Lietuvoje šio meno daugiau niekas nebemoko
Kaip pasakoja dailininkė, pasaulyje yra šalių, turinčių talentingų dailininkų ir gilias tradicijas, o medalio menas ten vis dar klesti. Pasaulinėse medalių parodose daugiausia dalyvių atvyksta iš JAV, Kanados, Vokietijos, Lenkijos, Portugalijos, Italijos, Olandijos, Vengrijos ir Japonijos.
Anot Linos, Lietuvoje situacija kol kas dar nėra itin prasta, tačiau žvelgiant į ateitį, jai darosi truputį neramu, mat šalyje dar nesusiformavo pakankamas kiekis jaunos kartos kūrėjų, kurie tęstų šią tradiciją. Nors moterų medalių kūrime yra visai nedaug, medalininkų projektuose dar dalyvauja dailininkės S. Žilienė, T. Janova ir J. Balkevičienė.
„Pagrindinėse dailės mokyklose ir akademijose nėra mokymo programų, kuriose būtų ruošiami medalininkų specialistai. Tik Telšių dailės fakultete dar kažkiek dėstoma, bet tik kaip papildomas dalykas“, – pagrindinę priežastį, kodėl jaunos kartos medalininkų yra tik vienas kitas, įvardija dailininkė.
Daugelyje šalių situacija esą yra panaši. Linos žiniomis, vienintelė pasaulyje veikianti atskira institucija, kurioje mokoma medalių kūrimo, yra Medalio meno akademija Romoje, įsikūrusi pastate virš pagrindinės Monetų kalyklos.
Turėjo galimybę likti užsienyje
Pati Lina M. K. Čiurlionio menų mokykloje baigė tapybą, o viename trimestre tarp daugelio kitų dalykų ji turėjo ir medalio meno pamokas. Vėliau ji įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo freską ir jos restauraciją. Jai taip pat teko stažuotis Prahos dailės akademijoje, kur mokėsi monumentaliųjų menų, o Florencijoje žinias gilino tapyboje.
„Keliauti yra smagu ir naudinga, tikrai esu aplankius nemažai Europos šalių ir būta galimybių ten ir pasilikti, bet Lietuvoje irgi yra gražu, o mūsų šalies istorijos vingių siužetai įdomūs ir dinamiški. Matyt, jaučiu pašaukimą kurti tėvynės labui, ir kol jis yra, tol tikiuosi bus galimybės įgyvendinti kūrybinius užmanymus“, – atvirai sako Lina.
Mokėsi iš tėvo
Visgi daugiausia patirties medalių kūrime ji sėmėsi iš savo tėvo skulptoriaus Juozo Kalinausko.
„Iš pradžių padėdavau jo medalių kūrime, ypač detalių modeliavime. Ši meno išraiškos priemonė pasirodė įdomi ir prasminga. Esame sukūrę bendraautorinių didelių projektų, tokių kaip reljefas „Žalgirio mūšis“, paveikslų seriją „Vilniaus Tvanas 1655“, medalių Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, Radvilai Juodajam“, – vardija moteris.
Anot pašnekovės, šiame darbe būna sunku rasti pakankamai medžiagos istorinei temai, tad kartais tenka improvizuoti. Maža to, reikia daug kantrybės techniniam išdirbimui, kas esą yra mažiau įdomu. Lina pripažįsta, kad įdomiausias yra kūrybinis procesas – kompozicijos kūrimas ir reljefo modeliavimas.
Gamyba trunka iki kelių metų
Dailininkė papasakojo, kaip atrodo medalių kūrimo procesas: „Viskas prasideda nuo medžiagos rinkimo, gilinimosi į temą, tuomet piešiami kompoziciniai eskizai. Kai jau randamas tinkamas variantas, piešiamas medalio projektas. Po to pradedamas reljefo modeliavimas: pradžioje plastelinu lipdomos bendros masės, vėliau, liejant gipsinėse formose, detalizuojamos formos, ornamentai, raižomas šriftas, kol galų gale sukuriamas gipsinis modelis, kurį vėliau metale galima įgyvendinti skirtingais būdais – liedinti, kaldinti arba užauginti elektrolizės būdu.“
Anot jos, kaldinimas yra brangiausias medalio įgyvendinimo būdas, bet suteikiantis galimybę darbą tiražuoti didesniais kiekiais, o tai yra platesnė meno kūrinio sklaida. Medalio modelio sukūrimo laikas esą gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių metų, priklausomai nuo jo dydžio ir sudėtingumo. Kaip sako Lina, atitinkamai prie meninės dalies turėtų būti skaičiuojamas ir honoraras.
„Pragyventi turbūt galima bet kurioje srityje, tik reikia būti veikliam ir nenuleisti rankų, tikint tuo, ką darai. Palaikymo sulaukiu iš šeimos ir draugų“, – pripažįsta menininkė.
Pašnekovė priduria, kad medalio kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis resursų ir sąlygų. Tai esą didina jo sukūrimo kaštus, todėl ne kiekvienam ir įkandamas toks užsakymas. Visgi, anot Linos, kartais atsiranda žmonių, kurie vertina medalio meną bei turi galimybę investuoti į kultūrą.
„Medaliai pasklinda įvairiais keliais: kažkiek perka muziejai, valstybinės įstaigos, privačios įmonės, bet didžioji dalis patenka į eilinių piliečių rankas. Tų, kurie vertina kultūrą, istoriją ir turi išugdytą požiūrį prasmingiems ilgalaikę vertę turintiems dalykams“, – pažymi moteris.
Trūksta finansavimo
Anot medalių kūrėjos, finansavimo šiai veiklai galima prašyti, rašant projektus Kultūros tarybai. Deja, tik nedaug projektų jį gauna. „Dailės sričiai skiriama perpus mažiau nei muzikai ar literatūrai. Tikiuosi ateityje atsiras daugiau filantropiškai nusiteikusių žmonių, galinčių remti šią ilgalaikės išliekamosios vertės kūrybą“, – viliasi Lina.
Pašnekovė pasakoja, jog medalių ar monetų kainos gali būti įvairios: nuo keliasdešimt iki keliasdešimt tūkstančių eurų, priklausomai nuo metalo, dydžio, tiražo, retumo. Esą vis dar pasitaiko medalių ir monetų kolekcionierių, tik, anot Linos, monetų kolekcionavimas populiaresnis, mat jų rinka ir kiekis yra didesnis.
„Medaliai yra labiau specifinė sritis, turinti kelias kryptis: yra apdovanojimų medaliai, ordinai, ir yra jubiliejiniai bei meniniai medaliai, savo plastika labiau panašėjantys į reljefus, t. y. skulptūrinį sprendimą“, – pažymi dailininkė.
Medaliuose vaizduojami svarbiausi istoriniai įvykiai
Medaliai dažniausiai kuriami, siekiant pažymėti svarbius šalies jubiliejus, pavyzdžiui, prieš 10 metų Lietuva šventė pirmąjį vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose, o pernai valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Šįmet žemaičiai švenčia 800 metų paminėjimą, kurio proga šiuo metu Lina lipdo medalį.
„Proginiuose medaliuose stengiuosi kiek įmanoma taikliau atspindėti temą. Dabartinio medalio vaizdinėje pusėje lipdau Ipatijaus metraščiuose Voluinės sutartyje minimus žemaičių kunigaikščius Gerdvilą ir Vykintą. O medalio nugarinėje pusėje vaizduoju žemaičių svarbiausius istorinius įvykius – Saulės ir Durbės mūšius, Žemaitijos krikštą bei Melno taikos sutartį. Centre eina galinga meška, su nutrauktos grandinės fragmentais, kaip simboliu savo nepalaužiamo būdo ir išsivadavimo iš daugybės įvairių bandymų būti prijungtai prie Vokiečių ordino žemių“, – aiškina Lina.
Lina personalinių parodų yra surengusi apie dešimt. Be to, ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir tarptautinės medalio meno federacijos FIDEM narė. Pastaroji kas dvejus metus rengia parodas skirtingose pasaulio šalyse. 2020 m. numatytas kongresas Japonijoje, tad dailininkė bandys gauti finansavimą ten nuvykti ir sudalyvauti pristatydama Lietuvos medalio kūrėjus.
Kuria ir pašto ženklus
Maža to, visai neseniai buvo išleistas ir medalių kūrėjos pieštas pašto ženklas. Spalio mėnesį ji dalyvavo Baltijos medalių trienalėje Torūnėje, kur iš Lietuvos pašto atėjo netikėtas pasiūlymas sukurti pašto ženklą žemaičių jubiliejui.
„Iki tol neesu kūrusi pašto ženklų, bet kadangi ta pačia tema ruošiausi kurti ir medalį, tai sutikau, nes pasirodė įdomu. Žemaičių ženklą teko piešti ranka ir kompiuteriu, bet ką tik išėjusį Nepriklausomybės kovų ženklą maketavau panaudojus Kėdainių kautynių fragmentą iš savo kurto Šimtmečio medalio reverso, kuriame pavaizduotos šešios svarbiausios Lietuvos nepriklausomybės kovos“, – pasakoja Lina.
1918 metais vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, dėl jos suvereniteto teko kovoti ginklu, mat į kraštą taikėsi ne viena valstybė – Lenkija, Rusija ir Vokietija. Visgi Lietuvos savanoriai laisvę apgynė, todėl šis Nepriklausomybės kovų laikotarpis savo reikšme toks pat svarbus, kaip ir Nepriklausomybės Akto paskelbimas. Šiai progai paminėti vasario 1 d. 20 tūkst. tiražu Lietuvos paštas išleido pašto ženklą, kurio nominalas – 0,81 Eur.
