– Tikrai atsirastų žmonių, kurių viena iš didžiausių svajonių – apsilankyti Niujorke, nekalbu apie galimybę ten dirbti. Kaip jums taip pasisekė?
– Šiuo metu rašau iš savo biuro Wall Streete, vos kelios minutės nuo žymaus Niujorko „buliaus“. Sunku pasakyti, ar lauke giedra, nes dangų užstoja vienas už kitą aukštesni dangoraižiai. Dirbu viešųjų ryšių agentūroj „Nike Communications“. Kiekvieną kartą pasakius pavadinimą sulaukiu klausimų, kaip sugebėjau čia įsidarbinti. Skubu paaiškinti, kad „Nike Communications“ nėra sportinės aprangos gamintojas „Nike“, todėl, kad dirbu vienoje „kiečiausių” įmonių pasaulyje, pasigirti negaliu. Tačiau galiu pasigirti, kad dirbu viename didžiausių pasaulio miestų su gerai žinomais prekės ženklais, tokiais kaip „Moët & Chandon“, „Swarovski“, „Yves Saint Lauren“ ir pan.
Į JAV išvažiavau metų laiko stažuotei. Įsidarbinti Niujorke man padėjo organizacija BAFF (angl. Baltic American Freedom Foundation). Šios organizacijos tikslas yra stiprinti ryšius tarp Baltijos šalių ir JAV bei auginti kuo daugiau savo srities profesionalų Baltijos šalyse. BAFF pilnai mane finansuoja: apmoka kasdienines išlaidas, bilietus, vizą, draudimą, man belieka tik naudotis galimybe ir parsivežti kuo daugiau žinių.
– Papasakokite plačiau, kaip atrodo jūsų darbas?
– Darbas Niujorke, ypač viešųjų ryšių agentūroje, būna pilnas streso. Mūsų agentūra dirba tik su prabangiais ir gerai žinomais prekių ženklais pasaulyje, todėl klientai kelia didžiulius reikalavimus, ypač jeigu artėja renginys. Spalio mėnesį gerai žinomas amerikiečių dizaineris bei „Off-white“ prekinio ženklo įkūrėjas Virgil Abloh sukūrė dizainą „Moët & Chandon“ šampano buteliui. Ta proga buvo organizuojamas renginys, o mano darbas buvo susisiekti su visame pasaulyje žinomais modeliais, sportininkais, dainininkais ir pakviesti juos į privačią vakarienę su dizaineriu. Kai kuriems iš jų teko pirkti pirmos klasės bilietus iš Los Andželo ir primokėti tūkstančius, kad tik jie pasirodytų renginyje. Kai kuriems iš jų teko keisti bilietus net 3 kartus, nes jiems vis atsirasdavo naujų planų. Tuo metu net nesupratau, su kokio lygio žmonėmis bendrauju, – daug vardų man buvo negirdėti, nors Amerikoje jie puikiai žinomi.
– Ar jūsų negąsdina tokia didelė atsakomybė? Ką darote, kai nerandate atsakymų ar pasimetate tarp darbų?
– Darbą Niujorke man padėjo susirasti mano koordinatorė Maggie. Ji buvo paskirta, kai sėkmingai praėjau BAFF atranką. Ji tai pat padėjo su vizos ir persikraustymo procesu bei susitvarkyti visus reikiamus dokumentus. Jei iškyla klausimų gyvenant Niujorke ar kyla problemų darbe, visada kreipiuosi į Maggie, nes jos ir šios organizacijos tikslas yra užtikrinti, kad mūsų stažuotės JAV praeitų sklandžiai.
Spalio mėnesį po Virgil Abloh renginio kilo didelė įtampa darbe – klientas iš mūsų agentūros tikėjosi jau kitą dieną gauti ataskaitą apie visas renginyje dalyvavusias įžymybes bei jų pasirodymą socialiniuose tinkluose. Mums nespėjus pristatyti visų rezultatų sutartą valandą, mano vadovė buvo atleista. Tai buvo mano trečias mėnesis darbe ir antras atleistas darbuotojas iš mūsų 10-ties žmonių komandos. Dirbant čia, niekada nežinai, gal būsi kitas, todėl labai svarbu apie viską komunikuoti su Maggie, kuri Amerikoje dirba žymiai ilgiau ir gali patarti kaip elgtis tam tikrose situacijose.
– Darbas didelėje agentūroje paprastai primena bičių avilį: dešimt darbų, susitikimai su klientais, pokalbiai telefonu, nuolatinis triukšmas. Kaip atrodo jūsų darbo diena? Ar turite bent kiek laisvo laiko?
– Jei atvirai, prireikė tikrai nemažai laiko, kol darbe pradėjo manimi pasitikėti ir vertinti. Pirmieji mėnesiai buvo kažkas panašaus kaip filme „Ir velnias dėvi Pradą”. Nors esu ne kartą gyvenusi skirtinguose žemynuose ir JAV kultūra niekada neatrodė labai tolima, prisitaikyti prie visai kitokios darbo kultūros tikrai reikėjo.
Prisimenu, kai mane lankė geriausia draugė ir iš darbo išėjau 18 val., kad galėčiau vakarą praleisti su ja. Po valandos gavau laišką iš skyriaus vadovės, kuri rašė, kad kitą kartą, kai norėsiu iš darbo išeiti anksčiau, turiu jai pranešti iš anksto ir galiu išeit tik tada, kai ji leis. Nors mano kontrakte darbo valandos nurodytos iki 18 val, tada dar nesupratau, kad kol vadovas neišeina iš darbo, negaliu išeiti ir aš.
Atpratau nuo pietų pertraukų, nes dažniausiai Niujorke tokios tiesiog neegzistuoja. Pirmom dienom dar bandžiau išeiti pasivaikščioti (vis dėlto juk dirbu Wall Streete!), bet po savaitės supratau, kad nieko nebus. Kavinėse –maistas išsinešimui, retai pamatysi ramiai pietaujančius Wall Streeto darbuotojus, o per pusę metų neturėjau nei vienos pietų pertraukos be savo nešiojamo kompiuterio.
– Kaip suprantu, laisvo laiko beveik neturite, ar visgi atradote Niujorke pomėgių ir veiklų?
– Nors laisvo laiko turiu nedaug, tačiau naudodamasi proga, jog esu Niujorke, stengiuosi kiekvieną savaitę išbandyti kažką naujo: ar tai būtų miuziklas, opera, panelinė diskusija, treniruotės, ar tiesiog įvairus maistas. Niujorke daug dalykų galima pamatyti ir išbandyti nemokamai arba už minimalų mokestį. Pavyzdžiui, nueiti į visame pasaulyje gerai žinomų komikų Jimmy Fallon ar Seth Meyers šou filmavimą. Nusipirkti pigesnius bilietus į Broadway, jei pasiseka laimėti loterijoje. Aplankyti muziejus, kurie tam tikrais vakarais būna nemokami arba leidžia susimokėti tiek, kiek manai muziejus yra vertas. Įsigyti „classpass“, kuris leidžia mėnesį laiko nemokamai lankyti skirtingas treniruotes, tokias kaip boksas, šokinėjimas ant mini batutų ar zumba. Jau nekalbu apie visus rooftopus su vaizdais į Empire State, kuriuose beveik niekada nereikia mokėti už įėjimą, o pirkti kokteilių taip pat niekas neverčia.
– Kaip jus priėmė amerikiečiai, koks jų požiūris į emigrantus?
– Nesusilaukiau jokio išskirtinio dėmesio, kadangi, kaip žinia, pačiame Niujorke sunku rasti čia gimusį ir užaugusį niujorkietį. Įdomumo dėlei net pagooglinau, koks procentas žmonių yra tikri niujorkiečiai. Pagal 2017 m. statistiką, Manhattane buvo tik 42 proc. vietinių gyventojų. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl manęs per visą šį laiką tik trys žmonės įmonėje paklausė, iš kur esu atvykusi. Nors įmonėje dirba tik amerikiečiai, jie yra įpratę Niujorke sutikti užsieniečius kiekvieną dieną.
– Ką veiksite po stažuotės: grįšite į Lietuvą ar bandysite pasilikti Niujorke?
– Po stažuotės grįšiu į Lietuvą. Vienas iš reikalavimų yra grįžus bent dvejus metus dirbti Lietuvoje. BAFF organizacija investuoja į mus tam, kad savo įgytas žinias JAV parvežtume į Lietuvą ir prisidėtume kurdami geresnę ateitį.
Prieš išvykdama į JAV baigiau bakalauro studijas Lietuvoje, kurių metu studijavau Singapūre, Kanadoje bei Portugalijoje. Taip pat metus dirbau „L‘Oreal Baltic“ Latvijoje, įkūriau savo verslą ir pradėjau studijuoti magistrą. Šiuo metu esu metams susistabdžiusi studijas dėl stažuotės JAV. Grįžusi planuoju pabaigti magistro studijas bei toliau vystyti savo verslą.