Palmira Galkontaitė – apie darbą ir santuoką: gyvenimas jokių garantijų nedalija

Palmira Galkontaitė televizijoje dirbo daugiau nei trisdešimt metų, tačiau prieš metus jos karjeroje įvyko didelių pokyčių – moteris paliko eterį ir į keliones ėmė lydėti turistų grupes. Neseniai pasirodė nauja jos knyga, kuri net buvo pavadinta erotine. Apie darbo televizijoje užkulisius, kelionių vadovės darbo kuriozus, gebėjimą pokyčius pasitikti kaip dovaną ir manifestą moteriškumui – naują knygą – pasakoja Palmira. Kitokia nei daugeliui pažįstama.

Skaitai knygas, renki informaciją internete. Tam, kad žinočiau, ką žmonėms papasakoti. Nors kelionių vadovas nėra gidas, net legaliai negali vesti ekskursijų lankytinų objektų viduje, tačiau norisi tų žinių turėti. Kelionės metu, kol važiuoji su grupe autobusu, negali sakyti: „– Štai koks gražus kalnas!“. Turi žinoti, koks tai kalnas ir pan. Žmonės natūraliai klausia, koks tai regionas, kuo ypatingas, koks čia tradicinis maistas, gėrimai ir pan. Taigi, tiek mokaisi, kad kartais atrodo, jog galvoje besisukantis „kietasis diskas“ tiesiog nulūš...
– Kaip į jūsų naują veiklą reagavo šeima – visgi, darbo grafikas specifinis. Namuose jūsų nebūdavo kelias dienas, o gal net savaitę?
– Taip, būdavo taip, kad, išleidusi vieną grupę, net neskrendu į Lietuvą. Pernakvoju ir sulaukiu kitos. Būdavo išvažiuoju penkioms dienoms, grįžtu, tuomet pabūnu 2–3 dienas namuose ir vėl važiuoju. Laimei, namiškiai iš to problemos nedarė.
– Sakoma – batsiuvys be batų. Ar, pradėjus dirbti kelionių vadove, teko keliauti su šeima?
– Tiek pamilau Šiaurės Italiją, kad pasiūliau šeimai vykti sutikti Naujųjų metų į Bergamą. Vieną dieną buvome nuvykę į Veroną, vedžiojau namiškius, pasakojau jiems, kas ir kur yra, sūnus buvo apstulbęs: ką tavo galvoje yra kažkokia skylė, į kurią plūsta informacija? O juk rudenį dar nieko to nežinojau. Su šeima smagu tai, kad nereikia žiūrėti į laikrodį, jaudintis, ar nei vienas grupės narys nedingo.

Kitas dalykas, prisipažinsiu, aš prastai orientuojuosi erdvėje. Kai keliauju su grupe, dar prieš sutemstant stengiuosi atsidurti kuo arčiau autobuso. Kai keliavau su šeima, šios problemos taip pat nebuvo. Taigi, kelione išties mėgavausi ir nekantrauju namiškiams aprodyti dar ne vieną regioną.
– Kovo mėnesį dėl COVID-19 pasaulyje buvo paskelbtas karantinas. Bene labiausiai jis palietė turizmo sektoriaus darbuotojus. Kaip jautėtės?
– Iš tiesų, vos tik pradėjau apšilti kojas, prasidėjo karantinas. Kelionių vadove pradėjau dirbti rugsėjį, o vasarį važiavau į paskutinę kelionę. Nepaisant to, per šiuos kelis mėnesius labai daug ko išmokau. Jau užsirašiau į gidų kursus. O kalbant apie pandemiją, jausmas, matyti per televiziją taip pasikeitusią Italiją, buvo tiesiog nenusakomas. Rodos, tik neseniai, Naujųjų metų išvakarėse, nebuvo įmanoma praeiti – tiek daug žmonių – dabar tuščios gatvės. O didingoje, puošnioje Bergamo katedroje – netelpa karstai...kažkas kraupaus.
Nebegalėdama dirbti šio darbo, nieko kito nebeliko, kaip imtis to, kas jau ilgą laiką galvoje kirbėjo. Kalbu apie šiandien knygynų lentynose gulinčią naują knygą „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“. Prisėdau rašyti ir po mėnesio su puse jau turėjau rankraštį.
Prisipažinsiu, buvau kaip apsėsta. Atsikeliu, padarau mankštą, papusryčiauju ir puolu rašyti. Mane erzino, kad turiu eiti į parduotuvę, daryti valgyti (esu persūdžius galybę sriubų, nusideginus rankas orkaitėje). Visos mano mintys buvo apie knygą. Vos paduodu kažką namiškiams ir bėgte į savo kambarį. Nei mano vyras, nei vaikai nežinojo, kad aš rašau knygą. Pasakiau tik savo draugėms.
– Tai nėra jūsų pirmoji knyga?
– Taip, anksčiau esu parašiusi publicistinę knygą „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“. Tai yra pasakojimas apie laidos kūrimo užkulisius ir labiausiai sujaudinusios, įsimintiniausios mūsų nufilmuotos istorijos bei jų tęsiniai. O nauja knyga – romanas – pirmoji grožinės literatūros žanro.

– Apie ką ir kam ši knyga?
– Tai yra kreipimasis į mano kartos, išgyvenusias Sovietmetį, moteris. Jau gerokai prieš pradėdama rašyti, žinojau, kokiu sakiniu prasidės knygoje pasakojam istorija. Jis skamba taip: „I was made for loving you baby“ (liet. „gimiau tam, kad mylėčiau tave, vaikuti“).
Tikiu, kad į pasaulį ateiname mylėti ir būti laimingi. Tai tiems žmonėms, kurie klausia, kokia prasmė gyventi, aš pasakyčiau – skleisti meilę. Atrodo, kad tai yra toks paprastas dalykas, bet jo siekdami, mes susiduriame su didžiausiais iššūkiais. O kodėl? Gal todėl, kad keliame kitiems per didelius reikalavimus ir per mažus sau? Gal mes tikimės, kad kiti žmonės mus padarys laimingais, įvykiai. Pavyzdžiui, jei mane priims į šį darbą, tada jau būsiu laimingas. Uždirbsiu štai tokią sumą ir tada būsiu laimingas. Ir visiškai negalvojame, kad ta laimė ar nelaimė yra ne išorėje, o viduje. Laimingi žmonės yra tie, kurie išdrįsta tokiais būti.
– Jūsų knygoje kalbama apie meilę, santuoką ir... seksą. Teko girdėti, kad ji net buvo pavadinta erotine, o jos veikėjos, kaip suprantu, vyresnės nei penkiasdešimties metų moterys, užauginusios vaikus, jau net galinčios tapti močiutėmis. Gana neįprasta, nepopuliaru liesti mylėjimosi temą, kalbant apie brandaus amžiaus žmones.
– Pas mus, Lietuvoje, iškreiptai mąstoma, kad seksualumas išskirtinai jaunų žmonių privilegija. Nors iš tikrųjų aš manau yra atvirkščiai – tikrai mėgautis seksu gali jau subrendusios moterys. Ką gali apie mylėjimąsi pasakyti jauniklės palyginti su vyresnėmis moterimis? Kurios turi daugiau patirties?
Paprastai moterys ilgiau nei vyrai išsaugo, aistrą, gyvybingumą, tą ugnį... Nors, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, šešiasdešimties metų moteris, kuri iš esmės sveika ir gerai jaučiasi, gali oho kokius fejerverkus patirti. Nesvarbu, kiek tau metų, kai pasibeldžia meilė, aistra, tu vėl kaip ta „pacankė“: virpi, drebi, kaifuoji.
Deja, dažnai nutinka taip, kad moterys pradeda mąstyti taip, kaip sako žmonai vienas knygos herojų Darius: „Kokios meilės ar nemeilės mūsų amžiuje. Mūsų amžiuje žmonės nesiskiria, laikosi įsikibę vienas kito“. Moteris tarsi tampa namų apyvokos daiktu, sugyventine, bet ne mylimąja. Ir seksas, o su juo ir gyvybingumas, gyvenimo džiaugsmas, baigiasi.
– Ar knygoje galima rasti jūsų asmeninio gyvenimo įvykių, detalių, kažkokio autobiografiškumo?
– Nemanau, kad kuriam nors rašytojui to išvengti pavyktų. Mano draugės, skaitydamos rankraštį, ieškojo herojuose manęs ar pačios savęs. Jos gerai mane pažįsta, todėl labai nustebo, kad rado manęs visuose veikėjuose, net ir vyruose. Kai kurios frazės tikrai sakytos ir girdėtos. Iš esmės tai apibendrinta mano gyvenimo patirtis.

– Dar pakalbėkime apie pokyčius. Regis, puikiai su jais tvarkotės. Ką patartumėte žmogui, kuris, kaip ir jūs, neteko vieną dieną darbo ir nerimauja, kaip dabar teks gyventi?
– Užsisklendimas savyje tikrai niekur neveda. Jei gyveni, dairaisi aplinkui, domiesi dalykais, bendrauji su žmonėmis visada rasi, kuo užsiimti. Ir ištikus pokyčiams, ne dejuosi, kaip blogai, o degsi entuziazmu – juk dabar turi laiko padaryti tai, apie ką visuomet galvojai, bet vis nebuvo kada. Tikiu, kad labai daug iš mūsų savyje nešiojasi daigelį, tačiau nesudaro jam sąlygų augti, nes yra užsiėmę kažkuo kitu. Taigi, tiesiog reikia leisti tam daigeliui išaugti.
Žinoma, stačia galva pulti užsiimti nauja veikla nereikėtų, svarbu duoti sau laiko susigyventi su esama situacija.
Suprantama, kad žmonėms baisu, ypač, kai paranda darbą vyresniame amžiuje, neturi pakankamai pajamų delsti, neva ieškoti savęs. Turbūt galvoje viena mintis: iš ko gyvensiu rytoj. Tokioms situacijoms reikia ruoštis iš anksto: investiciniai draudimai, pensiniai fondai, kitos santaupos. Jei gyveni aktyvų socialinį gyvenimą, turi draugų ir pažįstamų, kurie galės padėti. Kuo daugiau investuoji, tuo daugiau gauni grąžos. Nesvarbu, ar kalbame apie pinigus, ar santykius.Štai ir man draugė pasiūlė būti kelionių vadove, nes aš su ja apie savo pomėgį keliauti kalbėjau, pasipasakojau ir, kai netekau darbo televizijoje.
– Taip, sutinku, tačiau ištverti nemalonius pokyčius ir išlikti pozityviam labai sunku. Kokia jūsų paslaptis?
– Mes labai norime garantijų, sakyčiau čia toks sovietinio mąstymo pėdsakas. Kai gyvenome tuo istoriniu laikotarpiu, buvo svarbiausia darbą neturėti ir visai nesvarbu, kokį. Nesvarbu ir tai, ar patinka žmogui jis, ar ne. Negana to, atleidimų iš darbo pasitaikydavo labai retai. Sėdavai toje pačioje vietoje ir kirmydavai, kol išeidavai į pensiją. Netekti darbo būdavo didžiausia gėda, baudžiamajame kodekse net buvo staripsnis, numatantis bausmę už veltėdžiavimą. Panašiai ir su santuoka. Skyrybos būdavo smerktinos, nesvarbu, kaip kartu gyvendami žmonės jausdavosi.
Tačiau iš tiesų, tai gyvenimas jokių garantijų nedalina. Nei šeimoje, nei darbe. Garantas gali būti tik pats sau, kol esi sveikas ir pajėgus. Todėl visa galva nei į santuoką, nei į darbą pasinerti nereikėtų. Kitaip, ištikus pokyčiams, jausiesi, kaip nuoga šikna į dilgėles pasodintas...