Po kabinetinio darbo skuba į universitetą – bendraujant su studentais kyla įvairių kūrybinių idėjų

Karjerai ir tobulėjimui svarbi gali būti ne tik profesinė, bet ir papildoma motyvuojanti veikla. Dvi moteris iš skirtingų miestų vienija tai, kad po darbo valandų jos neria į akademinius vandenis.

Kuo nori tapti, žinojo anksti

UAB „Vilniaus planas“ Teritorijų planavimo grupės vadovė Milda Žekonytė suderina tiesiogines pareigas įmonėje ir dėstymą „Vilnius Tech“ universiteto Architektūros fakultete, rašoma atsiųstoje informacijoje. Architektės išsilavinimą turinti M. Žekonytė jau gana anksti žinojo, kuo nori tapti ateityje.

„Mane visada domino žmogų supanti aplinka – tai, kur ir kaip gyvename. Todėl mokykloje, dešimtoje klasėje, apsisprendžiau studijuoti architektūrą, nes kitur savęs net neįsivaizdavau. Baigiau architektūros bakalauro ir magistro studijas su urbanistinio projektavimo ir miestų planavimo specializacija“, – sako M. Žekonytė.

Iki apsisprendimo studijuoti architektūrą ji nelankė meno mokyklos, neturėjo piešimo ar braižybos įgūdžių. Tad 11–12 klasėse teko skirti daug laiko ir įdėti nemažai darbo, kad įstotų į norimą specialybę.

Po studijų jauna architektė dirbo įvairiose įmonėse, tačiau pradžia buvo sunki. „Į dabartinę darbovietę, galima sakyti, pakliuvau tik iš antro karto. Mano magistrinio darbo vadovas tuo metu dirbo „Vilniaus plane“ ir kvietė po studijų ateiti į įmonę išmėginti jėgas. Anuomet visi, studijuojantys miestų planavimą ir urbanistiką, svajojo įsidarbinti būtent šioje įmonėje. Tačiau įsibėgėjo krizė, ir darbinė karjera nuvedė į kitą įmonę, – prisimena architektė. – Tačiau gyvenimas neretai sudėlioja dalykus į savas vietas. Jau turėdama nemažą patirties bagažą dirbant su teritorijų planavimu, netikėtai sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Vilniaus plano“ rengiamų projektų. Taip atsidūriau ten, kur esu dabar“.

Akademinė veikla praplečia akiratį

Apie akademinę sritį M. Žekonytė iš pradžių negalvojo, tačiau įgavus praktinės patirties ši veikla vis labiau domino. Sulaukusi pasiūlymo iš „Vilnius Tech“ Urbanistikos katedros nedvejojo ir ėmė dėstyti trečio kurso architektūros studentams. Paklausta, ar sunku bendrauti su jauna auditorija, architektė sako, kad priešingai – tai ir labai įdomu, ir tuo pačiu skatina tobulėti.

„Tai mane ir paskatino dėstyti, nes diskusijose su studentais kyla įvairių netikėtų kūrybinių idėjų. Bendraujant lengviau suprasti, kas jaunam žmogui svarbu šiuolaikiniame mieste. Taip pat ruošiantis paskaitoms turi galvoti ne tik apie studentams teikiamas užduotis, bet visada būti pasirengus kalbėti apie kitų Europos bei pasaulio miestų raidos aktualijas. Tai plečia ir profesinį akiratį, nes geriau suvoki Vilniaus planavimo, o kartu ir visos Lietuvos urbanistikos mokyklos unikalumą pasauliniame kontekste.

Dėstymas moko kantrybės ir gebėjimo sudėtingus profesinius dalykus pristatyti paprastai. Kartais paskaitose matant išplėstas studentų akis tenka pasitelkti pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo, iš pop kultūros, nes kiekvienas informaciją suvokiame skirtingai, per savo asmenines patirtis. Be to, mokymo esmė yra ne pateikti informaciją, bet suteikti žinių ir paskatinti pamilti urbanistiką“, – teigia architektė.

Architektūra buvo ir išlieka specialybe, sulaukiančia jaunimo dėmesio. „Žinoma, būna laikotarpių, priverčiančių architektą ieškoti kitų veiklos galimybių. Tačiau architektūros profesijoje visada pagrindiniu faktoriumi išlieka kūrybiškumas, kuris vertinamas daugelyje sričių: nuo dizaino iki informacinių technologijų. Vis dėlto reikia pastebėti, kad sėkmingam miesto planavimui bei vystymui svarbus ne tik architekto, bet ir kitų specialistų indėlis. Deja, jau prieš kurį laiką Europoje pastebėtas inžinerijos sričių specialistų stygius. Tai turėtų būti rimtas signalas jaunimui, besidominčiam urbanistine aplinka – neišsigąsti sudėtingų studijų ir prisidėti prie miestų kūrimo renkantis šiuo metu mažiau dėmesio sulaukiančias inžinerinės krypties profesijas“, – pastebi M. Žekonytė.

Paklausta, ar lengva darbą derinti su paskaitomis, ji pripažįsta, kad tai sudėtinga, bet įmanoma. „Kai dirbi nuoširdžiai, tam tenka skirti daug laiko. Architektūros studijose vyrauja individualios konsultacijos, todėl neretai universitete užtrunki iki vėlumos, nes negali pasakyti daliai studentų, kad baigėsi darbo laikas arba esi pavargęs. Studentai su klausimais kartais kreipiasi ir savaitgaliais. Susidomėjusiam jaunam žmogui stengiesi padėti viskuo, kuo gali. Taip pat ir darbe, su kolegomis dirbant prie įdomių projektų, laikas greitai tirpsta. Tačiau viską atperka drauge pasiektas rezultatas, kuris beveik visada pranoksta pirminius lūkesčius“, – teigia M. Žekonytė.

Svarbiausia – nebijoti save išbandyti

Dėstytojavimą su tiesioginiu darbu derina ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos Investicijų skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Piškinaitė. Moteris randa laiko ir geografijos doktorantūros studijoms Vilniaus universitete, ir pati dėsto geografiją šio universiteto pirmakursiams.

„Tai man suteikia galimybę plėsti savo akiratį. Kai sugebi paskirstyti savo laiką, gali suspėti gerai atlikti savo darbą ir turėti kitų tau įdomių veiklų, kurios ne tik praturtina, bet ir kelia profesinę kvalifikaciją“, – sako E. Piškinaitė.

Geografija širvintiškei labiausiai patiko dar mokantis mokykloje. „Tuo metu dauguma abiturientų svajojo apie teisės ar vadybos studijas. Stojimo anketoje ir aš, pasidavusi laikmečio madai, pirmu numeriu rinkausi vadybą. Tėvai patarė įrašyti ir studijas, kurių norėčiau aš pati, todėl antrasis pasirinkimas buvo studijuoti geografiją Vilniaus universitete. Likimas sudėliojo taip, kad įstojau ten, kur norėjau“, – sako E. Piškinaitė.

Baigusi magistro studijas, mergina svajojo apie doktorantūrą, tačiau tuo metu universitete nebuvo patvirtinta geografijos doktorantūros programa, ir svajones teko keleriems metams atidėti.

„Jei eiti, tai iki galo“, – sako E. Piškinaitė, prisiminusi savo svarstymus dėl tolimesnių studijų. Šie metai – jau paskutiniai jai kaip doktorantei, todėl gavusi pasiūlymą dėstyti VU pirmakursiams jį priėmė kaip galimybę į pirmuosius savo studijų metus pažvelgti iš kitos „barikadų“ pusės.

Papildomos veiklos, pasak moters, jos pagrindiniam darbui netrukdo ir netgi suteikia tam tikrų privalumų. „Profesinei veiklai skiriu darbo valandas, vykdama į universitetą dėstyti paskaitų, imu atostogų dieną, o studijoms lieka vakarai ir savaitgaliai. Manęs jau niekas nebeklausia, ką veiksiu savaitgalį“, – šypsosi E. Piškinaitė. – Bet viešo kalbėjimo įgūdžiai, kurie formuojasi skaitant paskaitas, labai praverčia įtaigiai pristatant visuomenei investicijų skyriaus parengtus projektus. Svarbiausia kiekvienai veiklai skirtą laiką išnaudoti produktyviai. Negaliu kalbėti už kitus, bet žinau, kad turėdama tik vieną veiklą būčiau save nuskriaudusi. Todėl jei kyla noras imtis kelių veiklų, reikėtų paprasčiausiai nebijoti save išbandyti, nes kitaip nesužinosi, ar tau pavyktų. Reikia mėginti tai daryti, o jei nepavyks – pasaulis nesugrius“.

Doktorantūros studijas baigiančiai E. Piškinaitei netrukus teks spręsti, ką veikti po jų: „Kai manęs klausinėja, ką veiksiu baigusi studijas, atsakau, kad pailsėsiu. Bet iš tiesų jau dabar mąstau, kad nenoriu nutolti nuo akademinės bendruomenės ir tikiuosi, kad pramintu keliu derinti darbą savivaldybės administracijoje ir universitete, galėsiu eiti ir toliau“.