Naujai profesijai niekada ne per vėlu: 53 m. Gražinai studijos ir naujas darbas atvėrė akis – visiems mums reikia to paties

Specialistai teigia, kad dažnai sutinkamą neigiamą požiūrį į žmones su negalia lemia klaidinančios išankstinės nuostatos ir vyraujantys stereotipai. Tačiau pastebima, kad sėkminga tiesioginė patirtis bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis gali šį požiūrį pakeisti.

Požiūris gali pasikeisti

Kauno kolegijos Socialinio darbo studijų programos studentės Gražinos Stašinskienės istorija – puikus pavyzdys, kaip gali pasikeisti požiūris į žmones su negalia susidūrus praktiškai ir įgijus žinių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Prieš kelis metus, kai vietinėje spaudoje perskaičiau straipsnį apie tai, kad mūsų gatvėje esančiame name bus įkurti Tauragės grupinio gyvenimo namai, pajutau nerimą, – neslėpė studentė. Anot jos, labiausiai gąsdino nežinia – iki tol nebuvo susidūrusi su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. – Dabar suprantu, kad tuomet man tiesiog trūko informacijos.“

Aplinkybės susidėliojo taip, kad neilgai trukus moteris įsidarbino socialinės darbuotojos padėjėja tuose pačiuose kaimynystėje įkurtuose Tauragės grupinio gyvenimo namuose. Pajutusi, kad darbas jai patinka, bet trūksta specifinių šios profesijos žinių, Gražina nutarė Kauno kolegijoje studijuoti socialinį darbą.

„Nemeluosiu – iš pradžių dvejojau ar tinkamai atliksiu savo pareigas, – prisipažino Gražina. – Tačiau vos pradėjusi dirbti, o vėliau ir studijuoti, supratau, kad ši specialybė – mano pašaukimas. Galima sakyti, kad čia aš atradau save. Labai greitai suvokiau, kad nerimavau be reikalo, kad visos baimės – iš nežinojimo.

Socialinis darbuotojas turi turėti ne tik atitinkamų žinių bagažą, bet ir sugebėjimą jas taikyti reikiamu atveju. Visuomet norėjau mokėti ir žinoti daugiau, negu yra reikalaujama ir privaloma mano darbe. Todėl pasirinkau studijas Kauno kolegijos Tauragės skyriuje. Mokydamasi gaunu daug žinių, įdomios ir naudingos informacijos. Taip pat studijų metu yra suteikiama galimybė saviraiškai, tobulėjimui, asmenybės brandai, – sako Gražina. – Pasirinkau ištęstines studijas, nes tai – puiki galimybė studijuoti dirbantiems, turintiems šeimas ar kitus įsipareigojimus.“

Darbo patirtis leido pasirinkti savo kelią

Pasak Gražinos, atrasti savo pašaukimą ir sužinoti ką norisi veikti gyvenime, jai pavyko ne iškart. 53 m. moteris pasakoja, kad visą savo gyvenimą dirbo Tauragės miškų urėdijoje buhaltere, kol galiausiai suprato, kad gyvenime reikia pokyčių ir nusprendė išeiti iš darbo.

„Viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Taip jautė mano širdis. Kai išėjau iš darbo, kaimynystėje įsikūrė grupinio gyvenimo namai, ten ir nusprendžiau išmėginti savo jėgas“, – pasakoja moteris.

O rasti savo pašaukimą ir sužinoti, ką nori veikti gyvenime, moteriai padėjo galimybė praktiškai išmėginti savo jėgas patikusioje srityje.

„Manau, kad apsispręsti, ką norėčiau studijuoti, padėjo būtent darbo patirtis. Todėl ir kitiems studentams rekomenduoju būtinai išbandyti save savanorystės ar praktikų metu. Tokia patirtis padeda suprasti kokiai klientų grupei norėtum teikti paslaugas ir dėl to jaustis laimingu, surasti tikslą ar savo vietą gyvenime, – sako moteris. – Darbo patirtis man padėjo pajusti ir suprasti, kokia yra socialinio darbuotojo veiklos specifika, susipažinti su teikiamų paslaugų įvairove, išmokti jas atrinkti ir pritaikyti kiekvienu konkrečiu atveju. Taip pat įgyta patirtis skatino labiau gilintis į socialinio darbo teorinius aspektus, užpildyti žinių spragas.“

Visiems žmonėms reikia to paties – meilės, bendravimo, draugystės

Kasdien bendraudama su žmonėmis, turinčiais negalią, specialistė pastebi, kad jiems svarbiausia turėti galimybę laisvai bendrauti su aplinkiniais. „Pas mus dar įprasta, kad šeimos, turinčios vaikus ar artimuosius su negalia, užsidaro savo namuose, slepiasi nuo aplinkinių. Taip neturėtų būti. Nereikia jaustis nepatogiai ar to gėdytis“, – sako Gražina.

Anot jos, žmonės su negalia puikiai gali įsilieti į visuomenę, teikti jai naudą ar kitaip kurti pridėtinę vertę.

„Žmonės su negalia, kurie gyvena grupinio gyvenimo namuose, vertina kiekvieną progą, kai gali kam nors padėti ir papildomai padirbėti. Jie jaučiasi naudingi, didžiuojasi kiekvienu atliktu darbu. Po to jie dar ilgai pasakoja, ką darė, kaip sekėsi. Dėmesys šiems žmonėms yra tikrai reikalingas. Kai pabendrauji, savo akimis pamatai ir supranti, kad visi esame žmonės, kuriems reikia to paties – meilės, bendravimo, draugystės“, – pabrėžė pašnekovė.

Dalindamasi asmenine patirtimi Gražina pasakojo, kad darbas su negalią turinčiais žmonėmis jai tarsi atvėrė akis: „Sveikata, šeima, vaikai – visa tai mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Bet kai pamatai, kiek yra žmonių, kurie gyvena vieni, suvoki skirtumą. Grupinio gyvenimo namų gyventojai ir pažintis su jais leido įvertinti, kiek daug gyvenime turiu, o žinios, įgytos studijuojant Kauno kolegijoje, man pasitarnavo ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime.“