Paliko miestą, solidų uždarbį ir kaime ėmė prižiūrėti bites – ekspertai sako, kad judėjimas iš didmiesčių į regionus tik spartės

Įkopus į penktą dešimtmetį dar nevėlu apsispręsti, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Pusiau korporatyvinį darbą Vilniuje ar Kaune tikrai galima iškeisti į kur kas ramesnę aplinką ir solidų uždarbį gimtajame krašte, jei turi ne vien aukštojo mokslo diplomą bet ir nagingas rankas. O ekspertai sako, kad judėjimas iš didmiesčių į regionus tik spartės.

Bitininkų dinastijos tęsėjas

Štai Zarasų rajone Antazavėje 300 bičių šeimų prižiūrintis Laimonas Galvonas gamybos vadovo darbą įmonėje iškeitė į bitininkystę. Vieno didžiausių Lietuvoje ekologinio bičių ūkio savininkas, elektroninės parduotuvės „Medaus namai“ įkūrėjas pranešime žiniasklaidai sako, kad 300 avilių generuoja pakankamas pajamas. Tačiau svarbu ne tik piniginė šios veiklos išraiška – didžiausią pasitenkinimą teikia dar vaikystėje senelių ir tėvų sodyboje patirta bendrystė su bitėmis. Antazavės apylinkės nuostabios, čia išlikę natūralios pievos, palaukės, miškeliai. Laimono seneliai vestuvėms dovanų gavo bičių šeimą, nuo kurio ir prasidėjo bitininkų dinastija.

Dabar ekologinį bičių ūkį plėtojantis bitininkas turi planų jį didinti iki 600 šeimų. „Bitininkystė – plati veikla. Nereikėtų galvoti vien apie medų, bitės suneša ir kitų naudingų produktų: žiedadulkes, duonelę, bičių pienelį, pikį. Jei nori surinkti visą šį gėrį, tik spėk suktis“, – apie darbingą vasaros metą pasakoja Laimonas.

Pasak bitininko, kuo įvairiapusiškesnė veikla, kuo įvairesnė bityno produktų pasiūla, tuo didesnis ir uždarbis. „Bitininkavimo standartai keičiasi, reikalavimų kartelė kyla, bitininkai jau turėtų užmiršti bendrinį medaus pavadinimą, nes šiandieninė rinka reikalauja tikslaus pirkėjams siūlomo medaus laboratorinio ištyrimo ir botaninės kilmės aprašymo. Jei žmogus pageidauja įsigyti liepinio medaus, tai tokios rūšies medų jis ir turi gauti“, – tikina patyręs bitininkas.

Laimono darbas bitynu neapsiriboja, užtenka laiko ir veiklai Lietuvos ekologinių ūkių asociacijoje, bitininkų sąjungoje. Dalį savo laiko Laimonas skiria narystei Lietuvos Šaulių sąjungoje. Žiema bičių ūkio savininkui – poilsio ir naujų idėjų generavimo metas.

Pasak L. Galvono, bitininkų situacija Lietuvoje sudėtinga dėl nepalankių kainų, sunku realizuoti net ir kokybiškiausią produkciją. Todėl svarbu išlikti konkurencingiems, išsaugoti bitininkystės tradicijas.
Laimono nuomone, bitininkai turi išlikti vieningi, bendraujantys tarpusavyje, perduodantys patirtį jaunimui, besidomintys naujomis technologijomis. Tik taip galėtų plėstis medaus perdirbimas, midaus gamyba ar šventiniai-profesiniai susitikimai.

Avys Aviliuose

Lygiai prieš šešerius metus 45-erių Eugenijus Sipavičius iš Kauno grįžo į gimtąjį Avilių kaimą Zarasų rajone ir šio sprendimo nė sekundę nesigailėjo. Komercijos vadovo darbą didmiestyje vyras iškeitė į juodagalvių avių auginimą. Banda išsiplėtė iki 300 suaugusių ėriavedžių, ir tai jau atsiperkanti veikla. Paklausa avims yra ir Vokietijoje, ir Olandijoje.

Kodėl ėmėsi būtent juodagalvių avių auginimo verslo? Eugenijus sako, kad avys – mieli gyvūnai, o lietuviškosios juodagalvės atsparios ligoms, gerai prisitaikusios prie mūsų klimato. Tai geru prieaugliu jų augintoją džiuginanti veislė, nors ir šiek tiek riboto pieningumo.

Avininkystės verslą Eugenijus pradėjo nuo 12 avyčių. „Užsiimti šiuo verslu negalvojau, avelių įsigijau pramogai, taip pat norėjau, kad jos „nušienautų“ žolę sodyboje. Tačiau prekyba 6–8 mėn. paaugintomis avelėmis pasirodė pakankamai pelninga“, – apie verslo pradžią pasakoja Eugenijus.

Ūkininko planas – padvigubinti avių bandą iki 600 ėriavedžių, tuo labiau, kad su pašarais problemos nėra netgi tokią sausringą vasarą: vyro turimų pievų avims visiškai pakanka. Dar vienas ateities projektas – modernus robotizuotas avių šėrimo procesas: mobilios šėrimo linijos, pašaro dozavimas ir pan.

„Mąstant apie bandos išplėtimą naujosios technologijos neišvengiamos, reikia galvoti apie darbų palengvinimą, efektyvesnį ūkininkavimą“, – ūkininkavimo perspektyvomis dalijasi pašnekovas. O štai apie avių nukirptos vilnos platesnį panaudojimą kol kas negalvojama. Pasak Eugenijaus, tai būtų daugiau hobis negu verslas.

Dar vienas ūkininko rūpestis – perspektyvių avinų, skirtų veisimui, paieška. Pasak Eugenijaus, Lietuva maža, todėl sunku išvengti kraujomaišos, o ir veislė vietinė, iš užsienio neatsiveši.

„Darbo valandų neskaičiuoju, tačiau verslo perspektyvos vilioja, turiu viziją įsigyti ir stambesnių mėsinių galvijų“, – apie ateities planus atsargiai užsimena avininkystės ūkio savininkas.

Geodezininkas ėmėsi durų

Vilniaus Gedimino technikos universitete (dabartinis „Vilnius Tech“) geodeziją baigęs, pagal profesiją ne vienerius metus dirbęs Julius Stankevičius metė gerai apmokamą darbą Vilniuje ir po 12 metų pertraukos grįžo į gimtuosius Raseinius. 2015-aisiais jis Slabados kaime įsigijo bankrutuojančią įmonę „Loskana“ ir pavertė ją nestandartinių vidaus durų gamybos lydere Baltijos šalyse.

Dabar Julius kartu su bendraminčiais per mėnesį pagamina 100–200 išskirtinės kokybės vidaus durų. Darbuotojų kaitos įmonėje beveik nėra, dėl savo pasirinkimo niekuomet nesigailėjau“, – užtikrintas įmonės vadovas. Tiesa, neslepia, kad sunkesnio meto būta ir šiame versle.

„Kai užsidaro rinkos, išgyventi nelengva, esi priverstas ieškoti sprendimų. Klientų ratas plečiasi pamažu, pirkėjai atvyksta su savo norais, tenka ieškoti būdų, kaip jų lūkesčius išpildyti. Durys – ilgalaikis pirkinys, tad žmonės jas keičia nedažnai. Naujus klientus privilioja nestandartiniai gaminiai“, – apie iššūkius pasakoja Julius.

Tokias renkasi teisėsaugos, gydymo ir poilsio įstaigos, viešbučiai, muziejai.

Migracija tik didės

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas ekonomikos klausimais dr. Gediminas Rainys teigia, kad bėgimas iš didmiesčių į regionus yra natūralus reiškinys. Itin svarbu, kad didmiesčių žmonės turi idėjų, moka suvaldyti procesus, sukuria produktus ir moka juos parduoti.

„Žmonės jau būna pabandę samdomo darbo, – teigė ekspertas. – Vieniems patiko darbas nuo 8 iki 17 val., kitiems – ne. Reikia suvokti, kad privačiame versle bent metus teks dirbti po 12–16 valandų per parą.“

Profesijas keičia ne tik vyrai, moterys – taip pat.

„Žinau ne vieną atvejį, kai garbaus amžiaus moterys irgi suka kitu gyvenimo keliu – pavyzdžiui, darželio auklėtoja nėrė į floristiką. Kas yra smagiausia – ji sėkmingai įveikė verslo žabangas“, – pasakoja G. Rainys.