ją užsuko jaunas, 22-ejų metų, kaimynas: „Pabandė, patiko ir kas vakarą pas mane pralošdavo po 50 eurų. Tuomet jis pradėjo prašyti pinigų iš brolio, gyvenančio Norvegijoje, neva jam reikia sumokėti už telefoną, butą ir pan. Pirmą kartą nusižengiau taisyklėms ir paskundžiau, kad nesiųstų jam pinigų, nes brolis lošia.“
Moteris pripažįsta, jog jai gaila stebėti žmones, kurie į lošimo salonus ateina turėdami tikslą įmesti 10 eurų. Anot jos, viską lemia sėkmė: iš 10 eurų galima laimėti 50 eurų, galima 100 eurų, o galima išeiti tuščiomis. Vis dėlto, pabrėžia ji, nė vienas klientas nėra išėjęs pasibaigus pirmiems 10 eurų.
„Jei žmogus laimėjo 100 eurų, tai juos ir vėl „susuko“. Apima azartas, kad jei jau tiek buvau išlošęs, automatas turi duoti dar. Taip dingsta 10, 20, 50 eurų... O tada prasideda pyktis ir noras bent atsilošti savo prarastus pinigus. Tuomet žiūri – nebėra 100–300 eurų“, – pasakoja pašnekovė.
Žmonių priklausomybė neturi ribų
Kartą vienas vaikinas iš draugų vakarėlio atėjo į lošimo saloną, kuriame dirbo Daiva: „Jis buvo truputį įkaušęs, pasiskundė, kad visi geria, tad geriau jis čia ramiai pabus. Padėjo man savo piniginę ir paprašė, kad jam jokiu būdu jos neduočiau. Tik visam vakarui išsiėmė 50 eurų. Mūsų salone nebuvo alkoholio, tad tai buvo puiki vieta išsiblaivyti. Iš pradžių jis atsisėdo prie vieno aparato, pradėjo sukti.
Atbėgę draugai jį barė, su šlepete mušė per sėdynę, atėmė visus jo pinigus ir piniginę. Jau ir policiją buvau iškvietusi, bet vaikinas paaiškino, kad draugai taip juo rūpinasi. Draugai keikdamiesi išėjo, o jis liko su keliomis monetomis. Tačiau niekas iš jo neatėmė banko kortelės. Tad jis nubėgdavo į kitą kelio pusę, pasiimdavo 50 eurų ir vėl sėsdavo prie automato. Ir taip keliavo 100, 200, 300, 400 eurų, o tas automatas – kaip užburtas – nė euro atgal neduoda.
Mano darbas ėjo į pabaigą, buvo naktis, noriu namo, tad pasiūliau jam ateiti kitą dieną. Tačiau kaip jis paliks savo aparatą, į kurį sukišo 500 eurų? Kitą dieną neva atbėgs koks pienburnis ir išsiims visus jo pinigus. Jam atrodė, kad pinigų negalima palikti, reikia lošti, juk vis tiek tas aparatas neva turi „atsirišti“. Ir taip mudu prabuvome iki 5 val. ryto, kol atvažiavo pažįstamas policijos ekipažas ir per prievartą jį išvedė. Vaikinas tą vakarą automatuose paliko 1 tūkst. eurų.“
Laimės valandos „susargdina“ žmones
Iš tiesų, kaip pasakoja Daiva, pasitaiko laimės valandų, kai automatai „atsiriša“. Kaip aiškina pašnekovė, jie užprogramuoti taip, kad 80 proc. pelno turi atiduoti klientams, – ateina laikas, kad ir iš 1 euro galima laimėti 100 arba net 500 eurų.
„Šios valandos ir „susargdina“ žmonės. Iš pradžių lošimas prasideda nuo 1 iki 2 eurų. Keturis kartus pasuka būgną, jei nieko, tai nieko, o jei laimi keletą eurų, tai laimi. Paskui, žiūrėk, laimėtus pinigus neša į kitą aparatą. Pralošia arba vėl laimi. Iš pradžių klientas džiaugiasi laimėjęs ir 20 eurų, o kai pasiseka laimėti 100 eurų, tai išvis – pasaka. Jau kitą dieną ateina su tuo 100 eurų ir sako, kad išleis 20 eurų, o liks dar 80 eurų. Išleidžia, nelaimi. Po kokių 3 dienų ateina dar kartą ir taip laimėtą sumą vėl grąžina atgal ir pradeda traukti savo pinigėlius“, – apie tai, kaip veikia užburtas lošėjų ratas, pasakoja pašnekovė.
Daiva prisimena jauną vaikiną, kuris neseniai buvo baigęs mokyklą ir esą apie kazino automatus nieko nežinojo: „Manęs paprašė parodyti, kaip jie veikia, lošė iš centų. Kelis vakarus iš eilės vis užsukdavo. Įmetė 10 eurų ir iškart laimėjo 100 eurų, paskui – dar tiek pat; kaip ant sparnų išlėkė. Kitą dieną jis vėl pas mus užsuko ir vėl laimėjo 300 eurų.
Per savaitę vaikinukas laimėjo 1,5 tūkst. eurų, savų išleidęs iki 100 eurų. Matydami jo sėkmę „veteranai“ nervinosi. Kalbėjo, kad jie neva sukiša pinigus, o kažkoks piemuo juos pasiima. Vaikinukas jau planavo parduoti savo seną automobilį ir pirkti naują. Išėjau porai savaičių atostogauti, o grįžusi į naktinę pamainą matau – tas vaikinukas sėdi prie aparatų jau kaip senas veteranas.“