Prieš dešimtmetį, kai Gabrielė tik pradėjo mezginių verslą, megzti drabužiai Lietuvoje asocijuodavosi su nemadingais, kandančiais drabužiais, kuriuos užsivilkdavai nebent kartą per metus iš pagarbos močiutei. Tačiau matydama, kiek mūsų šalyje yra auksarankių mezgėjų, Gabrielė nedvejodama ryžosi nerti į šią sferą. Ir nuojauta jos neapgavo.
– Šį rudenį „Salanida“ mini 10-ąjį gimtadienį. Gera proga įvertinti nueitą kelią.
–Taip, šiemet švenčiame 10-metį. Tačiau teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad pats prekės ženklas „Salanida“ gyvuoja dar ilgiau – nuo 2006-ųjų. Jį vystyti pradėjo mano mama. Ji tuomet turėjo siuvimo įmonę. Siuvimo paslaugos buvo maitinantis verslas. Tuo metu kurti lietuvišką prekės ženklą buvo novatoriškas žingsnis. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, sakyčiau, kad viskas buvo šiek tiek per anksti, todėl pradžia nebuvo lengva. Su šiuo prekės ženklu buvo gaminami įmantraus dizaino siūti drabužiai. Pradžia buvo gana griausminga, gaminiai dalyvavo drabužių parodose Niujorke, Paryžiuje. Keletą metų prekinis ženklas sėkmingai augo, bet viską sustabdė 2008-ųjų krizė.
Aš tuo metu, mokydamasi mados verslo subtilybių Marangoni institute Londone, o vėliau Polimoda institute Florencijoje, jau nešiojausi verslo idėją ir eksperimentavau megzdama pirmuosius gaminius. Entuziazmo ir energijos veikti buvo daug, todėl 2012-aisiai, po studijų grįžusi į Lietuvą, išsyk įnikau kurti verslą ir atgaivinau prekės ženklą.
– Ar tuo metu, kai pradėjote verslą, Lietuvoje megzti drabužiai buvo madingi?
– Ir kaip jums šovė į galvą prieš dešimt metų nerti į šią sritį?
– Gal tai galima pavadinti nuojauta? Grįžusi iš užsienio mačiau, kiek Lietuvoje yra daug darbščių mezgančių moterų, tad norėjosi šią Lietuvos stiprybę išnaudoti ir įgalinti.
Iš savo mamos puikiai žinojau visus siuvimo niuansus. Turėdama dabartinę patirtį suvokiu, kad tuomet mąsčiau naivokai, bet mano logika buvo tokia: siūtam gaminiui reikia daugybės detalių: pamušalo, užtrauktuko, siūlų. Reikia daugybės tiekėjų ir investicijos didesnės. O mezginiui tereikia vieno siūlo.
– Gabriele, ar pirmieji jūsų Lietuvoje sukurti gaminiai buvo panašūs į kuriamus dabar?
– Kaip tik šiemet, dešimtmečio proga, planuojame atgaivinti vieną megztinį, kokius kūrėme pačioje pradžioje. 2012-aisiais vyko pirmieji bandymai – megztiniai su pynėm. Juos mezgiau kartu su savo močiute. Mano močiutė labai mėgsta rankdarbius, daug neria vąšeliu ir mezga, tad ji ir buvo mano įkvėpėja. Pamenu, buvo vienas toks įmantrus, su daugybe raštų, koliažų. Pati močiutė žiūrėjo įtariai: „Kažkoks skuduras, kvarkalas išėjo...“ O aš supratau, kad tai yra būtent tai, ko reikia.
Verslas sparčiai auga ir tobulėja, o tai, kas užkoduota pavadinime – žodžiuose „sala“ ir „Nida“ – išlieka nepakitę. Spalviniai raštai, siluetai ir emocinis dizaino pojūtis primena romantišką pajūrį, smėlio kopas ir sielos lengvumą, lyg būtume šiame ypatingame Kuršių nerijos kampelyje.
– Močiutė buvo ir viena pirmųjų modelių „Salanidos“ fotosesijose.
– Taip, pirmųjų fotosesijų modeliais tapo ir močiutė, ir mama, ir mano draugės.
Net pati negaliu patikėti, kad jau toks ilgas kelias nueitas! Puikiai viską pamenu. Kai atsidariau internetinę parduotuvę, Lietuvoje dar buvo litai. Daugeliui tuomet tai atrodė nesąmonė, esą, pirma pradėk biznį, o tik paskui kurk internetinę parduotuvę. Bet aš jau tada žinojau, kad tai yra ateitis.
– Papasakokite, kokia buvo pati pradžia.
– Iš pradžių gamybą organizavau su namudininkėmis. Būdavo daug įvairių niuansų, pavyzdžiui, kiekvienas gaminys būdavo skirtingas. Reikėdavo aplankyti kiekvieną moterį ir dar rasti laiko su jomis pabendrauti, o gimus dukroms to laiko taip stigdavo.
Įsigijome rankinę mezgimo mašiną. Pradėjau su viena mezgėja. Pati irgi buvau išmokusi megzti su mašina, kad išmanyčiau visas subtilybes. Buvo tokia ateljė gamyba, gaudavome daug individualių užsakymų. Tuo metu turėjome daug klientų ir iš Amerikos, nes jie vertino tokią paslaugą. Bet šitaip dirbdamas niekada neišaugsi, nes tokia gamyba labai brangi. Viskas baigdavosi tuo, kad pasidengi kaštus ir toliau „važiuoji ant nulio“. Nors vėliau jau turėjau 3 mezgėjas, apimtys didėjo, bet situacija iš esmės nesikeitė. Mezgimas – tokia sritis, kad labai greitai nieko nepadarysi, reikia kruopštumo.
Tik prieš dvejus metus pradėjome dirbti su mezgyklomis Šiauliuose ir pajutome, kad galime pagaminti didelius kiekius, plėstis. Tada ir prasidėjo tikrasis verlas.
Dabar galiu pasakyti, kad tie 10 metų buvo ieškojimų metas. Manau, kad tikrasis verslo kūrimas prasideda tik dabar. Gerai skamba – po 10 metų verslo prasideda verslas (kvatoja).
– O per tuos 10 metų atsirado daug konkurentų?
– Atsirado ir dingo. Bet kuriame versle konkurentų atsiranda kiekvienais metais, bet nebūtinai visi išsilaiko. Nors Lietuva ir nedidelė šalis, bet tikrai visiems vietos užtenka. Iš tiesų panašioje sferoje dirbančių žmonių aš net nevadinu konkurentais. Pavyzdžiui, mūsų gamybos vadovė atėjo iš konkuruojančio prekės ženklo. Tiesiog savąjį pardavė ir atėjo dirbti su manimi. Dabar mudvi kartu auginame ir statome įmonę.
Administracijoje esame 4 merginos. Ko gero, negalėtume įvardyti nė vienos iš mūsų konkrečių pareigų. Atrodo, kad visos darome viską nuo A iki Z. Kuriame, vystome, administruojame, rengiame fotosesijas. Visos ambicingos, tad manome, kad dar tik visko pradžia. Su gamybos vadove drabužių modelių savo galvose esame prisikūrusios 5 metams į priekį. Deja, neturime tokių galimybių, kad jau dabar gamintume viską, ką norėtume. Sugalvojus naują modelį prasideda sudėtingesni procesai – darbas su fabriku, tiekėjais, užsakymai, mokėjimai, administravimas. Va čia – jau darbas. O kūryba – tik malonumas.
– Šiame keistame dabartiniame pasaulyje ką nors planuoti darosi sunku.
– Laikmetis dabar toks, kai negali net nuspėti, kas laukia rytoj. Esame mažas ir jautrus verslas. Šių metų pradžioje, kol dar nebuvo prasidėjęs karas, turėjome didelių ambicijų, ketinome atidaryti savo studiją Vilniuje, jau ir patalpas buvome išsirinkę. Bet prasidėjo karas ir šios idėjos teko atsisakyti. Manau, bet kuris verslininkas dabar patvirtins, kad ką nors planuoti dabar labai sudėtinga.
Bet, nepaisant to, mūsų nuotaikos labai geros. Juk per 10 metų nuveikėme iš tiesų nemažai. Lietuvoje mūsų prekės ženklą daug kas žino, iš klientų gauname nuostabių atsiliepimų. Jau subūrėme dešimtį tūkstančių draugų – tikrų ir virtualių, lietuvių ir užsieniečių! Mūsų šalyje esame pasiekę tikrai daug, dabar jau ateina tas etapas, kai norisi plėtros.
– Turite klientų užsienyje?
– Turime ir užsienyje. Užsienio pardavimai sudaro gal 20 procentų. Mūsų prekės iškeliauja į Ameriką, Kanadą, Australiją, visą Vakarų Europą, bet pagrindiniai pardavimai vyksta visgi mūsų šalyje. Mus, kaip prekės ženklą, maitina Lietuva.
– Dabar „Salanidos“ fotosesijose matome nemažai žinomų Lietuvos veidų. Įdomu, kaip pavyksta juos prisivilioti, ar tai tik pinigų klausimas?
– Prieš metus plačiai nuskambėjo istorija, kad jūsų kurtus drabužius „Netflix“ užsakymu sukurtame veiksmo filme „The Mother“ dėvės net Dženifer Lopez. Ar jau tas filmas pasirodė?
– Jau mačiau, kad pasirodė filmo treileris. Pats filmas turėtų pasirodyti šį rudenį, tad labai laukiame. O kol kas nežinome, kiek mūsų gaminys filme gaus to dėmesio.
– Priminkite, kaip jūsų kurti kardiganai pateko į šį filmą?
– Filmo stilistai patys man parašė ir paklausė, ar galime kuo skubiau pristatyti kelis kardiganus į Aliaską, kur ir vyko filmavimai. Dženifer Lopez šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį. Kadangi neturėjome reikiamų siūlų vietoje, jų skubiai užsakėme iš Italijos. Taip per vieną dieną atsisiuntėme siūlus, kitą dieną studijoje iki vakaro mezgėme kardiganus ir ryte greituoju kurjeriu išsiuntėme. Buvo iššūkis, bet suspėjome! Filmo stilistai žadėjo, kad su mumis pasidalins nuotraukomis, kuriose Dženifer vilki mūsų kurtus kardiganus. Kol kas dar jų nesulaukėme.
– Įdomu, o pati rengiatės savo kurtais drabužiais?
– Dažniausiai taip, nes man taip patogu. Ypač po kovido pandemijos daugelis ėmė vertinti drabužių patogumą.
– Tad posakis „Batsiuvys be batų“ jums netinka?
– Tikrai ne. Kartais man net norisi apsirengti kitų kurtais drabužiais, kad galėčiau palyginti ir neužsimirščiau. Žinoma, mes kuriame ne visus drabužius, pavyzdžiui, paltus ar vakarines sukneles tikrai tenka pirkti.
– O kaip močiutė vertina jūsų dabartinius gaminius?
– Verslui – 10, dukrytėms – 9-eri. Kaip viską spėjate?
– Neslėpsiu, derinti labai sunku. Verslas yra tarsi dar vienas vaikas, reikalaujantis viso tavo dėmesio. Dabar, po dešimties metų, jau galiu pasakyti, kad verslas ir vaikų auginimas šiaip jau yra nesuderinami dalykai. Tad matysim, kokios bus viso to pasekmės. Ačiū Dievui, aš turiu komandą, nesu viena. Tiek versle, tiek augindama vaikus sulaukiu pagalbos iš artimųjų.
Visgi nuolatos sau akcentuoju, kad pirmiausia aš esu mama ir čia aš nepakeičiama. O versle mane gali pakeisti, nors gal ir ne visiems taip atrodo (juokiasi).
Taip, kartais stresuoju dėl to, kad nieko nespėju. Bet pažįstu moterų, kurios būdamos mano amžiaus dar nėra sukūrusios šeimos ir stesuoja dėl to, kad turi per daug laisvo laiko ir erdvės. Kartais pagalvoju, kad neturėdama vaikų tikriausiai būčiau visiška darboholikė. Nežinau, ar tai būtų laimė.