Pranešime žiniasklaidai Erika Būdvytytė pasakoja apie netradicinį profesijos pasirinkimą, patirtį, studijuojant užsienyje, ir tiltų statybos inžinierės darbą projekte „Rail Baltica“.
– Esate baigusi statybos inžinerijos studijas, jūsų specializacija – tiltų inžinerija. Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent šį mokslą?
– Mano kelias link tiltų inžinerijos studijų nebuvo lengvas. Baigusi mokyklą pasirinkau biochemijos studijų programą. Studijuoti buvo nelengva, tačiau man patiko, mokslai sekėsi neblogai. Universitete turėjome atlikti zoologijos laboratorinius darbus. Vieno iš jų metu gavome užduotį išskrosti laboratorinę pelę. Po šios užduoties vis dažniau pradėjau klausti savęs, ar tikrai ateityje džiaugsiuosi dirbdama tokį darbą. Širdis sakė, kad ne, tačiau graužė sąžinė – prarasiu vienus studijų metus. Vis dėlto, galiausiai nusprendžiau stoti į statybos inžinerijos programą Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius Tech). Tuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, statybų sektoriuje vyko sujudimas, trūko inžinierių. Mane baugino mintis – kas, jeigu ir statybų inžinerijoje man nepatiks? Pusę metų studijavau dviejuose universitetuose. Biochemijos studijas ryžausi nutraukti tik vėliau, kai įsitikinau, kad statybos inžinerijos programoje nebus netikėtų staigmenų. Kai įstojau į statybų inžineriją, neturėjau dvejonių dėl specializacijos – tiltų inžinerija yra aukštasis pilotažas statybos inžinerijos sektoriuje. Tikriausiai esu linkusi į kraštutinumus – stiklinėje Petri lėkštelėje esančius mikroskopinius elementus iškeičiau į dideles tiltų konstrukcijas, kuriomis lengviausia grožėtis iš tolo.
– Visuomenėje įprasta, kad inžineriją dažniausiai studijuoja vyriškos lyties atstovai. Tarp studentų pamatyti moterį – retenybė. Kaip reagavo aplinkiniai, kai sužinojo, kad pasirinkote statybų inžinerijos studijas?
– Šie stereotipai vis dar egzistuoja. Mano grupėje iš viso buvo 35 studentai, tarp jų – tik 5 merginos. Puikiai pamenu, kad labai pavydėdavo mūsų vaikinams studentai, pasirinkę informatikos studijų programą, nes jų grupėje merginų iš viso nebuvo. Sužinoję apie mano studijų pasirinkimą, aplinkiniai žmonės nustebę nebuvo, priešingai – daugelis džiaugėsi.
– Baigusi bakalauro studijas, mokslus tęsėte Vokietijoje ir Austrijoje. Kodėl pasirinkote studijuoti svetur?
– Baigusi bakalauro studijas, išvykau į Vokietiją, ten atlikau praktiką. Jai pasibaigus, man pasiūlė nuolatinį darbą. Pasiūlymą priėmiau. Visuomet norėjau tapti savo srities profesionale, tad nusprendžiau tęsti mokslus ir įstojau į magistrantūros studijas. Derinau darbą ir mokslus Leibnico universitete, Hanoveryje, įgijau magistro laipsnį. Džiaugiuosi, kad studijas tęsiau įgavusi šiek tiek darbo patirties. Besimokydama gerokai lengviau atsirinkau dalykus, kurie buvo svarbūs man, kaip specialistei.
– Palyginkite studijas Lietuvoje ir užsienyje. Kokie jų privalumai ir trūkumai?
– Studijos Vokietijoje buvo nelengvos dėl to, kad jas reikėjo derinti su darbu. Toks derinimas nėra populiarus Vokietijoje – tu arba dirbi, arba mokaisi. Darbo patirtį studentai įgauna vasarą atlikdami praktiką. Mane labai nustebino tai, kad buvau viena iš nedaugelio magistro studentų, turinti darbo patirties, dirbantį nuolatinį darbą. Studijuojant labai patiko tai, kad turėjome daug praktinių užsiėmimų, ekskursijų, susitikimų su rinkos atstovais. Labai džiugino, o kartais net stebino, didelė studentų motyvacija, pozityvi konkurencija ir visapusiška pagalba, ypač atliekant užduotis grupėse. Taip pat ir tai, kad studijos yra nemokamos ir visiems prieinamos. Tiesa, šiek tiek sunkumų sukėlė studijos vokiečių kalba, nes tai nėra mano gimtoji kalba. Šiek tiek erzino perdėtas vokiečių smulkmeniškumas, taisyklių laikymasis. Pavyzdžiui, niekada nesupratau, kodėl pažymiai rašomi vieno ar net dviejų skaičių po kablelio tikslumu. Svarstau, kad galbūt tai ugdo tam tikras asmenines savybes, pavyzdžiui, kruopštumą ir atidumą.
– Baigusi studijas pradėjote dirbti pagal specialybę. Su kokiais iššūkiais teko susidurti, ieškant darbo ir kaip pavyko su jais susidoroti?
– Baigdama bakalauro studijas, gavau pasiūlymą keliauti į Jungtinius Arabų Emyratus, Katarą ir ten dirbti statybos inžiniere. Pagrindinė mano užduotis būtų buvusi užtikrinti šviežio betono kokybę. Deja, šis planas žlugo – negavau darbo leidimo. Tiesa, dėl banalios priežasties – todėl, kad esu jauna ir netekėjusi mergina. Kai sužinojau, kad darbo leidimas man nebus suteiktas, jau buvo per vėlu pateikti paraišką magistrantūros studijoms Lietuvoje. Nusprendžiau išvykti į Austriją ir ten patobulinti savo vokiečių kalbos žinias. Išsiunčiau ir keletą užklausų dėl galimybės atlikti praktiką Vokietijoje. Šią šalį pasirinkau todėl, kad tuo metu Vokietija buvo pirmaujanti statybų inžinerijos sektoriuje, garsėjo geriausiais specialistais visoje Europoje ir pasaulyje. Po kelių mėnesių sulaukiau netikėto skambučio, mane pakvietė į pokalbį. Taip atsidūriau geležinkelio tiltų projektavimo ir statybos srityje, kurioje dirbu jau devynerius metus.
– Šiuo metu dirbate „Rail Baltica“ projekte, esate tiltų skyriaus vadovė. Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Dabartiniame projekte pradėjau dirbti prieš 1,5 metų kaip tiltų statybos inžinierė. Būtent šis projektas mane ir sugrąžino į gimtąjį kraštą. Džiaugiuosi, kad neilgai trukus atsirado galimybė užimti ir aukštesnes pareigas. Manau, kad kiekvienam yra svarbu turėti galimybę tobulėti ir ją išnaudoti. Tikriausiai nė viena darbo diena nėra tokia pati, joje yra tik du nekintantys dalykai: rytinė mankšta ir pietų pertrauka. Su komandos nariais esame atsakingi už mums pateiktus tiltų projektų pasiūlymus – kokybę, terminus, statybos sąnaudas. Šiuo metu tai – didžiausias prioritetas. Didelius projektus įmanoma suvaldyti tik dirbant komandoje: dalį laiko skiriame pasitarimams, skirstomės darbus, juos aptarinėjame ir peržiūrime rezultatus. Dinamiška darbotvarkė garantuoja, kad darbe nebus rutinos. Taip yra ir man.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate darbe?
– Pagrindiniai iššūkiai – didelis darbo krūvis ir dinamiška tarptautinė aplinka. Stengiamės juos nugalėti: bendradarbiaujame dirbdami komandoje, atvirai bendraujame tarpusavyje ir stengiamės padėti vieni kitiems. Žinome, kad darbo krūvis artimiausiu metu nesumažės ir stengiamės būti tam pasiruošę. Noriu pasidžiaugti, kad mano komanda auga ir tobulėja. Jai priklauso profesionalūs ir motyvuoti inžinieriai. Su įvairiais iššūkiais susitvarkyti man padeda žinios, kurias įgijau dirbdama Vokietijoje. Nemažai padeda ir patirtis, kurią įgijau prisijungusi prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Kariška disciplina yra neatsiejama nuo tikslaus ir greito prioritetų pasiskirstymo bei stresinių situacijų valdymo.
– Galbūt šiuo metu tiltų statyboje taikomi nauji inžineriniai reikalavimai?
– Statant tiltus, vietos improvizacijos ir saviveiklai nėra – viskas turi būti suprojektuota ir pastatyta pagal galiojančius standartus ir taisykles. Statybų inžinerijoje, kaip ir bet kurioje srityje, vyrauja tam tikros mados. Šiuo metu stengiamasi orientuotis ne tik į statybos sąnaudas, bet ir į išlaidas, kurios bus reikalingos statinio eksploatacijos metu. Projektavimo metu vis dažniau atkreipiamas dėmesys ir į galimus klimato kaitos poveikius.