Paskutinė kovo mėnesio diena man ir mamai – liūdna data. Tą dieną mirė tėtis. Netekome jo prieš 18 metų, kai aš tebuvau 16-os. Jis sirgo plaučių vėžiu, taigi, išėjo skausmuose. Ir šiandien gerai prisimenu jo veidą paskutinėmis sekundėmis, kada įkvėpti jau nebegalėjo, bet vis dar buvo gyvas.
Prisimenu kiekvieną tos dienos smulkmeną. Net tai, kad užgesus tėčio gyvybei, mes su mama tarytum pajuokavome. Aišku, tai buvo įtampos padarinys: ligoninės, greitosios pagalbos automobiliai, lašelinės ir visa kita, kuo gyvenome pastaruosius mėnesius, ganėtinai išdirgino. Be to, viskas vyko absoliutaus skurdo fone ir dar tada, kai buvę draugai it susitarę nusigręžė. Mylėjau tėtį, bet negalėčiau pasakyti, kad ypač jo ilgiuosi. Esu labai į jį panaši, matyt, paveldėjau nemažai jo bruožų, o ypač gebėjimą atlaikyti likimo smūgius ir mokėti atleisti.
Reikalavo aborto
Mama ir tėtis susipažino ankstyvoje jaunystėje. Tėtis buvo užaugęs pagal sovietmečio standartus puikiai apsirūpinusioje šeimoje, o mama, atvirkščiai – gana skurdžioje. Tėtis labai mylėjo mamą, nors abejoju, kad ji atsakė tuo pačiu – tai senelė primygtinai ją ragino atkreipti į jį dėmesį.
Galop jiedu susituokė ir gana greitai susilaukė vaiko – gimė brolis. Per tuos metus tėtis apsigynė disertaciją ir pamažu kopė mokslininko karjeros laiptais. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje jis įsitraukė į verslą – supirkinėjo ir pardavinėjo metalą, paleido savą gamybos liniją. Materialiu požiūriu reikalai klostėsi tiesiog puikiai.
Kai po brolio gimimo prabėgo ištisi 10 metų, mama suprato, kad vėl laukiasi – manęs. Tėtis kategoriškai pasisakė prieš dar vieno atsiradimą šeimoje ir reikalavo, kad mama pasidarytų abortą. Bet netikėtai vėl įsikišo senelė. Prieš 10 metų ji darė viską, ką galėjo, kad tik mama ir tėtis būtų kartu, o dabar visomis išgalėmis ėmė siekti, kad vaikas gimtų. Pasakė tėčiu, kad jeigu nori, lai eina, kur tik jam patinka, bet kūdikio niekas neatsisakys.
Tėtis niekur neišėjo ir, anot mamos, net ėmė svajoti apie antrą sūnų. Galbūt dėl to mano būdas vaikystėje buvo kiek berniokiškas: visada ko nors prisigalvodavau, į lėles net nežiūrėjau, rūpėjo tik judrūs žaidimai, mašinėlės ir konstruktoriai.
Buvome viskuo apsirūpinę
Paskutiniu dešimtmečiu, kai daugelis šeimų kentė nepriteklių, mes, atvirkščiai, buvome viskuo apsirūpinę. Tėčio verslas plėtėsi. Aš žaidžiau su naujausiais „Lego“, turėjau visas Barbes, su kuriomis, tiesa, nežaidžiau, bet vis tiek mėgau dėl dailių suknelių. Aš, aišku, negalvojau apie tai, kad mums nieko nestinga, bet galiu pasakyti, kad tėvams nekildavo problemų sprendžiant, kur praleisti atostogas, į kokius būrelius užrašyti vaikus ir t. t. Nepriklausymas nuo finansų suteikė galimybę laisvai rinktis ir lengvai gyventi.
Ne, mes netapome komiškais personažais, kokių tuo metu būdavo galima pamatyti, nepradėjome statytis beprotiškų namų ir nesišvaistėme pinigais į kairę ir į dešinę. Tiesiog gyvenome ir leidome sau tai, kas kokybiškiausia: maisto produktus, drabužius, mokyklas, pramogas. Tėtis įtikino mamą, kad išeitų iš darbo ir visą laiką skirtų mums, t. y. vaikams, ir namams.
Visgi kai situacija pradėjo keistis, tėtis vis dažniau išliedavo ant mamos įtūžį, priekaištavo jai, kad kažko nesupranta, kadangi pati neuždirba pinigų. Taigi, sėkmė nusigręžė, ir jam tai buvo visiškas netikėtumas. Mama ne kartą buvo jį įspėjusi, kad pernelyg pasitiki savo partneriais, kurie svečiuodavosi mūsų namuose ir tėtį vadino tikru broliu. Tėtis lengvai skirdavosi su pinigais, o toliaregę mamą šitoks jo bruožas iš pat pradžių gąsdino. Ji nemėgino slėpti savo būgštavimų, bet tėtis nebuvo linkęs ko nors klausyti.
Visko neteko, įbrido į skolas
Taip jau nutiko, kad tėtį apsuko verslo partneriai. Jie ne tik neskubėjo grąžinti pasiskolintų pinigų, bet ir nustojo skambinti. Mums užsitrenkė durys į namus tų, kurie dar šitaip neseniai vaišindavosi prie mamos gausiai nukrauto stalo. Galiausiai tėtis įlindo į skolas. Jis palaipsniui neteko savo biurų, automobilio, kurį be galo mėgo. Iš pasiturinčios šeimos mes labai greitai virtome viena skurdžiausių.
Prisimenu tą laiką, kai pinigų nebuvo netgi klasės fondui ir pietums mokykloje. Neturėjome už ką įsigyti naujų drabužių, todėl pradėjome pirkti dėvėtus. Mama taupė maistui, pirko tik pigiausius produktus, bet vis tiek stengėsi mus pradžiuginti įdomesniais patiekalais. Tuometinė mano aistra buvo sportiniai šokiai. Studija, kurią lankiau, planavo išvyką į Švediją. Kelionės išlaidoms padengti reikėjo 200 dolerių. Tėtis per dvi savaites nesugebėjo rasti, iš ko pasiskolinti pinigų, nors vos prieš porą metų pats skolindavo tūkstančiais, o kartais tiesiog duodavo pinigų, jei kokiam žmogui skubiai jų prireikdavo.
Įsibėgėjus finansiniam krachui, tėtis susirgo. Jam buvo diagnozuotas piktybinis auglys. Dingo visi draugai, nė vienas nesuskubo į pagalbą. Aš ir mama stengėmės neparodyti, kad esame nusivylusios tais, kurie mus supo ir kuriais tėtis taip pasitikėjo, kad jo dar labiau netraumuotume. Žiūrėdama į tėtį supratau štai ką: nereikia tikėtis, kad sunkią minutę kas nors dėl tavęs pergyvens. Sergantis, į bėdą patekęs draugas pasidarė niekam nereikalingas. Taigi, kliautis galima tik savimi.
Mama grįžo į darbą
Kai viską turi, esi labai atsipalaidavęs ir nenusiteikęs gyvenimo apmąstymams bei tikslų kėlimui. Jeigu nebūtų įvykusi permaina, tikriausiai būčiau plaukusi pasroviui ir netapusi tuo, kuo tapau. Nebūčiau eksternu baigusi universiteto, nebūčiau, kaip tėtis, pasukusi į verslą, nebūčiau pradėjusi steigti nedidelių startuolių, nebūčiau rizikavusi, kritusi, vėl kilusi ir ėjusi pirmyn, kad galų gale įkurčiau savo logistikos įmonę ir drabužių prekės ženklą. Aš apsirūpinu pati ir išlaikau mamą, nuo nieko nepriklausau ir įdarbinu kitus žmones.
O kad galėtų kliautis savimi, moteris turi būti savarankiška, o ne gyventi aprūpinama vyro. Gyvenimas gali iškrėsti net labai piktų pokštų. Mamai teko grįžti į darbą, nors per laikotarpį, kurį nedirbo, ji prarado profesinius įgūdžius ir viską turėjo pradėti nuo nulio. Esu dėkinga jai, kad sugebėjo oriai atlaikyti negandas ir niekada nei man, nei broliui neparodė, kaip jai sunku. Ji visada stengėsi palaikyti tėtį ir atrodyti rami, kad aš ir brolis nekentėtume.
Žinau, kaip žmogus jaučiasi, kai pinigų netrūksta, tačiau taip pat žinau, ką reiškia skursti. Ir aš užtikrintai renkuosi pirmą kelią, kadangi būti apsirūpinusiam – daug geriau negu stokoti. Sakoma, pinigai žmones keičia. O aš manau, kad jie paprasčiausiai atriša rankas. Jei žmogus niekšas, tai kol neturi pinigų jis tyli, kadangi nesijaučia turįs valdžią, esąs autoritetas. Bet sąžiningas, tiesus, užjausti mokantis žmogus išlieka toks nepaisant aplinkybių. Šitai suprasti man padėjo sudėtinga mano šeimos istorija.