Operacinės slaugytojo padėjėja papasakojo, kada būna sunkesnės dienos ir po kokių operacijų tvarkytis būna lengviau

Operacinė – ypatinga vieta, kurioje kiekvieno operacinės komandos nario indėlis ir funkcijos yra svarbūs, o vieno iš narių trūkstant, operacija vykti negali. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje operacinės slaugytojo padėjėja dirbanti Gražina Kurec pranešime žiniasklaidai sako, kad jai, kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

– Ne paslaptis, kad dažniausiai į ligoninę atvykę pacientai žino, kad operacijoje dalyvaus chirurgas ir gydytojas anesteziologas, o kas dar sudaro operacinės komandą – lieka „paslaptimi“. Jūs esate operacinės slaugytojo padėjėja – viena iš tų komandos narių, apie kuriuos pacientai paprastai nepagalvoja. Papasakokite apie savo darbą.

– Be mūsų, kaip ir be bet kurio kito operacinės komandos nario, operacija paprasčiausiai neįvyktų. Pirmoji mano užduotis – paruošti operacinę darbui ir užtikrinti joje tvarką, švarą ir dezinfekciją. Taip pat, atsižvelgdama į kitų operacinės komandos narių poreikius, jiems padedu pasiruošti operacijai, pavyzdžiui, galiu įjungti ir sureguliuoti operacinėje esančius medicinos prietaisus ir įsitikinti, kad jie veikia. Kartu su operacinės slaugytoja išpakuojame pirštines ir instrumentus. Tai labai svarbus pasiruošimo operacijai etapas, nes atliekame dvigubą instrumentų sterilumo patikrinimą – atidžiai prieš šviesą apžiūrime pakuotes, ar jos nėra pažeistos, ar nėra mikroįtrūkimų ir skylučių. Taip pat kartu su kolegomis padedame chirurgui tinkamai apsirengti operacijai. Apibendrintai – padedu operacinės komandos nariams visapusiškai pasiruošti operacijai.

– Ar dirbdama operacinės slaugytojo padėjėja turite artimą kontaktą su pacientu?

– Taip, esu vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susitinka operacijai ruošiamas pacientas – dalyvauju perimant ligonį iš jį į Operacinį bloką atvežusių skyriaus slaugytojų, perkeliant ant operacinės vežimo, nugabenant į operacinę, pacientą paguldant į reikiamą poziciją ant operacinio stalo. Tenka su pacientais ir pasišnekėti – dauguma jaučia baimę ir stresą prieš operaciją, tai natūralu, todėl pabandau nuraminti, prablaškyti jų mintis.

– Tačiau jūsų darbas pasiruošimu operacijai nesibaigia, jos metu taip pat turite įvairių užduočių.

– Visiškai teisingai, vykstant operacijai turiu stebėti aplinką, pavyzdžiui, užtikrinti sterilumą. Jei pritrūksta kokių medicininių instrumentų, einame jų atnešti. Dažnai mus, operacinės slaugytojo padėjėjas, vadina instrumentatorės rankomis ir kojomis – juk pati instrumentatorė dėl griežtų sterilumo reikalavimų negali palikti savo darbo vietos tam, kad atsineštų papildomą instrumentą ar kitą chirurgui reikalingą darbo priemonę. Kartais pasitaiko, kad chirurgas paprašo pareguliuoti kokio nors prietaiso galingumą ar kitą rodiklį. Dirbame su rentgeno aparatu, vadinamuoju C-lanku – privežame prie paciento, pastatome į reikalingą padėtį, įjungiame.

– Už ką dar esate atsakinga?

– Viena iš užduočių, tenkanti operacinės slaugytojos padėjėjai – surinkti laboratorinius ėminius, tinkamai supakuoti ir saugiai pristatyti į Laboratorinės diagnostikos skyrių. Pavyzdžiui, jei pacientui būna atliekama biopsija. Taip pat turiu užpildyti kai kuriuos su operacijos eiga susijusius dokumentus. Kitaip tariant, kaip ir prieš operaciją, taip ir per ją – jei kolegai reikia pagalbos, aš – jei tik mano žinios ir kompetencija leidžia – stengiuosi visada padėti.

– Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į stebėjimo palatą, o jūs liekate operacinėje. Kokie darbai jūsų laukia šiame etape?

– Padedu išvežti ligonį, o tada po kiekvienos operacijos turiu išvalyti patalpą, supakuoti ir išgabenti naudotus skalbinius, pavyzdžiui, operacinio lauko ir paciento, instrumentų stalelio apklotus. Taip pat ir medicinines atliekas – tai gali būti vienkartiniai tvarsčiai, švirkštai ir kita. Iš patirties turiu pasakyti ir tai, kad po vienų operacijų tvarkytis būna lengviau, po kitų sunkiau. Jei, pavyzdžiui, operuojamas stuburas – žinau, kad bus sunkiau. Bet būna ir „švarių“ operacijų, kuriose kraujo pasitaiko mažai.

– Atrodo, kad jūsų darbas įvairesnis nei galima įsivaizduoti.

– Aš operacinės slaugytojo padėjėja dirbu nuo 2003 m. Pabandžiau ir patiko, darbas tikrai įvairus ir skirtingas, nors, kaip ir visur, tikrai būna dienų, kai pavargstu. Be to, tenka dirbti tiek planinėse operacijose, tiek su skubiai į ligoninę atvežtais pacientais, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Priklausomai nuo operacijos rūšies, skiriasi ir pasiruošimas. Pasitaiko įvairių situacijų, todėl kartais tenka į operacinę bėgte bėgti. Atvykus skubiam pacientui turime sužinoti, kokia jam operacija paskirta, kurioje operacinėje ir pasirūpinti, kad ji būtų tinkamai paruošta. Tad darbe būna ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų.

– Kokių asmeninių savybių privalo turėti operacinės slaugytojo padėjėjo specialybę pasirinkęs žmogus?

– Pirmiausia, manau, žmogus privalo būti labai atsakingas. Visgi kalbame apie žmonių sveikatą ir gyvybę, todėl išlygų čia būti paprasčiausiai negali. Kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, man svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Taip pat žmogus turėtų norėti mokytis, nes privalome išmanyti ir chirurginių instrumentų rinkinius, ir medicininę techniką, ir higienos bei sterilumo reikalavimus. Taip pat nebijoti klausti, jei kažko nežinai, nes visada atsiras kolegų, kurie atsakys, patars, pagelbės. Beje, šią specialybę galima įgyti profesinio rengimo mokyklose. Anksčiau kursas trukdavo 9 savaites, bet dabar jis išplėstas į 6–9 mėnesius, pusę jo sudaro teorinė dalis, pusę – praktika. Taigi visi norintys gali mokytis, įgyti patirties ir dirbti šį darbą – nuobodu nebus.