Dirbti į namus nebegrįžtų
Ilonos teigimu, kiekviena manikiūro meistrė dažniausiai pradeda nuo darbo namuose, mat kai kurioms pradedančiosioms trūksta pasitikėjimo savimi. „Reikia juk nuo kažko pradėti ir rasti pirmų klienčių, tad gelbsti draugės. Namuose atliktas manikiūras nebūtinai bus prastas, bet tokio efekto, kaip salone, galima nepasiekti, nebent draugė lankė specialius kursus. Jei ji mokosi iš Youtube, tai praeis nemažai laiko, kol bus galima pastebėti, kad manikiūrą ji atliko itin gerai“, – mūsų pokalbį pradeda ji.
Anot pašnekovės, jei meistrė dirba namuose, tai dar nereiškia, kad ji prasta. Esą itin daug meistrių dirba namie, atlikdamos manikiūrą ir priaugindamos nagus. Kaip ji sako, manikiūrininke galima dirbti ir be sertifikato, su verslo liudijimu, tačiau kyla klausimas, ar tai bus patikima.
Ilona prieš keletą metų kurį laiką klientes kviesdavosi į namus, mat augindama sūnų ieškojo papildomos veiklos ir uždarbio. Kaip ji pasakoja, nors namie ir galima daugiau užsidirbti bei sutaupyti, tačiau tai jai nėra privalumas, tad dirbti į namus ji niekada nebegrįžtų.
„Aš, turbūt kaip ir visos, pradėjau nuo namų, bet nematau čia nieko blogo. Visgi veržiausi iš ten pabėgti, nes namai – mano poilsio erdvė. Kai darbe namai, sklinda nemalonus acetono kvapas, o kai darbas namie, klientai jaučia maisto kvapą. Be to, nuolatos sėdėdama namie niekur neišeičiau, o studijoje pabendrauju su kolegėmis“, – kodėl niekada nebedirbtų namuose, pabrėžia Ilona.
Mergina pasakoja, kad tuo metu augindama vaiką dirbo neintensyviai – vos porą valandų per dieną. „Dėl vaiko niekad nekilo nepatogumų, jis nebuvo man stabdis, nes vyras geranoriškai padėdavo. Džiaugiuosi, kad turėjau veiklos, nes atsipūsdavau: pamatydavau žmones ir pabendraudavau“, – prisimena ji.
Dažniausiai pas ją ateidavo draugės ir jų mamos, nors mergina turėjusi ir nepažįstamų žmonių iš gatvės. „Niekada nebijojau, todėl ir dirbu toliau, ieškau naujų klientų“, – sako meistrė.
Trys viename: manikiūrininkė, psichologė ir draugė
Ilona labai nemėgsta naujų merginų, kurios nepranešusios ima ir neatvyksta sutartu metu. Tuo metu tokie dalykai kaip klienčių rūpesčiai jos nė kiek neerzina. Meistrė pasakoja, kad ilgainiui priprato prie kitų problemų: vienos išsikalba iki smulkmenų, o kitos atsipalaiduoja ir netaria nė žodžio.
„Kartais ir psichologe pabūnu, o kartais labai paviršutiniškai galiu kalbėti, priklausomai nuo žmogaus. Esu didelė ekstravertė: skaičiau, kad tokiems visą darbo dieną pradirbus su žmonėmis dar grįžus namo neįmanoma užsičiaupti ir jiems reikia dar žmonių, o aš dar galiu šnekėti ir šnekėti“, – juokiasi ji.
Ilona penkerius metus dirbdama manikiūrininkės darbą susirado artimų draugių: „Daug metų ateina tos pačios klientės, su kuriomis kalbamės apie asmeniškumus: vaikus, šeimą, namus. Būna klientės jau ruošiasi išeiti, bet negali, nes turi dar tiek daug papasakoti. Bendravimas su kai kuriomis išauga į itin šiltus ryšius. Be to, iš visai skirtingų klienčių pasisemiu visokiausių idėjų ne tik nagams: gyvenimui ar interjerui.“
Visgi nuo bendravimo kartais pavargsta ir ji: „Kiekviename darbe tas pats, bet, jeigu taip nusiteiksi, kad „vėl čia šita atėjo su savo problemomis“, tai bus labai sunku dirbti. Reikia stengtis žmoguje atrasti dalykų, kurie tave domintų, nes visi turi ką nors įdomaus. Visada randu, ko paklausti.“
Vyrų nagai kartais tvarkingesni už moterų
Netvarkingi nagai, sako Ilona, neatgraso jos nuo darbo ir visai netrikdo. Esą pasitaiko visokių nagų, tačiau, jeigu klientė pas meistrę vaikšto kas keletą savaičių, tai tikrai ji neturės jokių problemų. „Niekada negalvoju apie tai, tiesiog jokio skirtumo, ar kas nors apsileidęs ir rečiau tvarkosi, visus nagus sutvarkyčiau. Na, yra nagų, kurie yra pažeisti ligų, tarkim, grybelio. Negaliu su tokiais dirbti, nes neturiu kvalifikacijos“, – pažymi Ilona.
Iš visų procedūrų meistrei labiausiai patinka pedikiūras, nes esą akivaizdžiai galima pastebėti efektą. Kaip ji pasakoja, ilgalaikis lakas ant kojų nagų laikosi dvigubai ilgiau, tad sumažėja ir apsilankymų dažnis: jei rankų nagus klientės tvarkosi kas dvi-tris savaites, tai kojas – kas keturias-šešias.
„Man labai patinka tvarkyti kojų nagus, o ir klientės labai džiaugiasi, sako: o Dieve, palengvėjo. Šito klausyti galėčiau pastoviai, nes po pedikiūro kojos tarsi palengvėja ir rezultatas – akivaizdesnis. Būna klausia manęs, ar nemalonu kojas tvarkyti, tai tikrai ne. Negaliu taip reaguoti, kad nepatinka, o kai nori, pripranti. Visos kojos daugmaž vienodos: jos išmirkomos, odelės sutvarkomos. Tačiau, jei dirbčiau su probleminėmis kojomis, ko aš nedarau, tai galbūt visko pamatyčiau, bet dažniausiai darau klasikinį higieninį pedikiūrą“, – apie procedūrą pasakoja meistrė.
Paklausta, ar yra tekę manikiūrą daryti ir vyrams, Ilona suskaičiuoja penkis atvejus. Atvykę vyrai prašydavo paprasto manikiūro: sutvarkyti, apkarpyti nagus, bet esą juos apsilankyti pas Iloną privertė žmonos ar draugės.
„Vyrai jaučiasi itin nepatogiai, tad stengiuosi juos nuraminti. Vienas ateidamas sako: draugė užrašė, taip keista, čia viskas taip moteriška. O aš neturiu stereotipų, nors iš pradžių keista buvo ir man. Dabar lygiai taip pat, kaip ir su moterimis, pradedu kalbėti ir lygiai taip pat jie daug šneka, būna išsipasakoja“, – patirtimi dalinasi meistrė.
Anot jos, beveik nėra jokio skirtumo tarp moterų ir vyrų manikiūro, tik kad vyrų nagai – platesni.
„Vyrai labai mėgsta krapštyti odeles, o moterys negali žiūrėti į atplaišėles ir liepia užsirašyti pas mane. Tačiau nebūtinai su vyrų nagais bus daugiau darbo. Kartais jų nagai būna tvarkingesni nei moterų, tačiau ne dėl to, kad apsileidusios, bet tiesiog tokia vyrų genetika – auga mažiau odelių“, – aiškina Ilona.
Kartais išgirsta: „ką gi čia, nagus tik lakuoji“
Tuo tarpu ji pripažįsta, kad kartais jaučia aplinkinių kuriamus stereotipus, esą manikiūrininkės darbas – nerimtas ir retkarčiais išgirsta: „ką gi čia, nagus tik lakuoji“. „Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man dar tiek reikia mokytis, nors iš pradžių irgi maniau, kad nagus lakuoti nėra sunku“, – pripažįsta pašnekovė.
Be to, ji iš tų žmonių, kurie mėgsta išbandyti įvairių veiklų. Kurį laiką ji dirbo grimere ir atliko praktiką LRT televizijoje: „Patirtis gera, džiaugiuosi, o ir sekėsi itin gerai. Visgi nejaučiau, kad čia mano veikla. Toks darbas reikalauja daugiau atsakomybės ir didelių investicijų. Prieš metus dariau makiažą, bet visai to nepasiilgau.
O vat, kai išvažiuoju atostogų, mintyse jau piešiu ir laukiu, kaip aš klientėms nagus tvarkysiu, – visada prie to pačio grįžtu, esu pilna idėjų. Tai kūrybinis darbas: laukuoju ir labai atsipalaiduoju gerąja prasme, bet ne dėl to, kad negalvoju, ką darau, o dėl to, kad gera žiūrėti, – hipnotizuoja iš gerosios pusės“, – šypsosi meistrė.
Pragyventi iš manikiūrininkės darbo – galima
Visgi namo ji grįžta ne visada pailsėjus, nes pasitaiko ir streso, ir pervargimo: „Kartais fiziškai pavargstu, kai intensyviai dirbu. Kažkiek vis tiek yra streso, bet nestipriai. Kartais nedarbo metu pavargstu labiau nei dirbdama, labai skirtingų dienų būna.“
Ilonos darbo diena prasideda 9:30 val., o paskutinę klientę ji priima 17 val., tad darbą pabaigia apie 19 val. Užsakymų skaičius dažniausiai priklauso nuo sezono: žiemą sumažėja pedikiūro procedūrų, bet prieš didžiąsias šventes būna itin intensyvus metas. Kasdien ji priima nei daug, nei mažai – apie šešias klientes. Anot jos, kai kurios meistrės per dieną priima ir po dvylika merginų, dirba iki išnaktų, tačiau toks grafikas – ne jai.
„Pragyventi iš manikiūrininkės amato galima. Nuo pačios priklauso, kiek noriu ir galiu užsidirbti. Galiu iki 12 val. nakties dirbti ir tikrai atsiras labai daug norinčių. Namuose galima daugiau užsidirbti, bet man tai nėra privalumas. Man patinka, kai klientui gerai. Negrįžčiau namo tikrai, nebent kažkas nepavyktų“, – atvirauja ji.
Pašnekovė pasakoja, kad manikiūro kaina prasideda nuo 13 eurų ir gali siekti 17 eurų. Tuo metu pedikiūras – 10 eurų brangesnis – apie 25-27 eurus, mat pati procedūra užtrunka daug ilgiau.
Manikiūrininkei irgi reikia daug mokytis
Apie savo pažintį su manikiūrininkės profesija Ilona pasakoja su šypsena: nuo 15-os metų ji mokydavosi iš Youtube įrašų, bandydavo ant nagų piešti Converse batelius ir drugelius. Būdama 16-os mamos draugė jai pasiūlė išmokti manikiūro pagrindų, tad ji nusipirko pirmąjį manikiūro rinkinį ir pusę metų draugėms lakavo nagus. Tačiau savo tikrojo darbo pradžia ji laiko prieš 5-erius metus gautą sertifikatą už gelinio lakavimo kursus.
„Mano pirmieji kursai buvo juokingi: specializuotoje meistrų parduotuvėje pirkau visą rinkinį ir gavau dovanų kursą, kuriuose man aiškino paprasčiausius dalykus: ką po ko lakuoti, o praktikavomės ant savo nagų“, – juokiasi Ilona.
Po eilės tokių kursų ji pasirinko profesinę mokyklą, kur toliau gilinosi į manikiūrininkės darbą.
„Pačiam išmokti šio darbo yra žymiai sunkiau ir užtrunka daugiau laiko. Kai eini į mokymo centrą ar kažkur kitur, profesionalai parodo, kaip ką daryti. Tau iš karto dėstytoja pasako klaidas, o kai pats mokaisi, tada jau klaidas pasakys pačios klientės. Tiesiog taip galima užbėgti už akių“, – aiškina Ilona.
Kaip pasakoja meistrė, Lietuvoje yra itin daug meistrų, kurie tvarko nagus ir moko tai daryti kitus: mokymo centrai, privačios ar grupinės pamokos, profesinės mokyklos.
„Aš perėjau beveik per visur: profesinė mokykla, Youtube ir privatūs kursai. Mokymo centre kursai dažniausiai kainuoja, o profesinėje ne. Tik pastaroje manikiūrininkės profesijos nėra. Įgijau higieninės kosmetikos specialybę, kurios dalis ir manikiūro mokslai. Manau, kad geriausia patirtis įgyjama privačiuose kursuose, o profesinė mokykla suteikia pagrindų ir žinių – kiek pats nori, tiek ir pasiimsi“, – svarsto ji.
Į kursus – kas pusę metų
Pasak Ilonos, privatūs mokymai paprastai trunka nuo vienos dienos iki savaitės. Išsirinkus meistrę, iš pradžių ji moko teorijos, o vėliau ir praktikos.
„Pirmiausia dėstytoja pasakoja teoriją, pavyzdžiui, apie nago struktūrą, o vėliau – kaip bendrauti su klientais, kaip fotografuoti, ką nusipirkti ir visada turėti. Taip galima sutaupyti pinigų ir laiko, nes parodo viską, ko reikia. Norint būti geru meistru, būtina apsilankyti privačiai“, – pataria Ilona.
Anot merginos, neužtenka baigti tik kelis kursus ar profesinę mokyklą, reikia nuolatos mokytis ir stengtis tobulėti. Tad ji ir dabar kartą per pusę metų kursuose mokosi naujų lakavimo technikų.
„Klientės klausia: tai ką tu ten dar mokysies, taigi tu moki lakuoti. Kiekvienais metais technikos keičiasi ir tobulėja, nors galima ir pačiam atrasti, bet itin sunkiai. Kursuose susirenka visi meistrai, kurie nori tobulėti, ir visi su savo idėjomis. Yra kursų, kuriuose tik teorija dėstoma, – jie būna pigesni, bet dažnai susiję su produkto pristatymu. Tačiau tai irgi naudinga, nes aš dirbu su įvairių įmonių priemonėmis, tai noriu viską išbandyti“, – pasakoja mergina.
Tokie kursai – brangus malonumas: už vienos dienos aparatinio manikiūro kursus Ilona prieš trejus metus mokėjo apie 30 eurų, o šiemet tame pačiame mokymų centre kaina išaugo kone keturis kartus ir siekė 130 eurų.