Kiek uždirba padavėjai
Darbo paieškų portale CVbankas.lt yra beveik 100 darbo pasiūlymų padavėjams. Beveik visada nurodoma tik siūlomų atlyginimų žemutinė riba „nuo“. Ji vidutiniškai siekia 500 Eur „į rankas“. Lietuvoje, „Sodros“ duomenimis, padavėjai vidutiniškai uždirba 523 eurus „popieriuje“.
Ne paslaptis, jog dalį padavėjų uždarbio sudaro arbatpinigiai. Daugumoje skelbimų tai nėra pabrėžiama, tačiau kai kuriuose paminėtas kaip privalumas – didelis arbatpinigių potencialas.
Kaip pastebi portalo vadovas Tomas Toleikis, darbo patirtis padavėjų skelbimuose dažniausiai nurodyta kaip privalumas, tačiau ji nėra būtina. Išimtis – aukštesnio lygio restoranų darbo skelbimai. Juose dažniausiai nurodomas darbo patirties reikalavimas.
„Darbo skelbimuose dažnai akcentuojamos tokios asmeninės savybės kaip mandagumas, paslaugumas bei tvarkingumas. Darbdaviams tai tikrai svarbu, jie neretai stengiasi perteikti šiuos reikalavimus kuo vaizdžiau ir suprantamiau“, – sako jis.
T. Toleikis pateikia vieno viešbučio restorano padavėjo skelbimo pavyzdį. „Ieškome šeimos nario, kuris savo kišenėje visada turi kokį šmaikštų juokelį, kuris žino nuostabą keliančių istorijų, kuriam svečio poreikiai yra aukščiau už savo paties, kuris pasitinka svečius kaip seniai matytus draugus ir neapleidžia jų, nes labai pasiilgo“, – rašoma darbo skelbime.
„Tai nebuvo darbas, kuriam turėčiau būti labai išranki. Darbo grafikas buvo puikus, bet, žinoma, varginantis, nes darbas užėmė mano visą likusį laisvą laiką. Dirbdama 0,75 etato ir studijuodama dieninėse studijose, laisvo laiko pailsėti neturėjau“, – pasakoja Paulina.
Merginos teigimu, padavėjos atlyginimas buvo mažas – minimumas, tačiau dosnūs arbatpinigiai esą viską kompensavo.
„Piniginiu atžvilgiu materialinis stabilumas viršijo lūkesčius. Kiekvieną vakarą grįžus iš darbo, kišenėse skambėdavo eurai, kol pradėjau jų net nebeskaičiuoti. Per mėnesį bendras atlygis viršijo tūkstantį eurų“, – sako pašnekovė.
DELFI tęsia publikacijų ciklą apie populiariausių ir dažniausiai sutinkamų profesijų atstovus Lietuvoje. Publikacijose aptariamos jų darbo sąlygos, atlyginimai, didžiausi sunkumai ir įsimintiniausios istorijos.
Jei esate vienas iš populiariausių profesijų atstovų – padavėjas, virėjas, krovikas, statybininkas, apsaugos darbuotojas ir kt. – ir norite pasidalyti savo patirtimi su mumis, susisiekite el. paštu darboistorijos@delfi.lt.
Padavėjo darbo realybė
Jos manymu, padavėjo darbas tiek fiziškai, tiek morališkai yra itin sunkus ir visuomet kelia diskusijų: „Aptarnavimo sfera yra slidi sritis, nes patenkinti kiekvieno kliento lūkesčius – sudėtinga, o nusiskundimai neišvengiami. Padavėjas praktiškai visuomet būna nesuprastas. Stalas, prie kurio sėdima, visada yra barjeras, padavėjas – tai aptarnaujantysis, o klientas pamiršta, kad, be padavėjo, yra virtuvė ir kitas personalas. Jeigu maistas blogas – kaltas padavėjas, jei aptarnavimas nepatinka – kaltas padavėjas. Nors iš tikrųjų klientas nežino, kad padavėjas dirba per du aukštus arba kitoje salėje yra 80 žmonių banketas, o jo dalyvius aptarnauja tas pats padavėjas.“
Kaip toliau pasakoja Paulina, šiame darbe sunkiausia – tempas. Kadangi mergina yra dirbusi daugelyje sričių, ji teigia, kad gali daug ką palyginti: „Padavėja neturi laiko prisėsti ir atsipūsti. Kartais netgi atrodo, kad tavo smegenys išsijungia ir kojos automatiškai veda. Darbo tempas toks didelis, kad po dvylikos ar net keturiolikos darbo valandų grįžti namo, atsiguli į lovą ir jauti, kaip plaka širdis. Tas jausmas, kai pulsuoja galva, kojų ir rankų pirštų galiukuose cirkuliuoja kraujas, yra bjaurus. Tai – nuovargio požymis. Aišku, sudėtinga vėl grįžti prie studentavimo ritmo, kai vyrauja ramybė ir paskaitų metu reikia sėdėti.“
Labiausiai Paulinai patiko padavėjų kolektyvas, kuriame dauguma buvo studentai, tad galima susipažinti su žmonėmis iš skirtingų sričių: ekonomikos, teisės, fizikos, filologijos, menų ar kt.
„Baigiantis darbui, visi būdavome pavargę, bet gal iš to nuovargio kvailiodavome ir juokaudavome. Tada būdavo linksmiausia. Retkarčiais po darbo su kolegomis išeidavome į miestą pasilinksminti. Vienas vakaras baigėsi taip, kad negrįžę namo po bemiegės nakties ėjome į restoraną tęsti 14 valandų pamainos.“
Vis dėlto pašnekovė priduria, jog minėtam linksmajam kolektyvui egzistuoja priešprieša – blogieji kolegos, kuriuos ji įvardija kaip dar vieną sunkiąją šio darbo pusę. Anot jos, blogasis kolektyvas dirbdavo virtuvėje.
„Dažniausiai virtuvėje beveik visą savo gyvenimą dirba vyresnės kartos žmonės. Jie yra pikti, nusivylę gyvenimu, nekenčia savo darbo, tad padavėjai tampa pagrindiniu jų taikiniu. Šie žmonės užgaulioja kone kiekvieną atėjusįjį į virtuvę. Per tuos pusę metų ne vienas darbuotojas buvo apsiverkęs, nes tie žmonės sugeba padavėjui į akis pasakyti visus įmanomus keiksmažodžius ir išvadinti jį įvairiausiais žodžiais“, – atvirai pasakoja ji.
Lietus užpylė restoraną ir maistą
Pasakodama apie klientus pašnekovė įvardijo, kad situacijų pasitaikydavo itin įvairių. Pradedant nuo to, kad žmonės išeina nesusimokėję, o visą žalą padengia padavėjas. Būdavo ir tokių situacijų, kad klientas – itin išrankus, užsakius patiekalą virtuvės darbuotojai esą jį atsisako gaminti, palydėdami įvairiais keiksmažodžiais.
„Su kai kuriais klientais – itin sunku susikalbėti. Įdomu tai, kad atėjęs į maitinimo įstaigą klientas dažniausiai pabėga nuo savo rutinos, tačiau su savimi daugelis atsineša ir savų problemų. Tuomet pradedi jaustis it kempinė, sugerianti įvairias emocijas“, – atvirai sako Paulina.
Įdomiausių situacijų darbe esą pasitaikydavo sezono metu, kai veikė lauko terasa. „Vieną dieną siautė beprotiška audra, netrūko įvairių nesklandumų. Staigiai pradėjus lyti, aš nešiau dvi dideles lėkštes, kurios per tą laiką, kol pasiekė klientų stalą, buvo gerokai apšlakstytos lietumi. Lauke stalų buvo daug, tad didžioji dalis jų gavo tokį maistą. Ir kaip man paaiškino kolegos, čia nieko nepadarysi – nėra ko sėdėti lauke, – prisimena Paulina.
– Panaši situacija pasitaikė ir tuomet, kai lietus užpylė restoraną. Iš vandens nubėgimo angų purvinas vanduo fontanu veržėsi į viršų. Vanduo buvo pakilęs iki čiurnų, bet darbas vyko it vykęs. Padavėjas bandė sugerti vandenį šlapiu skuduru, o kitą akimirką jau tiekė patiekalus klientų stalui. Buvo tokia įdomi situacija su virtuvės darbuotoju: vanduo pradėjo veržtis per mėsos kaitinimo įrenginio viršų tiesiai ant kepančios mėsos, paklausus, ar tai normalu, man buvo labai paprastai ir aiškiai atsakyta, panaudojant kelis solidžius keiksmažodžius, esą jam visai neįdomu.“
Dirbo prabangiame restorane
Dar viena DELFI kalbinta padavėja Aurelija trečiame studijų kurse visus metus dirbo padavėja viename iš geriausiai vertinamų restoranų Lietuvoje. Iki pietų ji eidavo į paskaitas, o darbas restorane prasidėdavo nuo 13 val. ir tęsdavosi iki 22 val., kai kada – ir iki vidurnakčio.
„Norėjau fizinio darbo – tai savotiška meditacija ir atsipalaidavimas po protinės veiklos. Be to, man buvo labai įdomu, kaip atrodo tikro, gero restorano darbas. Fizinis išsekimas – smulkmena, palyginti su protiniu nuovargiu. Išsimiegi, atsikeli ir vėl varai“, – šypsosi ji.
Aurelija įsidarbino be patirties, visai „žalia“, tad visko mokėsi dirbdama. „Įsidarbinau gana lengvai, nes patikau savininkams. Komunikabilumas, gebėjimas dirbti komandoje – tai itin svarbu, dirbant restorane. Jei to nemokėsi, būsi visiškas individualistas – bus labai sunku. Tinkliniuose restoranuose nėra gerai – ten kiekvienas darbuotojas groja savo solo partiją“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot Aurelijos, Lietuvoje padavėjų situacija yra itin prasta. Ši profesija, kaip ji sako, yra „tarpinė stotelė“: „Dažniausiai jaunuoliai neateina, kaip aš, norėdami ką nors naujo patirti, išmokti darbo tikrame restorane. Daug jaunimo ateina dėl pinigų, galvoja, kad užsidirbs daug „arbatos“: neva su tuo paflirtuosiu ar pajuokausiu – ir to užteks. Galiausiai jie nieko nesimoko, į darbą žiūri nerimtai, padirba po pusmetį skirtingose vietose ir išeina.“
Padavėjai, anot jos, – restorano veidas ir savotiški vakaro vedėjai. Jie visada esą turi būti pasitempę: negali turėti blizgančių nagų ir atrodyti, kaip nenakvoję namuose. „Gal tinkliniuose restoranuose ir tinka studentės, kurios nesigilina į darbą: joms nesvarbu, kaip atrodo lėkštė, ar užsisakyta pica – šalta ar karšta, vynas geras ar ne. Rimtesnių restoranų problema – jie neranda darbuotojų, kurie norėtų rimtai dirbti tokį darbą. Žinau keletą žmonių, kurie sieja savo karjerą su šiuo darbu, bet tokių tikrai nedaug“, – įsitikinusi Aurelija.
Lietuvoje restoranų kultūra neegzistuoja
Jauna moteris mano, kad Lietuvoje nėra restoranų kultūros. Visų pirma dėl to, kad šį darbą daugiausia renkasi jaunimas, o nuo to priklauso ir kliento pasitikėjimas restoranu: „Kai aptarnauja jaunas padavėjas studentas ir klientas jo paklausia, kokį vyną rekomenduotų, greičiausiai galvoja: „O ką jis man gali rekomenduoti, kai tikriausiai nieko neišmano?“ Kitose Europos valstybėse padavėjais esą dirba daugiau vyresnio amžiaus žmonių.
Ji taip pat priduria, kad kai kurie žmonės už gerą vakarienę nesutinka sumokėti daugiau. „Už degustacinę vakarienę turi sumokėti žymiai daugiau, nors per ją ir neprisivalgo. Lietuviams svarbiausia – didelės porcijos, bet niekas negalvoja apie skonius, netikėtus derinius. Dauguma, lėkštėse gavę spagečių ir pomidorų, klausia: „Kodėl tiek brangiai kainuoja, kai čia – tik makaronai?“ Jie nesupranta, kad tie spagečiai – rankų darbo, o pomidorai gal atvežti iš tam tikro ūkio, nesupranta, kiek darbo įdėjo pats virėjas, ir pan.
Lietuvoje neturime tradicijos eiti vakarieniauti be jokios progos. Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl vynas toks brangus, nes jis jiems – vienodas. Dauguma taip pat nemoka atskirti, kuris vynas geras, o kuris prastas. Todėl mes ir neturime restoranų kultūros, nes žmonės nesidomi naujovėmis ir nevaikšto į restoranus“, – pabrėžia Aurelija.
Anot jos, sunkiausia – aptarnauti klientą, kuris akivaizdžiai nenori būti ten, kur yra, pyksta ant viso pasaulio ir kartu – ant padavėjo.
„Pasakoji apie vyną, kaip susipina skoniai, kodėl jis čia dera, apie patiekalo idėją, o klientas šaiposi. Jam visiškai nusispjaut, nekreipia dėmesio. Atėjo į šią vietą, nes čia galbūt eina jo draugai, kolegos, tad reikia parašyti pliusą, kad buvo. Bet iš tikrųjų ar iš čia jis ką nors pasiims? Ne“, – įsitikinusi pašnekovė.
Aurelija sako, kad egzistuoja mitas, jog neva į prabangius restoranus vaikšto tik pasiturintys, išsilavinę žmonės, kurie gali sau leisti vakarienes. „Ateidavo žmonių, kurie uždirba didesnes nei vidutines pajamas, kuriems įdomu išbandyti naujų virtuvių patiekalus. Kita dalis klientų, ypač lietuvių, neturi elementarios pagarbos – nei maisto produktams lėkštėje, nei virėjams ir padavėjams. Kadangi daugiau uždirba, gali sau leisti šakotis. Turtingi ar pasiturintys žmonės, bet mažai turi galvoje.“
Iš darbo pašnekovė išėjo tik todėl, kad prasidėjo jos profesinė praktika universitete, tačiau jauna moteris neatmeta galimybės kada nors sugrįžti. Aurelija priduria, kad restorane sukaupė didelį žinių bagažą, – žino, kaip turi atrodyti geras restorano stalas ir pats padavėjas.
„Aš dabar negaliu nepastebėti padavėjų ilgų lakuotų nuaugusių nagų, netvarkingų plaukų, aprangos, batų. Klausimą „ar buvo skanu?“ reikėtų išbraukti. Jei klientas pasakys, kad ne, tai ką – jis atneš naują patiekalą? Šį klausimą virtuvėje gali užduoti mama, bet ne padavėjas, – sako pašnekovė. – Negaliu nepastebėti, kaip kas nors atidaro vyno butelį ar kaip atkemša šampaną ir putojantį vyną. Jei išgirstu, kad sproginėja šampano butelis, jau suprantu, kad tas žmogus nežino, ką jis daro. Jokio garso neturėtų būti.“
Sąrašas klientų įpročių, kurie labiausiai padavėjus varo iš proto:
Prie Paulinos ir Aurelijos sąrašo pridedami dar vienos vasarą barmene ir padavėja dirbusios merginos Martynos atsakymai.
1. Savo vaikų nesuvaldančios mamos. „Pasitaikydavo klienčių mamų, kurios atsivesdavo vaikų ir jų visai nesuvaldydavo. Aplinkiniai žvelgdavo su nepasitenkinimu, o mamytė kartais net nekreipdavo dėmesio į vaiko verksmą. Žinoma, šie žmonių charakterio požymiai pasireiškia visur“, – įvardija Paulina.
2. Klientai galvoja, kad jie yra svarbiausi, o kiti – ne. „Prie kavos susidarydavo ilgos eilės. Kol vienam žmogui ruošdavau kavą, kitas jau rėkdavo, kaip jam irgi reikia, nors matydavo, kad esu užsiėmusi ir negaliu prieiti“, – pasakoja Martyna.
3. Klientai sukelia spaudimą. „Ateini atidaryti baro arba kavinės, žmonės tai pastebi ir klausia, kada bus atidaryta. Dažniausiai atsakydavau, kad po pusvalandžio, – tiek laiko trukdavo pasiruošimas. Tuomet jie atsisėda, stebi ir laukia. Tai man keldavo spaudimą, nes reikėdavo atlikti daug darbų“, – prisimena Martyna.
4. Šiukšlės ant stalo. „Negi rimtai taip sunku išsimesti pakuotes nuo sumuštinių, keksų, panaudotas servetėles ir t. t.? Lauko sąlygomis tokius dalykus išpusto vėjas, be to, toks elgesys parodo nepagarbą“, – pabrėžia Martyna.
5. Ginčai dėl kainų. „Mane labai erzindavo, kai klientai pradėdavo ginčytis dėl tam tikrų dalykų, kurie tiesiog būdavo pagal taisykles. Pavyzdžiui, vienos rūšies kavai taikoma akcija, bet klientai vis tiek bandydavo išsiderėti kitai, kai kada net piktybiškai“, – pasakoja Martyna.
6. Paskutiniai klientai. „Kai iki uždarymo likdavo 5–10 min., ateidavo klientų su ilgiausiais užsakymais, nekreipdavo dėmesio, kad tuoj uždarome“, – prisimena Martyna.
7. Paltai ant kėdžių. „Lietuviai restoranuose nelabai moka elgtis. Kai kurie susineša visus savo paltus ant kėdžių, pasideda šalia, neva kas nors išneš. Šis bruožas – labai juokingas“, – šypsosi Aurelija.
8. Po vakarienės – latės kava. „Labai erzindavo vienas bruožas – kai po vakarienės žmonių paklausi, ar norėtų kavos, arbatos, ar tauraus gėrimo, moterys dažniausiai paprašydavo latės kavos, bet mes jos neruošdavome. Nelabai suprantamas dalykas, kai po gausios vakarienės ar vyno taurės viską norima užpilti 250 ml pieno. Atsakydavau, kad neturime, tačiau galiu pasiūlyti kapučino, juodos kavos ar arbatos. Taip mes bandėme perauklėti klientus“, – sako Aurelija.
9. Nepalieka arbatpinigių. „Prabangiame restorane žmonės už vakarienę sumoka žymiai daugiau. Labai dažnam klientui atrodo, kad, jei jau solidžiai sumokėjo už vakarienę, gali sau leisti nepalikti arbatpinigių. Lietuviai retai kada palieka arbatpinigių, užsieniečiai daugiau. Palikti 10 proc. nuo sąskaitos sumos yra normalu“, – akcentuoja Aurelija.
10. Nepasako apie savo išskirtinius poreikius. „Restorane rengdavome degustacines vakarienes. Pavyzdžiui, ateina porelė, iš anksto rezervavusi vakarienę. Visada klientų klausiame, ar turi kokių nors valgymo įpročių, ar viską valgo, ar turi alergijų. Abu patvirtina, kad viskas gerai. Nunešus patiekalą, pamatai, kad klientas nevalgo. Reikia mandagiai paklausti, neįžeidžiant, kodėl nevalgo. Paaiškėja, kad mergina nemėgsta svogūnų, o lėkštėje mato kepintus svogūnus. Tada reikia ieškoti sprendimo – eiti pas virėjus, perdaryti patiekalą be svogūnų. Tokiu atveju klientas pats kaltas“, – įsitikinusi Aurelija.
Pakomentavo padavėjų darbą
Gediminas Balnis, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos viceprezidentas, pakomentavo bendras padavėjų darbo sąlygas Lietuvoje. Anot jo, situacija Lietuvoje po truputį keičiasi, bet ne taip greitai kaip kitur. Dažnai esą tai būna tarpinė stotelė, bet ne profesija.
„Užsienyje tai yra vertinama profesija. Dažnai galima pamatyti ir vyresnio amžiaus padavėjų. Pas mus kažkodėl to nėra, nors tai tikrai ne blogiausiai mokamas darbas. Padavėjai uždirba daugiau nei kokie nors pardavėjai – rūbų ar maisto prekių parduotuvėje dirbantys žmonės.
Jauniems patinka bendrauti su žmonėmis, nes tai nėra monotoniškas darbas. Kita vertus, sunkiau, kad reikia daugiau vaikščioti, būti paslaugiam, šypsotis, – o tai nėra būdinga mūsų tautybės žmonėms. Profesionalų su 10–20 metų patirtimi mes turime daug mažiau negu kai kuriose kitose valstybėse, nekalbant apie klasikines Ispaniją ir Italiją“, – dėsto G. Balnis.
Kaip teigia pašnekovas, darbuotojų kaita – egzistuojanti problema, tačiau nėra išskirtinis atvejis.
„Iš dalies mūsų interesai sutampa su jaunų žmonių. Vasarą, atidarius lauko kavines, padaugėja darbuotojų – studentai atostogauja, jie nori papildomai užsidirbti. Iš vienos pusės, interesai sutampa: restoranui irgi reikia laikinų darbuotojų. Restorane negali dirbti vien tik pastovūs darbuotojai. Natūraliai vasarą jų poreikis padidėja, o rudenį sumažėja. Taip atsiranda laikini darbuotojai“, –aiškina G. Balnis.
Anot jo, itin juntamas trumpam padavėjais įsidarbinusių požiūris į darbą ir nusiteikimas.
„Trumpai dirbantis padavėjas dažnai nebūna toks motyvuotas, jis savo darbą atlieka ne taip gerai. Padavėjų tiesioginė motyvacija – „čia ir dabar“: jei vieną klientą aptarnavo gerai, o po pusvalandžio – blogai, jau iškart skiriasi atlygis. Atrodytų, motyvacija – labai aiški, tiesiogiai matoma ir turėtų būti suprantama. Niekur kitur nėra tokios motyvacinės sistemos kaip padavėjo darbe. Nuo to, kaip jis aptarnaus, šypsosis ir bus malonus, priklauso ir arbatpinigiai“, – pabrėžia G. Balnis.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos atstovas įsitikinęs, kad padavėjo darbas – gerai mokamas. Anot jo, biuruose dirbančiųjų pajamos dažnai būna mažesnės nei padavėjų. Po truputį esą žmonės tai supranta – pastovių darbuotojų dalis didėja, yra ir sugrįžtančiųjų.
„Dalis pamato, kad čia gerai mokamas darbas. Kitur darbai su tokiomis pajamomis taip nesimėto. Jei esi paslaugus, moki elgtis su klientais, tai atlygis – didesnis nei to, kuris nesistengia. Ir tas, kuris nesistengia, dažnai nesupranta, kodėl taip yra“, – komentuoja jis.