Kaip ir dauguma programuotojų, Žilvinas Jankūnas karjerą šioje srityje pradėjo nuo pirmojo laiptelio. Baigęs programų sistemų studijas Didžiojoje Britanijoje jis įsidarbino vienoje tos šalies draudimo kompanijoje kaip jaunesnysis programuotojas.
„Pataikiau į pačių pokyčių įkarštį – kompanija keitė senas technologijas į naujas, taigi darbo netrūko. Man, kaip jaunesniajam specialistui, tai buvo tikra aukso kasykla, galėjau daug visko išbandyti, reikėjo tik imti ir daryti. Tai truko apie metus, kol nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir pradėjau ieškoti naujo darbo“, – sako Ž. Jankūnas kita savo karjeros stotele pasirinkęs skaitmeninės transformacijos kompaniją „Zenitech“, kur dabar jau vadovauja savo komandai.
Aukščiausi laipteliai – ne visiems
Kaip įmonės atsiųstame pranešime teigia Ž. Jankūnas, programuotojo lygį apibūdina ne tik jo turimos techninės žinios, gebėjimai, bet ir kiti įgūdžiai, net asmeninės savybės: kokio sudėtingumo problemas jis sprendžia, ar sugeba vadovauti projektui, padėti kitiems kolegoms, testuotojams, ar kiti darbuotojai su juo jaučiasi patogiai, jį supranta, ar jis moka priimti grįžtamąjį ryšį, kaip bendrauja su klientu, vadovais ir kt.
Jo nuomone, bent vyr. programuotojo pareigos turėtų būti kiekvieno šios srities specialisto siekiamybė – tai tarsi įrodo, patvirtina jo gebėjimus. Per ilgai užsisėdėjus žemesniame lygyje, ko gero, derėtų savęs paklausti, ar tai tikrai skiriama pakankamai laiko tobulėjimui, galbūt apsvarstyti apie horizontalios karjeros galimybes.
„Ar visi turėtų norėti tapti vadovais arba IT architektais? Manau, nebūtinai. Vadovams tenka visai kitos atsakomybės, didelę laiko dalį tenka skirti visai kitiems, su programavimu nesusijusiems darbams. Jei žmogui patinka tiesiog programuoti, spręsti sunkias užduotis ir jam tai puikiai sekasi, galbūt to ir užtenka, tačiau pabandžius ir supratus, kad šis kelias ne tau, nereikėtų stumti savęs per prievartą“, – sako Ž. Jankūnas.
Augustina Jakštonytė, įmonės žmogiškųjų išteklių specialistė, jį papildo, kad vadovaujančių rolių kompetencijos apima darbą ne tik komandoje, bet ir visame skyriuje ar padalinyje. Šie darbuotojai padeda visais klausimais bet kuriems tos srities specialistams, padeda siekti strateginių, globalių tiek organizacijos, tiek individualių darbuotojų tikslų.
Motyvuoja ne tik atlyginimas
Augimo tempas priklauso nuo daugybės faktorių – žmogaus noro, užsidegimo, motyvacijos. Kaip teigia A. Jakštonytė, yra buvę atvejų, kai praktikantai jaunesniojo specialisto lygį pasiekia per pusmetį, antra tiek užtrunka pasilypėti dar laipteliu aukščiau. Tačiau būna ir tokių darbuotojų, kuriems ši kelionė trunka ilgiau, kelerius metus. Anot jos, programuotojus kilti karjeros laiptais skatina įvairios priežastys.
„Atlyginimas, žinoma, yra vienas svarbiausių motyvuojančių faktorių, bet tikrai ne vienintelis, o kitų naudų svarbą dažniausiai lemia tai, kokiame gyvenimo etape žmogus yra ir kokie yra jo prioritetai. Vienam gali būti svarbu kuo greičiau kopti karjeros laiptais ir sparčiai mokytis, todėl pirmenybę jis teiks įdomioms ir iššūkių kupinoms užduotims, kitas galbūt nori įsigyti nuosavą būstą - jam svarbiausia bus atlyginimas, o trečiam labiausiai rūpi sukurtos šeimos gerovė, todėl daugiausia dėmesio jis kreips lankstumui ir darbo bei asmeninio gyvenimo balansui“, – atsiųstoje informacijoje teigia ji.
Karjeros kelią kiekvienas renkasi pats
Darbuotojo ir darbdavio lūkesčiai vieni kitiems gali ne visada sutapti. Bendrą sutarimą geriausiai padeda atrasti atvirumas ir komunikacija, o darbuotojai, kurie jaučiasi neįvertinti, turėtų nebijoti tą atvirai pasakyti savo vadovui.
„Svarbu bendrauti ir išgirsti darbuotojus, o taip pat atvirai pasakyti, kokie yra organizacijos tikslai ir lūkesčiai pačiam darbuotojui. Taip pat labai padeda grįžtamasis ryšys iš kolegų. Įprastai abi pusės pradeda matyti tą patį vaizdą ir prieina prie bendro sutarimo – galbūt tam, kad užimtų aukštesnes pareigas, vis dar trūksta kažkokių kompetencijų ir jas galima pagilinti, o galbūt darbuotojas tikrai greitai paaugo ir reikėtų jį dar kartą įvertinti?“ – sako A. Jakštonytė.
Panašiai kalba ir Ž. Jankūnas: jis ragina kolegas būti iniciatyviais ir nebijoti pasiprašyti paaukštinimo, jei jaučiasi to verti. Kraštutiniais atvejais, jei bendro sutarimo rasti nepavyksta, visada galima ieškoti naujų galimybių rinkoje.
„Man patinka angliškas posakis: „At every job you should either learn or earn.“ Paprastai sakant, darbe arba mokaisi, arba uždirbi. Jei nei gaunamos žinios ar patirtis, nei pinigai netenkina – ko gero, metas išeiti. Lietuvos IT rinkoje tikrai netrūksta kompanijų, kurios yra pasiruošusios investuoti į darbuotojus, jų augimą“, – užsimena Ž. Jankūnas.
***
Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „HR žvilgsnis“ dalis. Ankstesnį ciklo tekstą rasite ČIA. Ciklas skirtas perteikti personalo vadovų, žmogiškųjų išteklių specialistų įžvalgas dėl gerovės darbuotojams sukūrimo ir patarimus, kurie gali praversti ieškant darbo ar keliant kvalifikaciją.