Pamenu, ką tik pradėjusios savarankiškai skraidyti lėktuvo pilotės pasakojimas sulaukė didelio mokinių susidomėjimo, tad nusprendžiau paprašyti Julijos skirti laiko pokalbiui apie savo darbą. Julijos darbo grafikas labai intensyvus, tad gavau atsakymą, jog galime susitikti po mėnesio.
DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su lėktuvo pilote Julija Michalčenko. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Julija, ar pamenate, kada pirmą kartą teko skristi lėktuvu?
– Dar paauglė norėjau būti pilote, bet niekada nebuvau skridusi lėktuvu. Kartą nuvykau į Radviliškio rajone esantį Raudondvario aerodromą, pasiprašiau paskraidinama lėktuvu. Man buvo atsakyta, kad galiu skristi su parašiutininkais. Tada pirmąsyk ir skridau. Buvo visiškai nebaisu, net norėjau pati pradėti mokytis skraidyti, bet aeroklubas nuo mano gimtųjų Šiaulių buvo tolokai, tad negalėjau važinėti.
– Tad dar iki pirmo skrydžio jautėte didžiulę trauką lėktuvams?
– Kai buvau pradinukė, lankiausi Šiaulių karinėje lėktuvų bazėje, ten apžiūrėjome kariškių atskraidintą sraigtasparnį, net patekau į kabiną. Vėliau pamatėme, kaip sraigtasparnis pakilo į orą, ir tai buvo labai įspūdinga. Pamenu, po šios išvykos grįžusi namo pasakiau, kad labai noriu skraidyti. Galiausiai baigusi mokyklą pasirinkau aviacijos studijas.
– Ar lengvai radote informacijos apie studijas?
– Naudingos informacijos radau internete. Sužinojau, kad VGTU Antano Gustaičio universitete mokoma orlaivių pilotavimo, tad dar mokykloje pasirinkau mokytis tuos dalykus, kurių žinios buvo reikalingos studijoms. Būdama vienuoliktokė nuvykau į universiteto atvirų durų dieną ir klausinėjau mane dominančių dalykų. Stende buvęs aviacijos gydytojas pasakė, kad norint pasirinkti šias studijas būtina iš anksto pasitikrinti sveikatą. Perėjusi sveikatos patikrą išsikėliau tikslą kuo geriau išlaikyti egzaminus. Taip pat teko laikyti fizinio pasirengimo ir psichologijos testus. Psichologijos testas užtruko net penkias valandas, jį laikiau dvyliktos klasės pabaigoje. Buvo žmonių, kurie nelaikė šio testo, jiems teko studijas atidėti metams.
– Kaip vyko psichologijos testas?
– Reikėjo kalbėtis su psichologu, o vėliau atsakiau į 300 klausimų, kurie buvo su atsakymų variantais. Skaitydama klausimus supratau, kad kai kurie klausimai yra iš tos pačios srities, tik kitaip suformuluoti. Taigi reikėjo labai atidžiai juos perskaityti ir atsakyti. Taip pat vyko pokalbis su karo lakūnu. Pamenu, jis klausė, kodėl nenoriu stoti į karinės aviacijos studijas. Tąkart juokaudama atsakiau, kad nenoriu ten studijuoti, nes Lietuva neturi karinių naikintuvų. O iš tikrųjų man yra reikalingi akiniai, bet kariuomenėje tarnauti su akiniais bent jau anksčiau nebūdavo leidžiama, galbūt dabar kažkas pasikeitė.
– Kiek laiko truko studijos? Kokie iš jų prisiminimai?
– Penkeri studijų metai prabėgo greitai. Mokydamasi VGTU įgijau transporto inžinerijos diplomą ir pilotės specialybę.
– Kaip į profesijos pasirinkimą reagavo šeima? Ar nebandė atkalbėti?
– Neatkalbinėjo, tačiau dėl mano pasirinkimo jaudinosi. Išvažiuodama pasidomėti pilotų studijomis į universiteto atvirų durų dieną mačiau nerimą mamos veide. Kai mane priėmė į darbą, prašiau mamos iš karto niekam šios naujienos nesakyti. Vėliau, kai pradėjau skraidyti savarankiškai, be instruktoriaus, jau leidau visiems pranešti. Mama labai džiaugėsi, kad pasirinkau šį darbą, matė, jog jis man patinka. Labai gaila, bet man pradėjus skraidyti mama susirgo ir prieš trejus metus mirė taip ir nespėjusi manęs pamatyti lėktuve...
– Ko mokėtės studijų laikotarpiu?
– Atrodė, kad pirmi dveji metai buvo visiškai nesusiję su aviacija. Kadangi baigę studijas gavome transporto inžinerijos diplomą, teko mokytis nemažai su transporto inžinerija susijusių dalykų. Mokėmės teorinės matematikos, fizikos, chemijos, elektrotechnikos ir kitų dalykų. Taip pat mokėmės bendrosios ir aviacijos teisės.
Antro kurso pabaigoje jau atlikome praktiką. Buvome suskirstyti į dvi grupes, vieni atliko praktiką liepą, kiti rugpjūtį. Trečiaisiais studijų metais mokėmės daugiau aviacinių dalykų – navigacijos, meteorologijos. Po trijų kursų taip pat atlikome praktiką, o ketvirtame ir penktame kursuose mokėmės ir esant geroms oro sąlygoms skraidėme.
– kaip vyko praktikos?
– Prieš praktiką turėjome perskaityti knygą, kurioje buvo išsamiai aprašytas lėktuvas. Taip sužinojome, kaip veikia mažas lėktuvėlis. Vėliau studentai buvo priskirti instruktoriams, vienam instruktoriui teko du studentai. Pirmus skrydžius skridau su instruktoriumi, o po dešimties valandų skrydžių su instruktoriumi turėjau į orą kilti viena. Tad labai svarbu gauti instruktoriaus pasitikėjimą. Skraidyti mokėmės Kyviškių aerodrome, pradžioje buvo svarbiausia išmokti pakilti ir nusileisti. Po pirmo savarankiško skrydžio kiekvienas studentas pakrikštijamas. Paskutinio savarankiškai skridusio studento krikštas ypatingas – jis su visais drabužiais įmetamas į kūdrą.
– Kokie buvo jūsų įspūdžiai po pirmo savarankiško skrydžio?
– Apskridus pirmą ratą reikėjo nusileisti ir ratais pasiekti žemę, tada šiek tiek pariedėjus vėl pakilti. Kylant į viršų antrą kartą į orą pakilo daug gandrų, tai sukėlė didžiulį stresą. Visada maniau, kad tas mažas lėktuvėlis, kuriuo mokėmės skraidyti, puikiai sklendžia ir staigiai į žemę nenukristų. Bet skraidant vienai įtampa vis tiek ilgai išliko.
– Julija, ką svarbu žinoti jaunam žmogui, kuris turi svajonę tapti pilotu?
– Šiame darbe labai svarbu loginis mąstymas, taip pat puikus matematinis suvokimas, greita reakcija, mokėjimas nesutrikti sudėtingose situacijose. Reikia žinoti, kad pradėjus dirbti šį darbą gyvenimas labai pasikeis. Gali būti mėnesių, kai nebus nė vieno laisvo savaitgalio. Labai dažnai reikia anksti keltis, tai taip pat ne visiems lengvai pakeliama.
– O koks yra jūsų darbo grafikas?
– Skrydžių grafiką gauname likus dviem savaitėms iki naujo mėnesio, dabar jis jau daugmaž stabilus. Seniau skraidydavau be jokio grafiko. Šiuo metu skraidau keturiolika dienų, o paskui turiu septynias laisvas dienas, per kurias galiu veikti, ką noriu. Skrydžiai skirstomi į rytinius, dieninius ir vakarinius. Jei skrydis rytinis, darbe reikia būti apie penktą ryto, išskrendama šeštą valandą ryto. Dieniniai skrydžiai prasideda nuo vidurdienio, o vakariniai – nuo šešioliktos valandos. Tie, kurie skrenda į vakarinius skrydžius, namo grįžta tik apie trečią nakties. Mano darbe privalomas pakankamas poilsis. Jei vieną dieną tenka dirbti penkiolika valandų, kitą dieną turiu ilsėtis ne mažiau kaip tiek pat laiko, tai yra penkiolika valandų. Per dvidešimt aštuonias dienas galima skristi ne daugiau kaip šimtą valandų, o per metus negalima viršyti devynių šimtų valandų skrydžio. Laiką skaičiuoja sistema nuo lėktuvo pakilimo iki nusileidimo.
– Galbūt pamenate, kiek iš viso valandų esate skraidžiusi?
– Paskutinį kartą, kai žiūrėjau, buvo 3 345. Tiek laiko ore išbuvau per beveik ketverius darbo metus.
– Esate antroji pilotė – kuo skiriasi jūsų darbas nuo lėktuvo kapitono?
– Mano ir lėktuvo kapitono darbas niekuo nesiskiria, lėktuvo kapitonas tiesiog prisiima atsakomybę, jis sėdi kairėje, o aš sėdžiu dešinėje.
–Ką pilotai veikia tuo metu, kai skrendate įjungę vadinamąjį autopilotą?
– Vienas pilotas palaiko radijo ryšį, pildo dokumentus, o kitas pilotas prižiūri lėktuvo prietaisus, jį valdo.
– Į kuriuos oro uostus dažniausiai tenka skraidyti?
– Dažnai tenka skristi į Londono Lutono oro uostą, o šiaip pakliūva įvairūs skrydžiai. Pavyzdžiui, vakar skridau į Romą, o tolimiausia vieta, į kurią reikia skristi, yra Agadyro miestas Maroke. Skrydis trunka apie penkias valandas. Tiesa, viskas priklauso nuo vėjo. Jei pučia nepalankus vėjas, skrydis gali užtrukti ir kur kas ilgiau. Vėjo greitis siekia 150 km/h ir daugiau.
– Ar lieka laiko apžiūrėti miestą, į kurį nuskrendate, išgerti puodelį kavos?
– Kadangi skraidau reguliariais maršrutais, tokios galimybės neturiu. Kartais nutupdžius lėktuvą lieka vos 30 minučių, per kurias turi išlipti keleiviai, turi būti sutvarkytas lėktuvo salonas, pripildytas lėktuvo kuro bakas.
– Kokio modelio lėktuvą šiuo metu pilotuojate?
– Tai yra „Airbus 320“, į jį telpa 180 keleivių. Į lėktuvą telpa apie 18 tonų kuro. Kol lėktuvas nuvažiuoja nuo riedėjimo aikštelės iki pakilimo tako, sunaudoja apie 200 litrų kuro. Skrisdamas lėktuvas sudegina apie 2 tonas kuro per valandą – štai tokios yra kuro sąnaudos.
– Ar pritariate, kad lėktuvų transportas yra saugesnis nei bet kuris kitas?
– Pritariu. Yra labai griežti apribojimai, kokiu mažiausiu atstumu gali būti vienas nuo kito skrendantys lėktuvai. Važiuodamas automobiliu iš šalutinio kelio niekada nežinai, ar būsi pastebėtas pagrindiniu keliu važiuojančio vairuotojo. Manau, kelyje kur kas didesnė tikimybė pakliūti į avariją.
– Kuriuo maršrutu jums labiausiai patinka skraidyti?
– Mėgstu skristi į Islandiją. Daugiausia skrendama virš vandens, bet toks skrydis man patinka.
– Kaip keičiasi aviacija?
– Yra taikomi vis griežtesni saugumo reikalavimai. Ypač dideli pokyčiai įvyko po teroristų išpuolių. Be to, lėktuvų eismas ore vis intensyvėja.
– Kaip manote, kodėl mažai merginų renkasi piloto profesiją?
– Mano žiniomis, iš visų lėktuvus pilotuojančių žmonių moterys sudaro tik penkis procentus. Kartais pagalvoju, kodėl tiek mažai merginų renkasi šį darbą, bet sunku rasti atsakymą. Sakoma, kad šis darbas nepopuliarus tarp merginų, nes nuolat keičiasi darbo grafikas. Tačiau ir kai kurių kitų specialybių žmonės dirba pagal grafiką, pavyzdžiui, pareigūnai, medikai. Noriu tikėtis, kad ateityje daugiau merginų taps pilotėmis.
– Ar dažnas jūsų darbe stresas?
– Kartais stresą sukelia lėktuvo tualete užsirūkęs keleivis. Tada gauname tokį pat signalą, koks siunčiamas užsidegus lėktuvo varikliui. Man yra pasitaikę keli tokie atvejai. Taip pat kyla įtampa, jei staiga pablogėja keleivio sveikata, yra buvę taip, kad nusileidus lėktuvui teko kviesti gydytoją. Sunkumų kelia ir sudėtingos oro sąlygos.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Mane labiausiai džiugina lėktuvo pakilimas ir nusileidimas. Niekada nenorėčiau skraidyti ilgais maršrutais. Kai keliu į orą ar tupdau lėktuvą, jaučiu malonumą.