Pašaukimą atrado kelte
„Mane visada žavėjo iliustruoti atlasai ir kitų žemynų nuotraukos bei aprašymai, bet niekada net nesvajojau, kad turėsiu tokį darbą ir tiek keliausiu. Tuo labiau į tokias atokias, negyvenamas vietas kaip Arktis ar Antarktida“, – šypteli laivavedys Mindaugas Oginskas, jau bemaž metus plaukiojantis laivu „Ortelius“, turinčiu Olandijos ekspedicinės kompanijos vėliavą.
Kaip tik dabar naujam poliarinių sričių tyrinėjimo sezonui besirengiantis Mindaugas patvirtina, kad Antarktida tikrai nepanaši į jokią kitą pasaulio vietą. Ji iki šiol mažiausiai paliesta žmogaus rankos, todėl pasigrožėti jos didybe leidžiasi net tik patyrę keliautojai, ekspeditoriai, bet ir paprasti žmonės. Tie, kas nori savo akimis išvysti poliarinės dykumos ir amžino įšalo žemę. Nenuostabu, kad labai dažnai tokia kelionė jiems tampa viso gyvenimo nuotykiu.
Apie poliarinių regionų pavojus ir žavesį Mindaugas galėtų pasakoti valandų valandas. Lietuvis dirba be galo įdomų, nors išties rizikingą darbą – veda laivus poliarinėse srityse, kuriose klajoja didžiuliai ledkalniai, atskilusios ledo lytis, galingos povandeninės srovės. Užuovėją ten radę baltieji lokiai dalijasi stingdančio šalčio plyne su banginiais ir pingvinais.
M. Oginskas sako, kad už pasirinkimą tapti laivavedžiu iš dalies turėtų būti dėkingas tėčiui, kuris dar devintoje klasėje savo pasakojimais supažindinęs su laivyba.
„Vaikystėje buvau labai aktyvus, nenustygstantis vietoje, gal net šiek tiek egoistiškas, – prisimena 27-erių Mindaugas. – Turėjau per daug energijos ir tiesiog nežinojau, kaip ją išlieti. Tačiau būdamas dešimtoje klasėje su dar aštuonių žmonių komanda dalyvavau Jūreivystės mokyklos konkurse „Jūrų keliais“. Laimėjome, o konkurso prizas buvo ekskursija į Švediją keltu.“
Tada pirmą kartą savo akimis pamačiusiam didžiulį laivą, jo tiltelį-vairinę ir denį berniukui virte užvirė emocijos.
„Iš karto susižavėjau šia profesija“, – neslepia Mindaugas.
2014-aisiais vaikinas baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Tada prasidėjo jo kasdienybė – iš pagrindų supurčiusi ir vis dar tebesitęsianti kelionė vandeniu.
Įsimintina pirmoji ekspedicija
Apie su ledo luitais besigalinėjančius laivus M. Oginskas prisipažįsta niekada anksčiau negirdėjęs. Bent jau iki tol, kol apie tai bemaž prieš trejus metus užsiminė jo kolega, taip pat dirbantis laivavedžiu. Akimirksniu ši laivybos sritis Mindaugą tarsi įtraukė – vaikinas pradėjo ja domėtis.
„Tuomet tai atrodė labai tolima ir nepasiekiama svajonė, – prisimena pašnekovas. – Juk keleiviniai laivai reikalauja patirties panašiuose laivuose, o jos man labai trūko.“
Gan sėkmingai dirbęs techniniame ir prekybiniame laivynuose priėjusiais metais Mindaugas iš to paties kolegos sužinojo apie galimybę leistis į Arktį – ekspedicinę kelionę. Įgulai porai savaičių trūko žmogaus, tad kolega jį rekomendavęs kaip išties gerą specialistą. Taip Mindaugas atsidūrė ekspedicinėje kompanijoje „Oceanwide Expeditions“.
„Darbas turėjo būti laikinas, vos porai savaičių, tad buvau priimtas labai skubiai“, – apie netikėtai sužibusią galimybę prisiliesti prie amžinojo įšalo žemės pasakoja M. Oginskas.
Jis puikiai mena savo, kaip laivavedžio, pirmąją kelionę į Arktį, baltųjų naktų kraštą Svalbardą.
„Užlipau į laivo denį Longjyrbieno uoste 9 valandą ryto, o jau pavakary su keleiviais išėjau į savo pirmąją ekspediciją. Viskas vyko ypač sklandžiai, oras buvo palankus, didžioji dalis dienų buvo giedros bei saulėtos, – prisimena Mindaugas. – Radome net šešiolika baltųjų meškų, begales jūrų liūtų! O juk tai dažniausiai ir būna pagrindinis ekspedicijos tikslas – pasigrožėti visiškai nepažabota laukine gamta jos netrukdant.“
Pasak laivavedžio, per kiekvieną ekspediciją Arktyje Svalbardo salynas būna tiesiog apeinamas pagal laikrodžio rodykle ratu ir aplankomos žymiausios vietos, kur išsidėstę autentiški, kvapą gniaužiantys fjordai bei ledynai. Tąsyk lietuviui pavyko pasiekti net 84 laipsnius Šiaurės platumos (Žemės paviršiaus taško nuotolis nuo pusiaujo) dreifuojančiame Arkties vandenyno lede.
Pas pingvinus – ir sraigtasparniu
M. Oginskas sako, kad net ir laive, kuris iš visų pusių apsuptas ledynų, visi stengiasi išlaikyti kuo įprastesnį gyvenimo ritmą.
„Turim net keturis virėjus, kurie pasirūpina įgulos ir keleivių maistu tris kartus per dieną. Restorano lygio maistas išties geras ir sotus“, – patikina.
Lankytinose vietose keleiviai, anot Mindaugo, būna nuplukdomi į krantą pripučiamais guminiais kateriais.
„Ten jie gali užsiimti alpinizmu, irklavimu, nardymu, fotografija ar tiesiog gėrėtis laukine gamta“, – vardija vaikinas. Ir skuba priminti, jog orai Arktyje gali būti negailestingi, tad dažnai veiklas poliariniuose regionuose tenka nutraukti. Tokiu atveju keliautojai pro laivo langus tiesiog gali pasigrožėti stichijų galia.
„Po tokios aktyvios, įspūdžių ir tyro oro kupinos dienos keleiviai turi galimybę pasišnekučiuoti ir aptarti dienos nuotykius tiesiog laive. Tačiau dažniausiai jau dešimtą valandą vakaro visi būna savo kajutėse ir ilsisi, nes kitą dieną laukia dar daugiau įspūdžių“, – šypsosi Mindaugas.
Keleiviams ilsintis, pačiame laive vis dar verda darbas – juk jį reikia nuplukdyti prie kitos dienos lankytinų vietų.
Pasak laivavedžio, norint prasiskverbti iki itin atokių, ledynuose tarsi įkalintų vietovių, į pagalbą tenka pasitelkti netgi sraigtasparnį, kuris laikomas specialiame laive „Ortelius“ įrengtame angare. Dažniausiai jis kyla, kai atsiranda norinčiųjų pamatyti didžiųjų slapukų – bemaž 45 kilogramus sveriančių imperatoriškųjų pingvinų gyvenimą.
Gamta reikalauja pagarbos
M. Oginską jo darbe ypač žavi adrenalinas ir galimybė pamatyti istorija dvelkiančias vietoves, kurios iki šiol dar yra žmonių nepaliestos ir, kaip sako, nespėtos numindžioti.
„Išties Arktis ir Antarktida labai skiriasi. Arktyje sezono metu oras dažniausiai ramus, ledo ne tiek ir daug. Antarktidoje oras gali kardinaliai pasikeisti kelis kartus per dieną ir ledo daug daugiau“, – paaiškina Mindaugas.
Tačiau abiejų ašigalių tyrumas ir ramybė tiesiog užburia. Kol pats nepabuvai poliariniuose regionuose ir nesi savomis akimis jų matęs, dažnai peršasi mintis, jog ten labai tuščia: akmenys, ledas ir sniegas, sako Mindaugas. Ir tik pabuvęs ilgiau pradedi suprasti, kokie gyvybingi šie regionai.
Lietuvio teigimu, abiejuose poliariniuose regionuose galima pamatyti įvairiausių rūšių banginių, ruonių, begales paukščių. Arkties „žvaigždės“ – jūrų liūtai ir baltieji lokiai, o Antarktidoje didžiausia pingvinų įvairovė – jų čia ištisos kolonijos.
„Gyvūnai gyvena natūralų, jiems įprastą gyvenimą, o mes juos stebime iš šalies, stengdamiesi to gyvenimo nedrumsti. Vieta, kurioje norima išsilaipinti, iš pradžių būna apžiūrima nuo vandens ir tik tada, neaptikus baltųjų meškų, galima išsilaipinti“, – aiškina M. Oginskas.
Anot laivavedžio, dėl laukinėje gamtoje tykančių pavojų keliautojus poliariniuose žemynuose visuomet lydi specialiai išmokyti gidai, kurie turi ginklų savigynai ir išmano, kaip elgtis kilus pavojui. Baltieji lokiai – didžiausi pasaulyje sausumos plėšrūnai – dažniausiai tiesiog saugiai stebimi iš laivo. Pavojingą draugiją vaiko šūviais. Mindaugas dar ir šiandien puikiai prisimena nuotykį Svalbarde, ruošiantis su keleiviais išsilaipinti Baltojoje saloje.
„Apsižvalgėme – jokių meškų nematėme. Tada gidai pradėjo ruoštis išlaipinti keleivius ir plukdyti savo įrangą kateriais. Tik staiga nuo tiltelio pamatėme, kad gidų link greitai artėja baltosios meškos patinas!“ – mena įtampos persmelktą akimirką.
Pasak M. Oginsko, per nešiojamąsias radijo stoteles tuoj pat suskubta perspėti gidus apie tykantį pavojų. „Gidai spėjo išgąsdinti mešką įspėjamaisiais šūviais į orą ir kuo greičiau išsinešdino kateriais iš salos. Viskas įvyko itin greitai ir visus šis įvykis tikrai išgąsdino, – neneigia Mindaugas. – Tokios situacijos tik dar kartą įrodo, kad personalas turi būti puikiai ištreniruotas.“
Anot pašnekovo, baltieji lokiai ne tik itin dideli, bet ir puikūs medžiotojai, tad labai pavojingi žmonėms. Visi kiti susidūrimai su gyvūnais amžinojo įšalo žemėje, lietuvio tikinimu, būna tik malonūs.
„Banginiai, nardantys prie laivo arba prie pat kanojų, kai žmonės irkluoja… Draugiški pingvinai, kurie patys gali prieiti arčiau, nes jiems tiesiog įdomu. Tos pačios baltosios meškos, susidomėjusios kvapu, gali prieiti prie pat laivo ir uždėti priekines letenas ant borto, bandydamos suprasti, kas tai per daiktas. Keleiviams tai kelia ypač geras emocijas – jie gali pridaryti daugybę įspūdingų nuotraukų vos per kelių metrų atstumą“, – tokių susitikimų unikalumu neleidžia abejoti Mindaugas.
Su niekuo nesulyginama patirtis
Laivybos sezono metu M. Oginskas išties daug laiko praleidžia ant vandens ir turi galimybę prisiliesti prie to, apie ką paprastas mirtingasis galėtų tik pasvajoti. Viena ekspedicija, pasak jo, dažniausiai trunka apie dešimt dienų. Kaskart laisvu laiku po budėjimo ir pats laivavedys skuba išsilaipinti į krantą kartu su keleiviais. Arba pasiėmęs guminį katerį žvalgosi vietovėje vienas.
„Įspūdžiai sunkiai nusakomi žodžiais, – patikina Mindaugas. – Nuotraukoje neįmanoma perteikti to, ką matai savo akimis. Todėl dažniausiai net neverta vargintis fotografuoti, o tiesiog pasidžiaugti akimirka.“
Aišku, labai daug įtakos tokioms ekspedicijoms turi orai ir paros metas. „Ta pati vieta rytinėje arba vakarinėje saulėje atrodys visiškai kitaip, – pasakoja vyras. – Kita šviesa, kitos spalvos, atsispindinčios baltuose kalnuose. Ledas visada dreifuoja, juda, atskyla nauji jo gabalai, todėl jie taip pat labai pakeičia visą bendrą matomą vaizdą. Tai tiesiog gniaužia kvapą, ir negali patikėti tuo, ką matai.“
Pinigus nustelbia įspūdžiai
Per ekspedicines keliones lietuvio laivavedžio mintys kone visą laiką sukasi apie navigacinius iššūkius – kaip saugiai pasiekti numatytas vietas. „Vesti laivą tarp ledų ir ledynų yra labai įdomus ir įtemptas darbas, o laikas ten tiesiog sprogsta ore“, – tvirtina Mindaugas.
„Nuostabu, jog gali pamatyti įvairiausių dydžių ir formų ledkalnius. Kiekvienas jų savaip įdomus – skiriasi netgi ledo spalva, o ji byloja apie ledkalnio amžių“, – paaiškina.
Beje, laivo tiltelis, kuriame budi Mindaugas, dieną yra atviras, tad keleiviams leidžiama stebėti įtemptą laivavedžių darbą. Lietuvis džiaugiasi, kad „Ortelius“ komanda veikia tarsi darnus mechanizmas. Tai svariai prisideda prie ekspedicijos sėkmės.
„Denio skyriaus komanda, variklių skyriaus komanda, viešbučio komanda, – vardija M. Oginskas. – Visi šie žmonės turi savo pareigas. Štai denio komanda susideda iš kapitono, laivavedžių ir jūreivių. Laivavedžiai užtikrina, kad laivas dvidešimt keturias valandas per parą būtų saugiai plukdomas bet kokiomis sąlygomis. O jūreiviai pasirūpina keleivių įlaipinimu, išlaipinimu, deniu, įranga ir jos eksploatacija bei saugumu.“
Variklių skyriuje, pasak Mindaugo, nuolat triūsia nematomieji mechanikai, motorininkai, suvirintojai. Jie prižiūri, kad variklis ir visi kiti įrenginiai veiktų sklandžiai. Viešbučio komanda su vadybininku, jo asistentu, virėju ir visu aptarnaujančiu personalu yra atsakinga už tai, kad gyvenimo sąlygos laive atitiktų aukščiausią kokybę ir pavargusiais svečiais būtų deramai pasirūpinta.
Ar iš tiesų į šią gyvenimo ekspediciją gali leistis tik milijonieriai, atseikėję šiam įgeidžiui apvalią sumą? Arktyje kelionės, pasak Mindaugo, kiek pigesnės. Antarktidoje brangesnės, nes pavojus ir atstumai skiriasi. Taip pat didelį skirtumą lemia ir gyvenamosios kajutės klasė, gyvenimo sąlygos. Pati ilgiausia dviejų mėnesių ekspedicija, prasidedanti Portugalijoje ir pasibaigianti Naujoje Zelandijoje, aplinkui visą Antarktidos žemyną kainuoja net iki keliasdešimt tūkstančių eurų asmeniui. Už savaitės kelionę po Arktį tenka atseikėti nuo 3 tūkst. eurų žmogui.
„Tai tikrai brangus malonumas, – pripažįsta laivavedys. – Bet įspūdžiai – neįkainojami.“
Ilgisi „žaidimų“ lede
Nors Mindaugo darbas rizikingas ir pavojingas, jau neminint atsakomybės už bemaž šimtą žmonių laive, anot jauno vyro, ilgainiui išmokstama suvaldyti emocijas ir blaiviai mąstyti.
„Ten neįmanoma nieko planuoti, dažniausiai tenka improvizuoti“, – šypteli laivavedys. Pasak jo, privalu nuolatos sekti situaciją, skrupulingai planuoti savo manevrus ir numatyti ne vieną žingsnį į priekį.
„Kartais ledo tiek daug, kad radaruose nesimato jokių tarpų, pro kuriuos galėtume saugiai plaukti, tad tenka pasikliauti tik langu ir savo akimis. Naktį padeda specialūs galingi žibintai, turime ir infraraudonųjų spindulių kamerą. Tad labai svarbu, kad visa įranga veiktų nepriekaištingai“, – priduria M. Oginskas.
Jam sykį naktinio budėjimo metu tarp pavojingai prisiartinusių ledo luitų buvo sustojęs laivo variklis ir visiškai išsijungusi elektra. „Spėjau padaryti manevrą, kad išvengčiau ledkalnio ir pradėjau apsisukimą. Vos po kelių minučių variklis vėl veikė, bet to galėjo užtekti, kad įvyktų nelaimė. Pasisekė, kad nebuvo rūko, sniego ar stipraus vėjo“, – situacijos rimtumą įvertina Mindaugas.
Nuolatinės grėsmės išmokė lietuvį kitokio mąstymo. Pavyzdžiui, kad neverta nė bandyti priešintis gamtai – verčiau prie jos prisitaikyti. „Visur slypi tam tikri pavojai, – gūžteli Mindaugas. – Šiuo atveju specifinis pavojus yra ledas. Tiksliau – senas ledas, atskilęs nuo amžinojo įšalo ledynų.“
Pasitaikantys laivo kelyje, jie gali būti įvairiausio dydžio, labai pavojingi ar kiek mažiau. Situaciją dažnai gali apsunkinti rūkas, pūgos bei vėjas. Bet būtent todėl šis darbas ir yra toks įdomus, pabrėžia M. Oginskas.
„Tai savotiškas jūreiviškas adrenalinas, – juokiasi. – Turime priprasti prie laivo, pajausti jį ir atsiminti, jog visų gamtos veiksnių nenugalėsime. Galime tik susidraugauti su gamta ir protingai prie jos prisitaikyti. Keista, bet grįžęs namo iš karto pradedu ilgėtis darbo, nuolatos mąstau, kada vėl galėsiu „pažaisti“ lede ir paskęsti tų regionų didybėje.“
Vyras prisipažįsta, kad nors artimieji į kelionę ledynais jį išleidžia su kiek virpančia širdimi, visgi labai džiaugiasi, jog šis surado darbą, į kurį gali sudėti visą širdį.
„Juk sakoma: viena didžiausių prabangų gyvenime yra dirbti mėgstamą darbą ir iš to pragyventi, – šypsosi Mindaugas. – Tėvai didžiuojasi. Bet juk be jų palaikymo ir pastangų nebūčiau ten, kur esu. Labai juos myliu ir esu jiems dėkingas už viską.“