Antano nuomone, pensinis amžius – ne kliūtis dirbti. Nepaisant amžiaus, kiekvienas žmogus gali gerai atlikti savo pareigas ir būti įvertintas: „Galbūt labai specializuotame darbe jaunimo laukia daugiau perspektyvų. Tačiau kiek paprastesniems darbams nei amžius, nei išvaizda – nesvarbu, tiesiog reikia atsakingai žiūrėti į savo pareigas ir norėti dirbti. Tokie socialiniai projektai labai gerai parodo, kad vyresnis žmogus gali būti vertinamas ir kaip darbuotojas, ir kaip žmogus“.
Darbe svarbu jaustis suprastam
Iš pradžių dirbęs daržovių skyriuje, o dabar vežimėlių ir krepšelių surinkėju, Antanas sako atėjęs padirbėti pusmečiui, o liko daugiau nei dešimtmečiui. Anot jo, darbas iki šiol nepabodo, o kol yra sveikatos ir patinka, tol ir darbuojasi. Be to, „Rimi“ dirba ir jo žmona bei sūnus.
„Pradėjus dirbti, pastebėjau, jog čia nėra konfliktų ar pykčių. Iškart patiko ir kolektyvas, nes vienas kitą papildome. Tai svarbiausia priežastis, kodėl aš vis dar čia. Esu optimistas, tad su visais pajuokaujame, vis papasakoju kokį anekdotą ir darbas tampa lengvesnis. Kolegas čia vadinu draugais. Be to, jaučiuosi savas ir suprastas“, – pasakoja apie darbo kasdienybę jis.
Įdomu ir tai, jog vaikai Antaną atpažįsta, kaip prekybos centro Kalėdų senelį, kadangi šventiniu laikotarpiu jis jau ne pirmus metus mėgsta dėvėti ir raudoną kepurę: „Kai įsitaisau ilgesnę barzdą, tai vaikai vis patampo, patikrina, ar tikra. Vienas netgi pasakė suprantantis, jog aš netikras Kalėdų senelis. Bet vis tiek pasiteiravo, kur mano raudona kepurė“.
Skuba padėti kiekvienam sutiktam
Garbaus amžiaus darbuotojas pasakoja, jog visuomet malonu išgirsti pirkėjų padėkas ir žinoti, jog galėjai kažkuo pagelbėti. Tokios situacijos ne tik praskaidrina dieną, bet dažnai įsimena ilgam.
„Jei pamatau žmogų su negalia ar sunkiau vaikštantį su lazdele, visuomet pasiteirauju, ar jam reikia pagalbos. Kadangi dirbu krepšelių ir vežimėlių surinkėju, suprantu, kad atsirėmus į vežimėlį lengviau apeiti ir apsipirkti parduotuvėje. Pagelbėju ir prekių nerandantiems pirkėjams. Nors atrodytų tokia paprasta smulkmena, iškart matyti, kaip praskaidrėja žmogaus nuotaika, o man tai daug reiškia“, – atvirauja Antanas.
Laisvalaikį leidžia ir su kolegomis, ir su šeima
74 metus skaičiuojantis senjoras pasakoja, kad judėjimas visuomet buvo svarbus jo gyvenime. Anksčiau mėgęs žaisti futbolą ir krepšinį, žiemą su šeima vykdavęs ir paslidinėti, šiandien Antanas irgi sportuoja bei mėgsta pasivaikščioti Vingio parke. Taip pat jo gyvenime netrūksta ir išvykų: „Mėgstu kolektyvo organizuojamas keliones.
Keliavome ir į Rygą, ne vieną kilometrą basomis žygiavome Jūrmalos paplūdimio pėsčiųjų taku. Po to, atrodo, net jautėsi pagerėjusi savijauta.“
Sveikata nesiskundžia, tik sakosi turintis vieną „ligą“ – serga už Kauno Žalgirio krepšinio komandą, o varžybų žiūrėjimas – šventas dalykas, juokauja, kad net musės negirdėti, kai jas rodo. Daugiau tik žinias pažiūrintis, o vietoj serialų ar filmų visuomet renkasi judėjimą.