Plungiškė džiaugiasi pradėjusi mėgiamą veiklą – šiandien ji vos spėja gaminti nuostabaus grožio šviestuvus, kurių dauguma iškeliauja į Ameriką

Plun­giškė Jur­gi­ta Ka­nap­kienė pui­kiai ži­no tą jausmą, ka­i de­gan­čio­mis aki­mis imie­si nau­jos mėgsta­mos veik­los, o ap­lin­ki­niai ją ver­ti­na skep­tiš­kai ir vis ban­do ta­ve at­kalbė­ti. Bet jei esi drąsus ir ryž­tin­gas, vei­kiau­siai vieną dieną džiaug­sie­si išau­gu­siu su­si­domė­ji­mu ta­vo dar­bais, iš­siplė­tu­siu bend­ra­min­čių ra­tu ir ne­tikė­tai at­si­ra­du­siu pri­pa­ži­ni­mu. Kviečiame su­sipa­žin­ti su plun­giš­ke Jur­gi­ta, ku­ri makramė tech­ni­ka iš med­vilnės pi­na nuo­sta­baus gro­žio ir raštų švies­tu­vus, o jos dar­bais džiau­gia­si žmonės iš vi­so pa­sau­lio.

Tech­ni­ka, me­nan­ti se­nus lai­kus

Mak­ramė – tai de­ko­ra­ty­vi­nių mazgų ri­ši­mo tech­ni­ka, vie­nas iš be­ne se­niau­siai ži­nomų žmo­ni­jos iš­ra­dimų. Ga­li­ma tik ban­dy­ti įsi­vaiz­duo­ti, kad pir­mykš­tis žmo­gus, pa­bandęs su­riš­ti vieną kitą mazgą, ga­liau­siai iš­mo­ko pa­si­ga­min­ti tink­lus – gal net anks­čiau, nei įkur­ti ugnį.

Šian­dien mes daž­nai ri­ša­me maz­gus ir nau­do­ja­me įvai­rias py­ni­mo tech­ni­kas net ne­su­si­mąs­ty­da­mi apie tai, kad jų am­žius sie­kia ko­ne tūkstant­me­čius. Pi­nant mak­ramė tech­ni­ka nau­do­ja­mas vien tik rankų dar­bas. Spe­cia­laus inst­ru­men­to šiam kūry­bos pro­ce­sui ir ne­rei­kia. Dir­bant šia tech­ni­ka ri­ša­mi ke­li pa­grin­di­niai maz­gai, o vi­sa ki­ta – tie­siog kruopš­tu­mas ir fan­ta­zi­jos pa­suf­le­ruo­ti pa­gra­ži­ni­mai.

Kūry­bi­nių pink­lių ypa­tu­mai

„Mak­ramė į ma­no gy­ve­nimą at­ėjo vi­sai ne­tikė­tai prie­š maž­daug tre­jus me­tus. Visada tu­rint lais­vo lai­ko man pa­ti­ko už­siim­ti įvai­riais rank­dar­biais: megz­ti, ner­ti, siū­ti, nuo­la­tos krapš­ty­tis“, – šyp­so­si J. Ka­nap­kienė.

Plun­giškė nuo pri­gim­ties yra me­niš­kos sie­los. Me­no mo­kyk­lo­je, o vėliau Klaipė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je mokė­si griež­ti smui­ku, tačiau vis tik pasirinko fi­nansų stu­di­jas. Kurį laiką dir­bo pardavė­ja-kon­sul­tan­te, po to sėkmin­gai ki­lo kar­je­ros laip­tais ban­ke, bet bėgant me­tams pa­ju­to, kad ne­be­li­ko šir­dy­je nei už­si­de­gi­mo, nei sie­kių. Veik­la, ku­ria už­siėmė, ta­po ne­be­mie­la.

Ne­tikė­tai mo­te­ris in­ter­ne­to pus­la­piuo­se pa­matė mak­ramė py­ni­mus ir ne­ju­čia, kaip ji sa­ko, „už­si­ka­bi­no“. Ta­da sekė sa­va­ran­kiš­ki moks­lai na­muo­se, dau­gybė ban­dymų. Jur­gi­ta išmė­gi­no skir­tin­gas tech­ni­kas, pynė ki­li­mus, de­ko­ra­ci­jas, ku­rios ka­bi­na­mos ant sie­nos kaip interjero puoš­me­na. Ga­liau­siai top­telė­jo min­tis nu­pin­ti švies­tuvą.

Ži­no­ma, gi­li­nan­tis į naują sritį bu­vo vis­ko: ir ne­pa­vyk­da­vo, ir išar­dy­ti tek­da­vo ne­sus­kai­čiuo­jamą dau­gybę kartų, bet ryž­tin­ga mo­te­ris ne­pa­si­davė, rankų ne­nu­lei­do ir kant­riai dir­bo to­liau. Sa­vo pir­mo­jo nu­pin­to švies­tu­vo nuo­trauką nu­tarė pa­tal­pin­ti už­sie­nio internetinė­je par­duo­tuvė­je. Ir jau vi­sai ne­tru­kus, net pa­ti nu­ste­bo, kaip greit at­si­ra­do pirkė­jas. Ta­da sekė to­li­mes­ni dar­bai, vie­nas po ki­to pa­si­pylė už­sa­ky­mai ir ne­ju­čia Jur­gi­ta įsi­su­ko į darbų ver­petą.

Ne­pabū­go kri­ti­kos

At­ra­du­si naują aistrą, pa­šne­kovė sa­ko kar­tu su­lau­ku­si ne­ma­žai kri­ti­kos bei skep­tiš­ko ar­timųjų po­žiū­rio. Ka­dan­gi tuo me­tu Lie­tu­vo­je ma­žai bu­vo ži­nan­čių, kas ap­skri­tai yra tas mak­ramė py­ni­mas, na­miš­kiai vis pri­kai­šio­da­vo, kad mo­te­ris švais­to laiką nie­kams – se­no­vi­niam už­siė­mi­mui, ku­ris me­na bo­bu­čių lai­kus.

Ap­lin­ki­niai bu­vo įsi­ti­kinę, kad to­kie pin­ti kūri­niai yra ne­ma­din­gi ir nie­kam ne­įdomūs, bet jau­na mo­te­ris ne­pabū­go kri­ti­kos. Prie­šin­gai – į draugų bei gi­mi­nai­čių pa­sta­bas nu­mo­da­vo ran­ka ir tiks­lin­gai ėjo į prie­kį, tikė­da­ma sa­vi­mi ir klau­sy­da­ma šir­dies bal­so.

„Tiesą pa­sa­kius, ne­si­tikė­jau, kad taip grei­tai atsiras klien­tų. Pa­me­nu tą mo­mentą, ka­da su­si­vo­kiau vie­na jau ne­bespė­jan­ti priim­ti visų už­sa­kymų. Nu­ta­riau į pa­galbą pa­si­kvies­ti sa­vo mamą ir draugę.“

J. Ka­nap­kienė nau­jo­sios veik­los ėmėsi na­muo­se, ku­rie tie­siog skendė­jo šu­kuo­jant med­vilnę sklin­dan­čiuo­se pūkuo­se. Ga­liau­siai su­pra­to, kad ši­taip to­liau na­muo­se dirb­ti ne­be­no­ri, tad ėmė ieš­ko­ti kitų patalpų sa­vo dirb­tuvėms. Šiuo me­tu Jur­gi­tos įmonė­je „Bo­ho Lights“, įsikū­ru­sio­je Plungė­je, be jos pa­čios, dir­ba dar ke­tu­rios mo­te­rys. O va­sa­ros pa­bai­go­je prie jų trum­pam pri­si­jungs pa­gelbė­ti vėl ža­dan­ti pa­šne­kovės ma­ma.

„Esa­me drau­giš­kas ir dar­nus mo­te­riš­kas ko­lek­ty­vas, dir­ba­me tar­si ko­kioj me­di­ta­ci­jos stu­di­jo­j – pa­ts py­ni­mas ir to­kia ap­lin­ka mus la­bai ra­mi­na ir at­pa­lai­duo­ja“, – pasakoja Jur­gi­ta.

Paš­ne­kovė ne­gai­li gra­žių žod­žių apie sa­vo ko­lek­tyvą – esą kar­tu dir­ban­čios mo­te­rys yra ne tik la­bai links­mos, bet ir be ga­lo kruopš­čios bei at­si­da­vu­sios. Sa­vo meilę dar­bui į švies­tu­vus su­de­da vi­su šim­tu pro­centų.

Dar­bai iš­ke­liau­ja po visą pa­saulį

Prak­tiš­kai vi­si mo­ters pa­ga­min­ti švies­tu­vai iš­ke­liau­ja to­li už At­lan­to į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas, kur la­bai po­pu­lia­rius ir ma­din­gas bo­ho sti­lius. Ame­ri­kie­čiai ver­ti­na in­ter­je­ro natū­ra­lumą, pa­pras­tumą ir mini­ma­lizmą, tad yra pa­grin­di­niai plun­giškės klien­tai. Jur­gi­ta pa­sa­ko­ja, kad JAV la­bai po­pu­lia­ru to­kiais švies­tu­vais puoš­ti kūdi­kių ir vaikų kam­ba­rius. Būna, kad ma­mos sa­vo duk­roms do­va­no­ja pintą švies­tuvą kaip jau­kią namų in­ter­je­ro de­talę. Ar­ba drau­gei, ku­ri lau­kia­si vai­ke­lio.

Bet ne tik ame­ri­kie­čius ža­vi plun­giš­kių pin­ti švies­tu­vai. Jais puo­šia­mi ir kitų ša­lių namų in­ter­je­rai, kavinės. Įmonė su­laukė už­sa­ky­mo iš Lon­do­no (Jung­tinės Ka­ra­lystės) vieš­bu­čio, kad pa­puoštų kiek­vieną ten esantį kam­barį.

Per tuos tre­jus „Bo­ho Lights“ gy­va­vi­mo me­tus pa­si­taikė vie­nas ki­tas in­di­vi­dua­lus už­sa­ky­mas ir iš mūsų kraš­tie­čių, bet pa­šne­kovė šyp­so­si, kad su­skai­čiuo­ti lie­tu­vių už­sa­ky­mams turbūt už­tektų ir vie­nos ran­kos pirštų.

„Su mūsų kraš­to žmonė­mis se­ka­si sun­kiau. Gal todėl, kad pas mus vis dar ga­jus mąsty­mas „viską pa­si­da­ry­siu pa­ts“. Tiesą pa­sa­kius, apie ma­ne ir ma­no dar­bus čia be­veik nie­kas ir ne­ži­no. Ka­dan­gi pil­nai už­ten­ka už­sa­kymų, tai ir ne­si­rek­la­muo­ju nie­kur. Klien­tai apie ma­ne su­ži­no vie­nas per kitą“, – pa­sa­ko­ja plun­giškė.

Lie­tu­vaitės garsė­ja kruopš­tu­mu

Šiuo me­tu mak­ramė ga­mi­niai – tar­si ant ban­gos, tuo pa­čiu išau­gu­si ir dir­ban­čių šia tech­ni­ka kon­ku­ren­ci­ja. Prieš ke­le­rius me­tus Jur­gi­ta bu­vo vie­na iš pirmųjų, pi­nan­čių švies­tu­vus, o da­bar ga­li­ma iš­vys­ti ir dau­giau pa­na­šių darbų, tie­sa – tik iš už­sie­nio ša­lių. Lie­tu­vo­je jai dar ne­te­ko iš­girs­ti ar pa­ma­ty­ti, kad kas pintų būtent švies­tu­vus. Yra ku­rian­čių gėlių va­zonų lai­kik­lius, raktų pa­ka­bu­kus, su­py­nes vai­kams, de­ko­ruo­ja pa­galvė­les ar tie­siog pina ant sienų ka­bi­na­mas med­vil­ni­nes de­ko­ra­ci­jas.

„Mes, lie­tu­vaitės, tu­rim stiprų pra­na­šumą prie­š už­sie­nie­čius – kruopš­tumą. Klien­tai tą vi­sa­da pa­ste­bi, todėl su­lau­kiam daug pa­gy­rimų bei pui­kių at­si­lie­pimų“, – džiau­gia­si Jur­gi­ta.

Ir ne­sun­ku su­pras­ti, kodėl – kiek­vie­nas „Bo­ho Lights“ ga­mi­nių virvės maz­ge­lis kruopš­čiai ap­skai­čiuo­tas, dėl to švies­tu­vai – to­bu­los si­met­ri­jos ir raštų. Siek­da­ma aukš­čiau­sios ko­kybės, įmonė pa­si­ga­mi­na net ir švies­tuvų rėmus – Jur­gi­tos bro­lis ir tėtis tu­ri sa­vo kalvę, ku­rio­je juos ir nu­kal­di­na.

„Mes gy­ve­na­me la­bai ge­rais lai­kais, tu­riu ome­ny da­bar­ti­nes tech­no­lo­gi­jas, ku­rios leid­žia būnant pro­vin­ci­jo­je, to­kiam ma­ža­me mies­te kaip Plungė, ir tu­rint pilną galvą idėjų, drąsiai pil­dy­ti sa­vo sva­jo­nes, už­megz­ti ryšį su žmonė­mis iš bet ku­rio pa­sau­lio taš­ko. Jei­gu gy­ve­ni kai­me, tai dar ne­reiš­kia, kad pra­stos tam sąly­gos“, – sa­vo įžval­go­mis da­li­na­si kūrėja.

Da­bar Jur­gi­ta jau­čia­si lai­min­ga, kad ne­pabū­go ženg­ti tą lem­tingą žingsnį, kad jos ne­sus­tabdė ap­lin­ki­nių kri­ti­ka. Ži­no­ma, ei­nant kūry­bos ke­liu pa­si­tai­ko ir rūpes­čių bei stre­so, bet jie būna tik trum­pa­lai­kiai. Mo­te­ris dar kartą pa­tvir­ti­na, kad vertė­jo ri­zi­kuo­ti, išei­ti iš se­no­jo dar­bo ir viską pra­dėti nuo nu­lio.

„Jei­gu ky­la vi­di­nis no­ras keis­ti sa­vo gy­ve­nimą, va­di­na­si, rei­kia tą pa­da­ry­ti. Bi­jo­ti tik­rai nėra ko. O jei­gu visą laiką tik sva­jo­si, bet bi­jo­si ryž­tis, va­di­na­si, čia ne gy­ve­ni­mas, o kan­čia“, – įsi­ti­ki­nu­si plun­giškė.