Šiandien Ramūnas Bulevičius inžinerinėje bendrovėje „Constro“ skaičiuoja trečiuosius darbo metus. Savo karjerą jis pradėjo kaip elektrikas, o po metų jo kvalifikacija buvo pakelta į brigadininko. Vos spėjęs įmonėje apšilti kojas, jis jau buvo išrinktas geriausiu ketvirčio darbuotoju, o galiausiai apsisprendė vykti dirbti į Vokietiją.
Spalvinga karjera
Brigados vadovas nemažai metų atidavė fotografijai, vedė renginius vaikams, dirbo sargu, radijo laidų vedėju ir net pardavėju-konsultantu tauriųjų gėrimų parduotuvėje.
Įsidarbinus bendrovėje „Constro“ jam teko dirbti Frankfurto oro uoste, viename iš Manheimo viešbučių, Kelno miesto klinikoje bei iš dalies renovuoti daugiabučių elektros instaliaciją Erfurte. Susirinkimuose su užsakovais jis ir vertėjaudavo.
R. Bulevičius įsitikinęs, kad bene svarbiausia – jog įmonės ir jos darbuotojų vertybės sutaptų: „Įsidarbinti užtrunka vos kelias minutes, o atrasti įmonę, su kuria gali judėti viena kryptimi – tai jau visai kas kita. Manau, kiekvienam tai labai svarbu“, – mintimis dalijasi brigados vadovas.
Kaip vieną iš sėkmės kriterijų R. Bulevičius įvardija sutapusį jo ir visos organizacijos požiūrį į darbo organizavimą. Ne mažiau svarbu – padėti atsiskleisti darbuotojų stipriosioms pusėms: nuo pirmųjų organizacijoje dienų jis jautė kolegų ir vadovų pasitikėjimą.
Statybų sektoriuje itin svarbu – bendravimas bei komandinis darbas. Tik tariantis, kartu sprendžiant, pagal išgales padedant ir veikiant suformuojama tvirta komanda. „Kad ir kaip bebūtų, Vokietijoje, kiekvienas pagal savo galimybes ir norus siekia savų tikslų. Tačiau čia nesi kaip tas vienišas, išdidus prerijų medžiotojas. Čia neišvengiamai esi priklausomas nuo kitų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Ramūnas.
Raktas į pasaulį – 4 užsienio kalbos
R. Bulevičius pasakoja, kaip jam be gimtosios pavyko išmokti dar 4 kalbas: „Mano šeimoje kalbėjomės lietuviškai, močiutė su mama bendravo lenkiškai. Tarp kiemo draugų buvo daug rusakalbių, o mokykloje buvo dėstoma sustiprinta vokiečių kalba. Anglų kalbos mokiausi žiūrėdamas filmus, žaisdamas kompiuterinius žaidimus, o gyvenant Vilniuje visuomet buvo progų išbandyti kalbos įgūdžius“.
Brigados vadovas juokauja, kad viena yra mokėti kalbas, kita – naudoti jas, o trečia – gauti iš to reikiamos naudos. Didesniuose objektuose jam tenka bendrauti lenkiškai, rusiškai, ir, be abejo, vokiškai. Didžiausias privalumas – mokėti kalbą taip, kad ja būtų galima bendrauti be tarpininkų. Tokiu būdu sumažėja bereikšmių pauzių, kurios trukdo darbo spartai.
„Turbūt labiausiai kalbos mokėjimas praverčia mažesniuose projektuose, kadangi tampi labiau pastebimas ir nepriklausomas. Būni vienas pirmųjų, kuris išsiaiškina, kas, kaip, kur ir kada. Tokiu atveju gali netrukdomas dirbti. Aišku, tai nėra taisyklė, nes pasitaiko visokių situacijų“, – pasakoja R. Bulevičius.
Užsienio kalbų mokėjimas dabar Vokietijoje gyvenančiam vyrui labai praverčia už darbo ribų. Atsiveria galimybės bendrauti su nuomojamų butų šeimininkais, vaistininkais, gydytojais, vietiniais gyventojais. Tai labai pagerina gyvenimo kokybę išvykus į komandiruotes ar ilgiau dirbant užsienyje.
Svetur nestinga nuotykių
Dažnai įsivaizduojame, kad dirbantieji užsienyje didžiąją dienos dalį praleidžia darbe, beveik nepramogauja, nes taupo pinigus ir tarsi egzistuoja laukdami momento, kada galės bent trumpam sugrįžti į tėvynę. Tačiau R. Bulevičius laisvalaikį svetur leidžia turiningai: skiria jį domėjimuisi tradicijomis, kultūromis, apsilanko renginiuose.
Kiekviena jo darbo diena – vis kitokia, nestinga ir įsimintinų įvykių: „Vienas tokių nutikimų – bene didžiausioje Europos statybvietėje Frankfurto oro uoste, 3-iajame terminale. Pirmą kartą dalyvavau statybos darbų aptarimuose. Po šio susirinkimo buvau kupinas naujų įspūdžių, dėl to mano galva turbūt nebeveikė tikslingai. Važiuodamas atgal, skubėdamas neišvairavau posūkio iš statybvietės ir atsidūriau ant griovio krašto. Negaliu apsakyti tuo metu buvusių emocijų – stresas, gėda... Ir begalinis adrenalinas. Tačiau tai tikrai sukūrė vieną ryškiausių prisiminimų“.