Labiausiai motyvuoja finansinis stabilumas
4-erius metus tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Arūnas prisipažįsta, jog prieš pasirinkdamas vilkiko vairuotojo ateitį taip pat dirbo logistikos srityje. Tiesa, tada jis užėmė sandėlio vadovo pareigas. Tolimųjų reisų vairuotojo kelią vyrą paskatino pasirinkti gana svari priežastis – nemenkas atlyginimas, kuris darbe jam ir kelia didžiausią motyvaciją.
„Šio darbo imtis paskatino finansinis stabilumas. Šiuo atveju dirbu ne dėl idėjos, o dėl pinigų. Man patinka galėti leisti sau daugiau, gebėti įsigyti tam tikrus daiktus – tai yra malonumas. Geras atlyginimas iš tiesų kelia ir motyvaciją, kurios šiame darbe kartais stinga“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja A. Baltramavičius.
Nors darbas išties ne iš lengvųjų kategorijos, vyras vardija ne vieną motyvuojantį jo privalumą.
Vilkiko vairavimas – savotiška meditacija
Nors kai kuriems žmonėms atrodo, kad dirbant tolimųjų reisų vairuotoju sunku mėgautis kelionėmis po spalvingas pasaulio šalis, tačiau vyras prisipažino, kad keliavimo malonumą visgi patiria pro vilkiko langą stebėdamas besikeičiančius svetimų kraštų vaizdus ir sustodamas pailsėti turistų neatrastose vietovėse.
A. Baltramavičius atskleidžia, jog jam jau teko pasimėgauti kelionėmis po visą Pabaltijį, Skandinavijos šalis. Paskutiniu metu dirbo Lenkijoje bei Vokietijoje.
„Per metus nuvažiuoju apie 150 tūkstančių kilometrų“, – sako vairuotojas.
Ne paslaptis, jog vilkiko vairuotojai didžiąją laiko dalį kelionėse praleidžia vieni. Kaip pasakoja A. Baltramavičius, vieniems tai yra sudėtinga, o kitiems – pravartu.
„Sakau, kad vilkiko vairuotojo gyvenimas yra tarsi laiko mašina. Žiūri per priekinį lango stiklą – matai ateitį, žiūri per galinį veidrodėlį – matai praeitį. Visuomet būni vienas – pats su savimi. Tai savotiška meditacija“, – teigia tolimųjų reisų vairuotojas.
Vilkiko vairuotojas tikina, kad kai kuriems žmonėms reikia išmokti būti vieniems, susikaupti, apmąstyti gyvenimą. Visgi, sustojimo taškuose susitikę nepažįstami vairuotojai trumpam tampa draugais. Jie šnekučiuojasi apie darbą, laukiančias keliones bei dalijasi patarimais, todėl nesijaučia tokie vieniši.
Jaunesnių ir vyresnių vairuotojų lūkesčiai – skiriasi
A. Baltramavičius prisipažįsta, kad už sunkų darbą, ilgas keliones ir vienatvę yra atlyginama gana gerai. Darbdaviai stengiasi darbuotojų motyvaciją išlaikyti darbo užmokesčiu bei socialinėmis garantijomis. Didelę patirtį turintis vyras žino kaip darbdaviams sunku išlaikyti gerus vairuotojus.
Vilkiko vairuotojas patikina, kad yra patenkintas savo atlyginimu, tačiau pajuokauja, kad visada norisi turėti daugiau. Vyras mano, jog jaunesnio amžiaus žmogui pinigai darbe yra didžiausias rodiklis, tačiau vyresnius vairuotojus labiau motyvuoja ne atlyginimas, o socialinės garantijos.
„Manau, kad labiausiai susitelkę ties gaunamu atlyginimu būna jaunesni nei 40 metų vairuotojai. Jie aprūpina šeimas, suteikia joms geresnį gyvenimą. Vyresni, tokį darbą dirbantys žmonės, trokšta didesnių socialinių garantijų, pakankamų lėšų pensijų fonde, tinkamai parinkto draudimo, mat labiau orientuojasi į patogią ateitį po išėjimo į pensiją“, – pasakoja A. Baltramavičius.
Kylantis darbo užmokesčio koeficientas – galvos skausmas
Vyras neslepia, kad kalbant apie pinigus, jis teigia nesuprantantis kai kurių siūlymų prasmės. Tai Finansų ministerijos neseniai pateiktas pasiūlymas 1,3 darbo užmokesčio koeficientą kelti iki 1,65. Tolimųjų reisų vairuotojams ši tema yra skausminga.
„Jeigu koeficientas padidės ir išlaidos bus nurašytos nuo vairuotojo atlyginimo, tokį pokytį vertinu neigiamai. Jeigu atlyginimas išliktų tas pats, o skaičių „Sodrai“ rodytų didesnį, tada būtų žymiai geriau“, – aiškina vilkiko vairuotojas.
Pasak A. Baltramavičiaus, kylant koeficientui, atlyginimo dydis smarkiai kisti neturėtų.
„Negalvoju, kad atlyginimas žymiai pasikeis. Vairuotojai atlyginimą gauna už reise praleistas paras bei nuvažiuotus kilometrus. Manau, kad gali pasikeisti atlyginimo dalis, mokama per „Sodrą“, bet netikiu, kad vairuotojai pastebės ryškų pokytį“, – aiškina A. Baltramavičius.