Ne vieną įspūdingą kolekciją sukūrusi Brusokienė: turiu vidinį pojūtį, kas žmogui tinka, o kas – ne

Sukūrusi ne vieną įsūdingą kolekciją, aprengusi ne vieną žymią Lietuvos moterį, 63-ejų Irena Brusokienė sako jau turinti vidinį pojūtį, koks rūbas žmogui tinka, o koks tik gali pagadinti įvaizdį. Tačiau visai netikėtai drabužių kūrėjai teko išbandyti naują modelio amplua: „Anksčiau turbūt nebūčiau išdrįsusi, nes turėjau labai daug kompleksų“, – neslepia moteris.

Tik vienetinės suknelės

Polinkį siūti žinoma kūrėja turi nuo vaikystės – siuvo drabužius ne tik sau, bet ir klasės draugėms: „Prisimenu kaip mama vesdavosi pas siuvėją, o man jos suknelės buvo tokios negražios, jog prisiekiau išmokti pasisiūti gražesnes“,– juokiasi moteris.

Dabar I. Brusokienė ne tik pati dėvi savo kurtus drabužius, bet ir sukūrė ne vieną moterų vertinamą kolekciją. Ryškios, unikalios, vienetinės – tokios Irenos kuriamos suknelės, nes audinys panaudojamas tik kartą, tai vienintelei suknelei, tad antros tokios nesutiksi.

„Jeigu moteriai rūbas ne tik tinka, bet ir patinka, tuomet ji jaučiasi išskirtinė, savaime akys krypsta į tokį žmogų“, – sako I. Brusokienė.

Pati kūrėja neslepia negailinti komplimentų jei gatvėje pamato dailiai apsirengusią moterį: „Manau, kad apranga moteriai labai daug reiškia. Jeigu drabužis tinka, jį apsirengusi ji jaučiasi gerai, tuomet iškart pasikeičia – pasitempia, švyti, atkreipia į save dėmesį. Žinoma, labai svarbu ir kaip moteris moka dėvėti drabužį. Jeigu ji liūdna, pilku veidu, iš nuovargio net sulinkusi, tuomet gali ją rengti nors ir gražiausiu rūbu – jis jai netiks“.

Geriausias padėka – laimingos klientės

Perdėtas prisirišimas prie įsigytų rūbų – dar viena problema, kuri gali pagadinti moters įvaizdį. Su tuo kūrėja nuolat susiduria bendraudama su klientėmis: „Išsitraukia rūbą, kuris galbūt papuoštų kokią močiutę, bet jai visai netinka. Sako, labai brangus, pirkau Šveicarijoje! Na ir kas – juk svarbu, kaip jis ant tavęs atrodo. Galų gale, juk galima rūbą ir perdaryti, padaryti taip, jog jis sušvytėtų kitomis spalvomis“, – pasakoja.

Daugybę metų kurianti moteris sako jau turinti vidinį pojūtį – pamato žmogų ir supranta, rūbas jam tinka ar ne, ką dar galima pakeisti.

„Ateina klientė ir vardina, kas jai netinka, apsivilkusi drabužius, kurie ant jos kabo kaip maišas ir slepia figūrą. O aš ją išrengiu ir duodu matuotis tai, ką turiu iš savo kolekcijų. Staiga atsiveria puikus vaizdas, pabrėžiame figūrą“, – pasakoja I. Brusokienė ir priduria, jog geriausias jausmas aplanko, kai tokia klientė po šventės paskambina padėkoti, nes susilaukė daugybės komplimentų dėl išskirtinės aprangos.

Kokybės vis mažiau

Nors pasirinkimo dabar nepalyginamai daugiau nei kūrybos pradžioje, tačiau kokybiškų drabužių rasti vis sunkiau. „Masinės gamybos parduotuvėse modeliai dažnai atsikartoja, atrodo vienodai, tik etiketės skiriasi, o ir pasiūti taip, jog po pirmo skalbimo jie lieka niekam tikę. Tiesą pasakius, drabužiai tokiose parduotuvėse man nelabai įdomūs, daug mieliau renkuosi vintažines parduotuves. Juk nebūtina pirkti – aš jaučiu didelį malonumą vien rankose pavartydama senovinį drabužį, mėgstu apžvelgti, kaip jis pasiūtas:: kokios siūlės, sagos. Ir tikrai labai daug rūbo kokybės priklauso ne tik nuo audinio, bet ir nuo pasiuvimo“, – teigia pašnekovė.

Modelio darbas – ne naujiena

Senjorų modelių agentūrai „Power Agency“ priklausanti Irena sako, jog šis amplua nebuvo jai visiškai naujas: „Visą gyvenimą kuriu, siuvu ir dirbu su kolekcijomis, nuolat tenka dirbti ir su modeliais, todėl proga papozuoti prieš fotoobjektyvą man nebuvo labai didelis iššūkis. Jaunystėje ir pačiai teko padirbėti modeliu – dirbau Vilniaus modelių namuose, teko laimėti ir vieno žinomo ženklo konkurse bei įkūnyti save kaip modelį. Man šis darbas visada buvo prie širdies, todėl mielu noru pozavau prieš fotoobjektyvą ir vėl“, – sako I. Brusokienė.

Moteris neslepia, jog dabar turi mažiau kompleksų ir jaučiasi drąsiau: „Jaunesnės turime lygią gražią odą, o vyresniame amžiuje kūnas keičiasi, tačiau anglai turi labai gerą posakį – gražus veidas pasens, nuostabus kūnas pasikeis, bet nuostabi siela visada išliks nuostabi. Jeigu tu turi džiaugsmo, myli pasaulį, mėgaujiesi tuo, ką darai, pats esi visai kito grožio, tavo akys švyti. Mes visi turime gyvenime problemų, tačiau labai svarbu atrasti kas mus padaro laimingais“.

Pati I. Brusokienė sako neturinti jokių autoritetų, jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis – aplinka. „Kai išeinu į kiemą, pas savo gėles, aš aplink nebegirdžiu nieko, jokių skambančių telefonų, tik čiulbančius paukščius. Kiekvieną diena pasidžiaugiu išdygusiu nauju daigeliu ir pagalvoju, kokia aš laiminga, matau tiek daug grožio. Ir tai visada atsispindi veide, nes kasdien esi kažką įsimylėjusi – gėles, muziką ar savo gražias sukneles. Jaunystejė tai dažnai užgožia kompleksai, augantys vaikai, darbai, o vėliau jau turi daug daugiau laiko sau ir savo mintims“, – pasakoja moteris.

Netiki stebuklingais kremais

Paklausta kokia jos jaunatviškos išvaizdos paslaptis, moteris nusijuokia – jokių paslapčių ir taisyklių neturinti: „Man visada patiko sportas, neturėjau žalingų įpročių. Žmonės sako, jog aš liekna, todėl turbūt valgau daug salotų, tačiau tiesa ta, jog man jos visai nepatinka, o šokoladiniai pyragai – labai, todėl juos nuolat ir kepu. Mman atrodo, kad negalima mokyti žmogaus, kaip reikia teisingai gyventi. Jeigu tai yra viduje, savaime viską atrandi. Aš atradau jogą, ciguno ir Tibeto pratimus. Su močiute žolininke vaikystėje rinkdavome žoleles, tad ir dabar stengiuosi gydytis įvairiomis vaistažolėmis. Tačiau kiekvienas žmogus turi pats suprasti, kas jam prie širdies.

Brusokienė priduria netikinti jokiais stebuklingais brangiais kremais ir neprisirišanti prie jokių priemonių: „Mūsų amžiuje svarbiausia drėkinti odą ir nėra jokio kremų nei už tūkstantį, nei už du, kuris padarytų tavo odą be raukšlių. Šiais laikais galima save kažkaip pagražinti, bet aš manau, jog visa tai turi būti proto ribose. Man grožis natūralume, net ir su raukšlėmis“, – šypteli pašnekovė.