Patogų gyvenimą iškeitė į šimtametę trobą vienkiemyje ir alpakų ūkį: draugai manė, kad juokaujame

Viskuo aprūpintas namas, trinkelėmis grįstas kiemas, du šunys, katinas – atrodo, idiliškas gyvenimas. Vis dėlto Klaipėdos rajone įsikūrusi Gintarės ir Tomo Tarvydavičių šeima nusprendė, kad gyvena per daug nuobodžiai. Metę patogumus išsikraustė į seną vienkiemį miško glūdumoje ir ten įkūrė alpakų ūkį.

Daugiau nei šimto metų senumo sodyboje įkurtas alpakų ūkis „Čiobrelių rojus“ šių metų vasarą paminėjo vienerių metų sukaktį. Vos per vienerius metus alpakų būrys išaugo nuo 5 iki 17 alpakų. Gintarė pasakoja, kad svajoja apie kelis kartus didesnę šių Lietuvoje dar gana egzotinių gyvūnų bandą.

Šimtametė vienkiemio sodyba

Kaip jauna šeima sugalvojo viską mesti ir išsikraustyti į vienkiemį miške? „Mes buvome susitvarkę namus, gyvenome patogiai – su terasom, garažais, trinkelėm. Tuose namuose padarėme viską, ką galėjome, nebeturėjome ten ką veikti. Su vyru buvome išsikėlę dešimtmečio tikslą išsikraustyti į vienkiemį, kad galėtume auginti gyvūnus. Mūsų dešimtmečio planas įvyko per metus. Persikėlėme į 110 metų senumo vokiečių laikų sodybą“, – sakė G. Tarvydavičienė.

Atvažiavusius naujakurius ir kraustytis padėjusius jų draugus pasitiko krūmų prižėlęs miškas, artimiausi kaimynai – už kilometro. Draugai net pamanė, kad tai pokštas.

„Mūsų draugai netikėjo, kad galime čia gyventi. Tik po kurio laiko, kai išpjovėme krūmus, žoles, išvežėme kalnus paliktų šiukšlių, prie laužo susėdę jie pripažino suprantantys, kodėl čia persikraustėme", – pasakojo atokaus ir jaukaus ūkio šeimininkė.

Neliečia tik čiobrelių

Įkurtuvių proga draugai padovanojo ženklą „Čiobrelių rojus“. Mat sodyboje natūraliai visur auga čiobreliai, o šį pavadinimą sugalvojo krikšto sūnus, kuris savo mamai vis kartojo norintis važiuoti į „Čiobrelių rojų“.

„Visiems taip prilipo ši frazė, kad kurdami alpakų ūkį neturėjome kito pasirinkimo kaip pavadinti. Seniau čia gyveno žolininkė, aplink pasodintos auga kelios čiobrelių rūšys, jų natūraliai yra ir aplinkiniuose miškuose, tad pavadinimas puikiai tiko", – pasakojo pašnekovė, vienkiemyje su vyru prižiūrinti keliolikos alpakų ūkį.

Itin tvarkingi gyvūnai

Gintarė pasakoja, kad alpakos yra labai įdomūs gyvūnai. Nors Lietuvoje jos dar egzotika, Pietų Amerikoje tai dažnas ūkio gyvūnas – iš jų gaunama vilna, kuri yra kelis kartus šiltesnė už avies, galima vartoti alpakų mėsą ir pieną.

Alpakomis susižavėjusi Gintarė vardijo daug įdomių faktų apie šiuos gyvūnus, pavyzdžiui, kad jie neturi viršutinių dantų, o apatiniai nuolat auga. Jei jie auga labai greitai, kartą per metus juos net reikia patrumpinti. Trumpinti reikia ir nagus, nes mūsų gamtinėje aplinkoje nėra kalnų ir akmenų, į kuriuos galėtų nusidildyti nagus natūraliai.

Be to, lietuviška žolė neturi tam tikrų mineralų, reikalingų alpakoms, tad reikia duoti specialių kombinuotų pašarų ir laižalų. Lietuvoje alpakos gali gyventi, nes nebijo šalčio – gali būti lauke iki -25 laipsnių. Tačiau nemėgsta lietaus ir vos pradėjus lyti bėga slėptis.

Tai labai švarūs ir tvarkingi gyvūnai, kurie nusistato tuštinimosi zonas ir niekada ten neguls.

Ūkio patinai dresuojami, kad leistųsi glostomi. Pasak Gintarės, liesti ypač minkštą ir švelnų alpakų kailį yra tam tikra pojūčių terapija vaikams ar negalią turintiems žmonėms.

Lankytojai visada perspėjami, kad alpakos spjaudosi – kai yra nepatenkintos, pyksta, ginasi ar išsigąsta. Dėl to negalima prie jų daryti staigių judesių, šūkauti, lakstyti.

Dažniausiai spjaudosi nėščios patelės, ypač artėjant gimdymui.

Gyvūnai su charakteriu

Kiekviena alpaka turi labai savitą charakterį, taip pat matomi tarpusavio santykiai, jaučiama hierarchija, giminystės ryšiai. Tai bandos gyvūnas - alpakos po vieną negyvena.

„Jos turi ir tam tikrą bendravimo sistemą. Pavyzdžiui, jei kuriai nors kita nepatinka ar ima skanesnį šieną – jai spjauna“, – pasakoja Gintarė.

Alpakos rūpinasi, kad aplinka būtų tvarkinga – nurupšnoja ne tik žolę, bet ir pasodintas gėles, braškes ar kitus augalus. „Per ūkio pirmąjį gimtadienį dovanų gavome tokias statulas, ant kurių sukroviau gėlių vazonus. Tai per dvi dienas nuėdė visas pelargonijas“, – prisiminė Gintarė.

Simboliška, kad vienintelis augalas, kurio alpakos ūkyje neėda, yra čiobreliai. Tad Gintarė sodyboje kaupia skirtingų čiobrelių rūšių kolekciją.

Kartą per metus alpakas reikia apkirpti. Tai nėra lengvas procesas, nes jos nesileidžia kerpamos kaip, pavyzdžiui, avys. Gyvūnas guldomas ant specialaus stalo, prie kurio prispaudžiamas, kad nesimuistytų, įtvirtinamos kojos. Taip alpaka ir apkerpama.

„Trunka apie pusę valandos vienai alpakai. Pirmiausia iš kailio išpučiamos didesnės šiukšlės, tada kerpama vilna ir suformuojama šukuosena. Visa tai alpakai nepatinka. Visada pasiūlau įsivaizduoti – jus nurengia, paguldo ant stalo, pririša rankas, kojas ir dar varto į visas puses", – juokėsi Gintarė.
Vis dėlto tokios grožio procedūros alpakoms reikalingos. Nuo vienos alpakos paprastai nukerpami 2-4 kilogramai vilnos. Sudėjus visas išlaidas, kol vilna paverčiama siūlais, jų kaina išauga iki 100-150 eurų už kilogramą.

Jei apspjaus alpaka, lydės sėkmė

Įsigyti alpaką kainuoja nuo 2 000 eurų, o alpakų jaunikliai yra labai paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Pernai birželį naujakuriai įsigijo pirmąsias keturias alpakas, visos jos buvo nėščios. Viena susilaukė mažylio pakeliui pas naujuosius šeimininkus, tad vietoje keturių alpakų į ūkį atkeliavo iškart penkios.

Kitos alpakos mažylių susilaukė šiais metais. Viena jų „pasistengė“, kad alpakėlė į pasaulį ateitų įspūdingai.

"Alpakos visada gimdo pirmoje dienos pusėje – maždaug nuo septintos ryto iki trečios popiet. Tai kalnų gyvūnai, kurie turi labai trumpą liežuvį. Jos negali nulaižyti mažylio, kad jis išdžiūtų, todėl jauniklius veda pirmoje dienos pusėje, kad juos nudžiovintų saulė ir jie išgyventų šaltą naktį. Per valandą mažyliai jau turi atsistoti ant kojų", – pasakojo ūkio šeimininkė.

Šiemet per Velykas buvo surengtas sezono atidarymo renginys – ūkį lankė daug žmonių, o tuo metu viena alpaka ėmė gimdyti. Bandymai nuvilioti į tvartelį nepavyko – atsigulė kieme po lazdynu. Lankytojus teko išprašyti už tvoros ir vos per pusvalandį alpakų būrį papildė dar viena mažylė. Lankytojai netruko naujagimei sugalvoti vardą. Taip pirmoji „Čiobrelių rojuje“ gimusi alpaka gavo Perlos vardą.

Patinai ūkyje gyvena atskiruose aptvaruose, o jaunikliai – su mama. Atskirti patinus reikia, nes subrendę jie konkuruoja tarpusavyje. Jiems net išauga ilgi kovos dantys, kuriuos tenka trumpinti. Kovodami jie stengiasi vienas kitam perkąsti sėklides, kad konkurentas taptų nevaisingas. Kovų metu patinai ne tik kandžiojasi, bet ir spardosi ir, žinoma, spjaudosi.

Vis dėlto, kai alpakos apspjauna, lankytojai nepyksta. Priešingai – tai tampa įdomiu prisiminimu.
„Mes sakome, kad, jei alpaka apspjaus, lydės sėkmė“, – su šypsena pasakojo G. Tarvydavičienė.

Planuose – gausus ūkis

Ūkio šeimininkė atviravo, kad 2024 metais jau norėtų turėti 30 patelių bandą. Šiuo metu šeima ruošia jaunojo ūkininko projektą ir tikisi gauti finansavimą. Taip pat tikimasi gauti leidimus prekiauti ūkyje užaugintais čiobreliais.

Pasistačius didesnį tvartą Gintarė norėtų įsigyti ir vištų. Galbūt kada nors pavyktų auginti ir juodnosių avių, kurių Lietuvoje yra labai nedaug.

Be to, Tarvydavičiai nori suvienyti Žemaitijos regiono alpakų augintojus, mat yra nemažai žmonių, auginančių po 2-4 alpakas. Bendravimas tarpusavyje padėtų greičiau gauti pagalbos, jei, pavyzdžiui, gimus jaunikliui alpaka neturi pieno, jei staiga prireikia kokių nors vaistų ar tiesiog norima išsikviesti alpakas gydantį veterinarą.

Įdarbinti ir šeimos nariai

„Čiobrelių rojuje“ privaloma laikytis griežtų taisyklių, pavyzdžiui, atvažiuoti galima tik nurodytu lankymo laiku. Ūkyje alpakos vaikšto palaidos, tad ribojamas ir lankytojų skaičius, kad per daug žmonių netrikdytų gyvūnų. Griežtai draudžiama palikti atvirus vartelius, mat jei ištrūktų bandos vedlė, paskui ją išeitų visa banda.

Ūkyje įrengta vaikų žaidimo aikštelė, pikniko zona su šašlykinėmis, kur galima praleisti laiką iš toliau stebint alpakas bei džiaugiantis gamta.

„Noriu, kad ūkyje apsilankę miesto gyventojai čia pajustų tai, ką mes jaučiame kiekvieną dieną: gyvūno artumą, prisilietimą, miško ramybę, gryną orą“, – sako G. Tarvydavičienė.

Prie ūkio veiklos prisideda ir artimieji – Gintarės mama neria rankų darbo žaisliukus, anyta ir tetos mezga kojines, pirštines. Visi pinigai, surenkami už bilietus, suvenyrus, edukacines veiklas, yra skirti ūkio plėtrai.

„Stengiamės įtraukti visą šeimą, nes šeimos palaikymas labai daug reiškia“, – pabrėžė pašnekovė.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.