– Kaip Jums kilo idėja pradėti savanorystės kelią įkalinimo įstaigoje? Kiek laiko savanoriaujate Vilniaus pataisos namuose?
– Priklausau Nacionalinio socialinės integracijos instituto komandai. Mes esame nevyriausybinė organizacija, kuri skatina savanorystę ir jungia platų savanorių tinklą. Organizacija žavi tuo, kad kiekvienas specialistas visuomet randa sritį, į kurią įsitraukia per savanoriškas veiklas.
Nuo praėjusių metų pradžios vykdome socialinių įgūdžių ugdymo veiklas trijuose pataisos namuose. Tai ir buvo savanoriškų veiklų pradžia, kai Vilniaus pataisos namų administracija paprašė konsultuoti moteris, bausmę atliekančias atvirojoje kolonijoje, ir kai vyrai, esantys pataisos namuose, sukūrė žaliosios zonos projektą.
Nuo 2021 m. rudens kas savaitę lankomės atvirojoje kolonijoje ir susitinkame su moterimis padėti joms spręsti aktualias problemas. Ir tikimės, kad jau greitai galėsime imti plaktukus į rankas ir kurti erdvę, kurioje kartu su nuteistaisiais sodinsime augalus, kur jie galės atsipalaiduoti gražioje ir ramioje augalų apsuptyje.
– Kaip Jus priėmė pataisos namuose bausmę atliekančios nuteistosios? Gal galite nupasakoti savo įspūdžius pirmųjų apsilankymų įkalinimo įstaigoje metu ir kaip jaučiatės dabar? Ar kas pakito?
– Buvo paprasta pradėti konsultuoti moteris atvirojoje kolonijoje, nes su jomis jau buvau susitikusi Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, prieš jas perkeliant į Vilnių. Jos žinojo, kokios pagalbos gali iš manęs tikėtis, dažnai ateidavo jau su paruoštais klausimais.
Atvykus į atvirąją koloniją naujoms moterims, skeptiškai žiūrinčioms į pagalbą, netikinčioms, kad kažkas nori joms padėti, sureaguoja kitos moterys, su kuriomis jau sukurtas kontaktas, ir jos patarpininkauja, kartais net už rankos atveda į susitikimus.
Pirmiausia kuriu ryšį ir santykį su žmogumi, nepriklausomai nuo jo socialinės patirties. Per abipusį pokalbį ir diskusijas aptariame svarbius klausimus, sužinau, kokios pagalbos reikia. Dažniausiai žmogus pats atranda savyje stiprybę ir supratimą, kad nemažai gali padaryti pats. Mūsų pokalbiai visada yra nukreipti į tai, koks vertingas žmogus ir kiek jis pats gali, labai palaikau ir skatinu tuos žmones tikėti savo jėgomis.
Atvirojoje kolonijoje jaučiuosi laukiama. Tiek moterys laukia, tiek pataisos namų specialistai. Jaučiamės dalis to gyvenimo. Kartais esame kaip tarpininkai tarp žmogaus, atliekančio bausmę, ir administracijos, įvardindami specialistų kompetencijas, tikslingai nukreipdami iškilus kokiems nors klausimams. Pastebime, kad ir pataisos namų darbuotojai į mus žiūri palankiai. Kartais jaučiame, kad ir juos emociškai palaikome jų sudėtingame darbe, sprendžiant nelengvas užduotis.
Kita savanoriška veikla – žaliosios zonos kūrimas. Vyrai, kurie sukūrė žaliosios zonos koncepciją, atrodo dabar balansuoja ant tikėjimo ir netikėjimo ribos. Kurdami šią idėją, neretai suabejodavo, kad neverta net stengtis, nes neleis jos įgyvendinti pataisos namuose, bet vis tiek kūrė, fantazavo, dalinosi žiniomis ir idėjomis. Kai gavome leidimą, dabar sunkiai tiki, kad tai bus įgyvendinta praktiškai. Tas netikėjimas persiduoda ir man. Ir pati vis balansuoju tarp tikėjimo ir netikėjimo, kad pavyks. Bet kažkokiu būdu vis stengiuosi išlaikyti optimizmą, drąsinti save ir drąsinti žmones, atliekančius bausmę pataisos namuose.
Keista kalbėtis su suaugusiais vyrais ir išgirsti, „negi tu tikrai tiki, kad kas nors leis mums paimti plaktuką ir vinis į rankas?“. Tai labai glumina. Veiklos pataisos namuose įkvepia domėtis bausmių vykdymo sistema ir jos pokyčiais.
Žavi pokyčiai, tačiau suprantu, kai pataisos namuose ne taip paprasta juos daryti. Anksčiau iš darbuotojų buvo reikalauta vykdyti kontrolės funkciją, o dabar jie turi persiorientuoti į pagalbos teikėjus.
Vis mąstau apie bazines žmogaus teises ir teistumo pripažinimą. Pripažinus žmogaus kaltę, norėtųsi, kad daugiau pastangų būtų teikiama padėti žmogui suprasti, kodėl jis įvykdė nusikaltimus, rizikoms aptarti, pagelbėti žmogui įgyjant naujų įgūdžių, kurie padėtų jam nebegrįžti į pataisos namus. Tam, be abejonės, reikia daugiau domėtis baziniais žmogaus poreikiais ir leisti jam mokytis naujų įgūdžių.
Absoliuti dauguma žmonių, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, svajoja apie šeimą, o šeima jiems yra neatsiejama nuo teisėto darbo. Daugiausiai klausimų kyla – kaip tai įgyvendinti, kai nuteistasis nepasitiki savimi ir aplinkiniais, kai jam dažnai nesiseka.
– Kokias veiklas inicijuojate? Ar sudėtinga į jas įtraukti nuteistuosius?
– Leidimas žmonėms kalbėti apie tai, kas jiems rūpi, atviras reagavimas, leidimas būti tokiems, kokie yra, ir prisipažinti, kad daug ko nemoka, – tai sąlygos, dėl ko žmonės patys sako norintys pasikalbėti. Ši užduotis greičiausiai yra viena iš sudėtingiausių – užmegzti tokį ryšį, kuris skatintų pasitikėjimą. Kai žmonės jaučiasi gerai pokalbiuose, po truputį išgirstu ir tokių teiginių, kaip „norėčiau, bet negaliu tau visko pasakoti“. Tai kelias, kuriuo žmogus eina.
– Ar matote pavyzdžių, kai nuteistosios pasikeičia, kažką gero padaro ar bent jau imasi žengti teigiamų pokyčių keliu po tokių pokalbių?
– Žmonės visuomet keičiasi ir stengiasi keistis. Kaip jau minėjau, visi svajoja apie šeimą ir darbą, nes jiems tai yra neatsiejama. Pokalbių metu stengiamės išsikalbėti iki mažiausių detalių, ką kiekvienas gali padaryti, kad ta svajonė priartėtų. Pradedame dėlioti konkrečius veiksmus nuo labai mažų smulkmenų, nes įveikęs mažas užduotis žmogus pradeda jausti, kad kontroliuoja savo gyvenimą. Kažkokių konkrečių rezultatų negaliu pateikti. Bet smagu matyti ir tuos mažus pokyčius. Kai žmogus supranta, kad jis gali ne tik „sėdėti“, bet ir mokytis naujų įgūdžių, jau dabar pradėti siekti savo tikslų, supranta ir gali įvardyti savo kompetencijas. Smagu, kai žmonės, darę gana sunkius nusikaltimus, per pokalbius supranta, kad jų emocinė branda buvo kiek mažiau išvystyta ir pradeda skaityti knygas apie asmenybės ugdymą. Smagu, kai žmogus išsikelia tikslą įkopti į Everestą, nes jam reikia iššūkių, ir pradeda planuoti ekspediciją.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, bet vis dar nesiryžta pradėti savanorystės kelio įkalinimo įstaigose?
– Savanoriaujantiems, bendraujantiems su žmonėmis, kurie patyrę socialinių iššūkių, labai svarbu turėti mentorių, su kuriuo galėtų aptarti patirtis, pasidalinti įspūdžiais. Vien patikrinimo procedūros, grotos ant langų, daugybė durų gali nuteikti slogiai. Žmonės, su kuriais bendraujama, irgi labai skirtingi. Kartais reikia mokėti paklausti daug kartų, kokį tu save rodai ir kokį nori, kad aš tave matyčiau. Deja, bet pataisos namuose galioja labai sudėtingos taisyklės, kurias aš kartais priskiriu džiunglių taisyklėms – „išlieka stipriausi“, tad ir žmonės santykyje su manim taiko įvairias elgesio strategijas, kol sukuriamas palaikantis ir atviras ryšys. Tad mano patarimas būtų savanoriauti per kokią nors nevyriausybinę organizaciją, kuri padėtų savanoriams pasiruošti ir išgyventi įvairias kylančias emocijas.
Kitas labai svarbus momentas – įsivertinti laiko resursus ir neiti į trumpalaikes ar epizodines savanoriškas veiklas. Dirbant su žmonėmis labai svarbu sukurti ir išlaikyti kontaktą. Pirmi susitikimai gali nebūti tokie džiuginantys, o ir patys žmonės, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, pasąmoningai abejoja, kad gal tu čia atėjai dėl pramogos, patys žmonės nerūpi, kad greitai juos vėl paliksi. Todėl labai svarbu tvarumas ir parodymas, kad yra palaikančių žmonių, kuriems rūpi žmonės, net ir padarę nusikaltimų.
Pabaigai, labai noriu atkreipti visų dėmesį į tai, kaip mes kalbame su nuteistaisiais ar apie juos. Labai svarbu akcentuoti, jog pavadindami „nusikaltėliais“ mes stigmatizuojame tuos žmones, atliekančius laisvės atėmimo bausmę, todėl geriau rinktis kitus žodžius ar junginius, pavyzdžiui, sakyti „asmenys, įvykdę nusikaltimą“ ir panašiai.