Jelena neturi jokio išsilavinimo, susijusio su tekstilės gaminiais. Šioje srityje ji – visiškai naujokė.
„Su vilna susipažinau atsitiktinai, prieš 7-erius metus, kai laukiausi sūnaus. Turėjau nemažai laisvo laiko, reikėjo kažkuo užimti galvą ir rankas. Taip žingsnis po žingsnio į šį procesą įsitraukiau vis giliau. Nežinojau, kad ši pažintis taps lemtinga“, – pasakoja ji.
Kodėl skulptūros objektais ji pasirinko būtent gyvūnus, ji atsako klausimu: „Ar Jums teko matyti gyvūną, siekianti apgauti, įžeisti ar pasipelnyti? Nustojau tikėti žmogumi, jis tapo silpnas. Šiandien žmonės tik skundžiasi ir ieško kaltų, lyg ryšis tarp veiksmo ir pasekmės nustojo egzistuoti. Lyg kažkas kitas būtų atsakingas už jo klaidas, pasirinkimą ar nueitą kelią.“
„Vis dar gyvenu įsitikinimu, kad žmogumi tampama, o ne gimstama, kad pagarbą reikia užsitarnauti, kad vaikystės problemos neturi įtakos subrendusio žmogaus gyvenimui“, – priduria Jelena.
Moteris tikina, kad praktiškai tai jos darbas, tačiau teoriškai – ne.
„Ne aš sugalvojau, kad kiekvieną veiklą reikia pateikti oficialiai. Verslininkė nesu, menininkė ar darbininkė taip pat, nors atlieku daugiau funkcijų. Veltinis man labiau saviraiška, savotiškas bendravimo ir bendradarbiavimo būdas. Mes pripratome viskam klijuoti etiketes. Jeigu būtų tokia galimybė, sukurtus gaminius mielai mainyčiau į kitą produkciją ar paslaugą“, – įsitikinusi moteris.
Jelena tikina, kad jos draugų bei giminių rate jos veikla ne naujiena, o visi kiti ją suranda jau turėdami savo viziją. Moteris sulaukia įvairiausių užsakymų. Labiausiai ją nustebino prašymas nuvelti kambarines šlepetes su vaikų portretais.
„Kadangi mano tikslas – kuo tiksliau atkartoti tai, ką mato akys, skulptūra prasideda nuo gyvūno anatomijos, proporcijų ir kaulų sandaros analizės. Praktiškai visi gyvūnai turi vielos konstrukciją. Vėliau specialiomis adatomis iš vilnos formuojami raumenys, kailis, pritaikomos akys, ūsai“, – gamybos procesą pasakoja Jelena.
Moteris pasakoja, kad didelė dalis priemonių atkeliauja iš kitų pasaulio šalių. Sukurti keliolikos centimetrų dydžio statulėlę užtrunka nuo trijų iki šešių savaičių, kartais laukti tenka gerokai ilgiau.
„Didžiausia skulptūra siekė apie 115 centimetrų. Tai Afrikos dramblio galva, dekoracija, skirta puošti interjero sienas. Šiam darbui atidaviau daugiau nei 3 mėnesius“, – pasakoja Jelena.
Kaip tikina Jelena, darbų kainą apibrėžti itin sudėtinga, ypač portretinių. Kaina, anot jos, priklauso nuo daugybės faktorių: norimo dydžio, kailio ilgio, spalvinės gamos bei tekstūros. Pasak veltinio meistrės, vienam užtenka žaismingos sagės, kitas nori detalaus ir tikroviško darbo su papildomais aksesuarais.
Moteris pasakoja, kad vėlimas – beprotiškai plati tema, mat vilnos galimybės neribotos: avalynė, lauko drabužiai, interjero detalės, žaislai ir t. t. Jelenos teigimu, vilna sparčiai populiarėja visame pasaulyje, o Lietuvoje yra nemažai nuostabių vilnos meistrių, kurios mielai dalinasi patirtimi, patarimais, rengia paskaitas, organizuoja kursus.
Visgi, pasak Jelenos, pasitaiko ir daug brokuotos produkcijos: „Žmonės nežino, kaip atskirti kokybiškai suveltą gaminį, kiek laiko tarnauja velta avalynė. Pirkdami orientuojasi į palankią kainą ir dažnai nusivilia. Tai gera niša norintiems greito pelno. Problema tame, kad nukenčia meistrai, tikrai išmanantys savo nišą. Nebūna „greitai, pigiai ir kokybiškai", kai kalbama apie rankų darbą.“
Dalis Jelenos darbų savo naujus namus atranda privačiuose kolekcijose, dalis animacijos studijoje. Vienam gyvūnui pavyko apsigyvento Marko Tveno Nacionalinio muziejaus ekspozicijoje.