Akimirkų Gaudyklės pseudonimu pasivadinusi Jolanta Daubaraitė gyvena Vilniuje ir dirba kūrybinėse dirbtuvėse savų namų palėpėje. Menininkės veiklų spektras toks planus, kad vargiai telpa į kokius nors rėmus: fotografija, rankdarbiai, popieriaus gamyba, baldų, drabužių ir kitų daiktų dekoravimas, siuvimas ir daugybė kitų. Vis dėlto daugumą jos veiklų jungia siekis kurti tvariai ir išmaniai panaudoti tai, kas kartą jau buvo panaudota. Su laisva kūrybine veikla namuose Jolanta taip pat derina samdomą darbą augalų parduotuvėje.
– Daugybė žmonių turi pomėgių bei hobių, kurių rezultatais dažniausiai dalijasi tik su šeima ir artimiausiais draugais. Kaip ir kada supratote, kad savo kuriamus darbus norite bei galite parduoti kitiems?
Aliona: Man toks suvokimas atėjo iš karto. Paprasčiausiai nebūčiau pirkusi verpimo ratelio už kelis šimtus eurų vien tik savo pačios savimeilei paglostyti. Yra žmonių, kurie prisiverpia ištisas lentynas ir spintas siūlų, žiūri į juos, grožisi. Bet man suverptų siūlų kaupti nesinori, aš iš karto norėjau pardavinėti. Be to, tuo metu gana atsitiktinai atradau siūlų iš šuns plaukų nišą. Iki tol niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šitiek žmonių norėtų siūlų iš suverptų savo šuns plaukų. Tik dabar man tai atrodo visiškai natūralu, tokia organiška šuns turėjimo išdava. Šunų kailis visur krenta, žmonės renka jį kilogramais, tačiau nieko po to nedaro, laiko maišuose, kol supelija. Dabar šuns plaukų verpimas yra pagrindinis mano pajamų šaltinis.
Aliona: Sutinku su tavim, kad taip turėtų būti, bet taip būna ne visą laiką. Bent jau mano srityje daug kas savo verslus pradėjo ne planuotai, o per karantiną. Atsirado tiek daug naujų verpėjų ir siuvinėtojų! Tiesiog žmonės sėdėjo namie ir sugalvojo tuo užsiimti. Beje, čia norėčiau pasidalinti nutikimu, kuris mane paskatino galiausiai ryžtis ir pradėti savo verslą.
Prieš pat man tampant trisdešimtmete, kai oficialiai dar buvau priskiriama prie jaunimo, sužinojau apie tokią Darbo biržos organizuotą programą jaunimo verslumui skatinti. Ten buvo galima gauti pinigų verslui, tereikėjo per dvejus metus nebankrutuoti. Taigi dalyvavau tos programos mokymuose. Savimi labai pasitikinčiai, vyresnio amžiaus mokymų vedėjai pristačiau savo verslo idėją, kad nusipirksiu verpimo ratelį, karštuvą ir sukursiu tokius siūlus, kokių niekur nėra. Žmonės juos iš manęs pirks, megsis sau rūbus, kojines ir taip mes visi prisidėsim prie tvaraus gyvenimo būdo populiarinimo. O, kad būtumėt matę, kaip keičiasi jos veidas manęs klausantis! Kaip ji mane tada sukritikavo! Pasakė, kad tokia veikla yra pernelyg nišinė, neįmanoma ir apskritai visi amatininkai Lietuvoje gyvena tik iš pašalpų. Tai, žinokit, pačioje mokymų pabaigoje nuėjau ir pasakiau jai, kad prieš kokius dešimt metų toks jos vertinimas būtų privertęs mane galvoti, kad tesu niekingas žemės kirminas. Tačiau dabar jai į miltus sumalus mano idėją galutinai supratau, kad aš ja vis tiek belenkaip tikiu. Tada iškart po tų mokymų nusipirkau ratelį ir pradėjau verpti, o karštuvą kiek vėliau nusipirkau už iš verpimo užsidirbtus pinigus. Tad mano atveju verslo pradžia buvo visiškas nėrimas stačia galva nežiūrint į visokias autoritetingas tetas. Imi ir susikuri savo nišinį darbą.
Jolanta: Taip, labai svarbu tikėti savo svajone ir savimi, ne tik racionaliai apgalvoti, bet ir tikėti, tiesiog dantimis ir nagais laikytis savo.
Jolanta: Man panašiai su popieriaus gamyba buvo, pradėjau tai gana neplanuotai per antrąjį karantiną. Kartą užsuko kaimynė, aš kaip tik tuo metu visa suplukusi su tais popieriaus gaminimo rakandais sukausi virtuvėje. Sužinojusi, ką darau, ji taip nustebo ir paklausė, o kam čia to popieriaus reikia, ką su juo daryti?! Man toks pyktis sukilo! Kaip tai ką daryti su popieriumi?! (juokiasi, − aut. past.). Tikėjimas tuo, ką darai, tikrai laikui bėgant gali virsti į verslą.
– Aliona, Tu turi teisinį išsilavinimą, prieš persikraustydama gyventi į kaimą dirbai biure Vilniuje žmogaus teisių gynimo organizacijoje. Kada supratai, kad norėtum būti verpėja? Paprastai tokie pokyčiai užtrunka ir yra lydimi pačių įvairiausių išgyvenimų.
Aliona: Atvažiavus gyventi į kaimą man buvo labai sunku. Kadangi nebeturėjau darbo, maniau, kad mano egzistavimas neturi jokios prasmės. Sąmoningai to galbūt ir nesuvokiau, bet taip elgiausi. Galvodavau, kad kadangi neturiu darbo ir neuždirbu pinigų, turiu per dieną užkonservuoti, tarkim, dešimt stiklainių ir taip prisidėti prie mūsų šeimos gerovės. Vasarą, kai ilgai šviesu, darže knisdavausi iki vėlyvos nakties ir neleisdavau sau ilsėtis. Buvo įsigalėjęs nesveikas įsitikinimas, kad mano vertė lygi tam produktui, kurį aš sukuriu.
Manau, užtruko maždaug metus, kol supratau, kad aš nesu tik mano darbas ir pinigai, kuriuos uždirbu. Mano kuriamas produktas yra tik vienas iš dalykų, apibūdinančių mano egzistavimą. Verpimas ir kiti mano darbai yra svarbūs, bet aš turiu ir kitų pomėgių. Pavyzdžiui, serialų apie ateivius žiūrėjimas man jokios finansinės naudos neatneša, tačiau mano gyvenime užima lygiai tokią pat svarbią vietą kaip verpimas ir apie tai man įdomu šnekėtis. Kai supranti šiuos dalykus, nebebūna baisu suklysti ar sulaukti iš kitų kritikos, nes tai tiesiog nebeturi jokios reikšmės. Daug svarbiau yra tai, ką tu pats apie save galvoji.
Jolanta: Tų pavydo valandėlių būna ir man. Tiesa, mano atveju gal yra lengviau, nes turiu nuolatinį darbą, kad ir ne visu etatu, o kūrybinė veikla yra šalia. Tačiau etapais, kai mesdavau pagrindinį darbą ir visą laiką skirdavau tik kūrybai, tikėdamasi pragyventi tik iš jos, lyginimosi su savimi ir iš to sekančio pavydo būdavo daugiau. Tiesiog tuo metu į savo kūrybą dėdavau labai daug vilčių, neva kažką labai gerai darysiu ir galiausiai prasimušiu. O tada žiūri, kad va, tam žmogui daug geriau sekasi, o aš čia nevykėlė su kažkokiom savo nesąmonėm (juokiasi, − aut. past.). Nuo to man prasidėdavo tokios vidinės krizės, kad galiausiai vėl susirasdavau papildomą darbą. Kad tik viduj saugiau būtų… Tik šiemet pagaliau viskas tiesiog tobulai susidėliojo, kai turiu ir stabilumo teikiantį nuolatinį darbą, ir galiu daug dėmesio skirti kūrybai.
– Vienas iš darbo namuose paradoksų tas, kad dirbdamas savarankiškai žmogus dažnai dirba daug našiau ir daugiau, negu prižiūrimas ir kontroliuojamas viršininko. Sakykit, ar jums yra tekę persidirbti?
Aliona: Tai tiesiog neišvengiama, kai užsiimi savo mylima veikla ir darai tiek, kiek nori. Nes nebūtinai mano kūnas nori tiek, kiek aš psichologiškai noriu. Kartais idėjų būna belenkiek, nori viską padaryti, nespėji ir turi pasispausti. Bet mano atveju tai kyla ne iš blogos valios ar noro turėti daug pinigų. Dirbdama įprastą darbą biure aš irgi persidirbdavau, tik kitaip.
Aliona: Man atrodo, kad sezoninis persidirbimas būdingas daugeliui amatininkų ir tautodailininkų, kai ruošiamasi Kalėdoms, o tada Kaziukui. Mano darbas irgi labai sezoniškas, aš vasarą beveik nieko neveikiu. Tiesa, dabar, po kelių metų praktikos, esu sau griežtesnė ir darbus stengiuosi pasiskirstyti taip, kad nepervargčiau. Pavyzdžiui, dabar jau žinau, kiek ir kokių siūlų galiu kokybiškai suverpti. Esu pasidariusi sau limitus, viską išporceliavusi į plastikinius maišelius, kurių dabar taip visi nekenčia, bet aš juos naudoju ir pernaudoju, kol praktiškai visai sutrūnyja. Tai turiu tas porcijas, darbų grafiką ir atėjus laikui verpiu. Aš mėgstu daryti daug dalykų, kurie skirtingai veikia rankas – verpiu, mezgu, siuvinėju, tad išeina kaip mankšta. Sėdėti ir visą dieną tik verpti bent jau man yra neįmanoma.
– Laisvai samdomi specialistai ir kūrybininkai dažnai sprendžia dilemą, kaip tinkamai įvertinti savo darbą: nenusipiginti, tačiau ir neatbaidyti potencialių klientų per aukšta kaina. Į ką atsižvelgiate įsivertindamos savo pačių darbą?
Aliona: Užsienio rinkose man dažnai sako, kad nusivertinu. Turiu parinkti vidutinę kainą, kad nebūtų žmonėms gėda pirkti, neva perki iš trečiosios šalies ar apskritai užsiimi dempingu. Nustatydama kainą, be abejo, paskaičiuoju medžiagas. Stengiuosi parinkti kuo pigesnes, dirbu su perdirbtais pluoštais, tiksliau, aš juos pati perdirbu, o vėliau traktuoju kaip nemokamą, nors perdirbimui skiriu savo laiką.
Jolanta: Tas ir blogiausia, kad kai darai kažką, kas tau labai patinka, deja, bet mažiau įvertini savo darbą, nes jis suteikia tau malonumą. O turint verslą yra tiesiog būtina save adekvačiai įsivertinti, kad tiek tu pats komfortiškai jaustumeisi, tiek ir pirkėjas, nes tiek per pigių, tiek per brangių darbų irgi niekas nenori pirkti.
Aš užsiimu keliomis veiklomis, už kurias imu pinigus. Fotosesijas iš pradžių išvis nemokamai darydavau, vėliau kainas pradėjau po truputį kelti, bet man vis tiek sakydavo, kad per pigu. Dėl rankdarbių irgi dažnai sako, kad nusipiginu. Įsivertinti kainą man padeda ir mano pačios patobulėjimas. Pavyzdžiui, jeigu matau, kad kai ką darau daug geriau negu anksčiau, tai rodo, kad tikrai galima kainą kelti, nes kokybė aukštesnė ir didesnę vertę suteikiu. Aš, kaip ir Aliona, turiu savo dirbtuves namuose, man nereikia mokėti mokesčių už nuomą. Labai padeda žmonės, kurie sako, kad man už savo darbus reikia imti daugiau pinigų. Pavyzdžiui, anksčiau mano atvirukų kaina buvo tik 50 euro centų ir mane bičiulės vis protino, kad kainą reikia pakelti! Buvo baisu, kai kainą pakėliau dvigubai, bet dabar žmonės perka juos ir po eurą. Aišku, euras, žiūrint globaliai, vis tiek skamba juokingai, bet man tai buvo dviguba kaina. Galbūt dabar ir kiek mažiau parduodu, bet darbas labiau atsiperka ir daugiau užsidirbu.
– Savarankiškas darbas namuose reikalauja ypatingos savidisciplinos, tačiau kūrybai griežta disciplina ne visada padeda. Ar esate susidūrusios su kūrybiniais blokais, kai visiškai nebėra įkvėpimo, reikia kažką sukurti, o rankos net nekyla pradėti?
Aliona: O man, priešingai negu Jolantai, labiausiai patinka dirbti kaip tik su užsakymais, nes ten nieko daryt nereikia (juokiasi, − aut. past.). Techniškai teisingai viską padarai ir tiek, nes žmonėms tik tiek iš manęs tereikia.
Mano vienas patarimų būtų kaitalioti veiklas. Jeigu esi pavargęs nuo kūrybos, reikėtų padaryti kažką monotoniško ir nekūrybiško. Pavyzdžiui, mano atveju karšimas yra labai nuobodus darbas, sėdi ir monotoniškai braukai, ir braukai, ir braukai… Labai greitai užsinori eiti ir ką nors kūrybiško padirbėti.
– Paskutiniu metu internete kaip iš gausybės rago pasipylė patys įvairiausi skirtingų sričių tobulinimosi kursai. Jūsų veiklos sritys gana siauros, tačiau galbūt yra ir verpimo ar popieriaus perdirbimo kursų? Ką apskritai manote apie užplūdusią online master class bangą?
Jolanta: Aš irgi gana kritiška šiuo atžvilgiu. Neseniai nusipirkau mini kursą apie perdirbto popieriaus glitavimą, sumokėjau pinigus, bet paaiškėjo, kad beveik viską ir taip iki tol žinojau. Daugiausia mokausi iš youtube ir interneto, susirandu visokių nemokamų pamokų. Žinias surenku kaip trupinėlius iš skirtingų šaltinių, bet galiausiai vis tiek kažką nuo savęs pridedu ir suprantu, kaip ką geriau daryti pačio proceso metu. Reikia turėti kritinį mąstymą, kaip tas pamokas atsirinkti. Be to, svarbu suprasti, kad tų visų master class pirkimas nėra kažkokia stebuklinga piliulė. Ten pasimokęs iškart nepradėsi kurti tobulų dalykų ir stebuklų, vis tiek reikalingas įdirbis. Jeigu tik vartotojiškai žiūrėdamas tų kursų prisipirksi, nieko nebus.