Profesionalaus pokerio žaidėjo karjerą išmainė į baldžiaus darbą: užsienyje jaučiausi kaip antrarūšis

„Man atrodo, kad darbai turi kalbėti patys už save. Laikau save amatininku, o ne verslininku, nes norėdamas juo būti turėčiau labiau atitrūkti nuo kūrybinio proceso ir prisilietimo prie medžio“, – sako baldų meistras, ženklo „Miške augęs“ įkūrėjas ir buvęs profesionalus pokerio žaidėjas Darius Venckus. Prieš daugiau nei šešerius metus nuo miesto šurmulio į Kernavės gamtą su šeima pabėgęs amatininkas DELFI pasakoja apie atsakingą darbą su medžiu ir netikėtą profesijos pakeitimą.

Nuo aplinkosaugininko iki picų išvežiotojo

Daugybę kūrinių iš medžio pagaminęs Darius pasakoja, kad nė neįtarė būsiantis „medinukas“. Būdamas penkiolikos ir stodamas į profesinę mokyklą jis turėjo rinktis tarp staliaus ir naftininko specialybės. Visgi tėvai dėl darbo galimybių patarė rinktis pastarąją.

„Vėliau supratau, kad noriu mokytis aukštojoje mokykloje. Su mano išlaikytais egzaminais neturėjau plataus pasirinkimo, todėl studijavau aplinkosaugos inžineriją. Tačiau niekada nemačiau savęs toje srityje. Diplomas stalčiuje, tiesą sakant, visada ir gulėjo, o ryšį su gamta jaučiu kaip tik dirbdamas su medžiu“, – pasakoja pašnekovas.

Studijuodamas magistrą Darius su draugu išvažiavo į JAV padirbėti ir pakeliauti. Ten jis vežiojo picas, dirbo taksi vairuotoju, baldų išvežiotoju, pardavėju degalinėje ir parduotuvėje.

„Kol esi jaunas ir neturi įsipareigojimų, reikia pabandyti išvažiuoti. Ten nedirbau sudėtingų darbų, tokių „žaliems“ imigrantams nieks ir nesiūlo. Išvykome pusantrų metų laikotarpiui, bet visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia aš jaučiuosi žmogus, šeimininkas, savo vietoje, nes galiu mėgautis, kai kalbu gimtąja kalba. Užsienyje kitatautį gal ir gerbia, bet dažnai žiūri kaip į antrarūšį, jis nėra pilnavertis visuomenės narys“, – pripažįsta jis.

Mokėsi iš „Youtube"

Kaip pasakoja pašnekovas, JAV tuo metu prasidėjo pokerio lošimo banga. Žaidimas išpopuliarėjo internete ir žmonės pradėjo iš to uždirbti nemažus pinigus. Pats Darius taip pat įsitraukė į šią veiklą ir daugiau nei 10 metų profesionaliai žaidė pokerį ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje.

„Iš pradžių žaidžiau iš netikrų pinigų, bet kai pamačiau, jog sugaištu daug laiko, supratau, kad turiu daryti tai rimtai. Išėjau iš darbų ir užsiėmiau pokeriu: internete laimėjau turnyrą, keliavau po Ameriką, vėliau grįžau į Lietuvą. Daug metų ne tik žaidžiau, bet ir valdžiau didžiausią pokerio forumą Lietuvoje, organizavau renginius – mano veikla buvo socialiai aktyvi. Už pokerio kambarių pinigus važiuodavau į prabangias keliones, gyvendavau 5 žvaigždučių viešbučiuose. Galvojau: čia tai gyvenimas“, – prisimena D. Venckus.

Visgi jis suvokė, kad kūrybos pokeryje nėra, – tai tik pinigų laimėjimas ir leidimas. Tad sukūręs šeimą ir atsisakęs žaidimų naktimis vyras persikėlė į Kernavę ir kartu su meistru pradėjo statyti namą. Po kurio laiko pats pradėjo pirkti įrankius ir gilino žinias Vilniaus statybininkų rengimo centro kursuose. Darius atskleidžia, kad daug išmoko ir žiūrėdamas vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje. Galiausiai vyras sukūrė ir savo prekės ženklą „Miške augęs“.

„Sugalvojau pavadinimą važiuodamas autostrada. Vėliau sukūriau ir logotipą. Nenorėjau keisto ar nuvalkioto pavadinimo, o šis atrodė žaismingas. Jis atitinka mano filosofiją, nes vaikystėje teko nemažai laiko praleisti Mažeikių rajono miškuose, o ir kiekvienas mano baldas sutvertas iš medžių, augusių miške“, – savo prekės ženklo atsiradimą pasakoja meistras.

Idėjų semiasi iš socialinių tinklų

Darius puikiai prisimena ir pirmąjį savo parduotą projektą – stalą pokerio lošėjui: „Per dvi dienas uždirbau 500 litų ir pagalvojau, kad gal visai neblogai? Pradėjau pirkti įrankius ir investuoti į techniką. Investicijos šiame versle siekia bent keliasdešimt tūkstančių, kad atliktum viską kokybiškai ir nesugaišdamas daugybės laiko prie apdirbimo operacijų. O tai rizikinga. Tiesa, kai medžio darbai yra hobis, amatas ir gyvenimo būdas, tai viskas sekasi natūraliai ir kryptingai, be didesnių dvejonių.“

Dabar pagrindiniai „Miške augęs“ klientai – vidutinio amžiaus miesto žmonės, įperkantys kotedžus ir norintys kokybiškos medienos baldų savo namuose. Tačiau, kaip sako pats, užsakovų gama pakankamai plati – baldus užsisakinėja tie žmonės, kuriems svarbu, kas daro, kur daro ir kaip daro. Kartais klientai dėl vienos kitoniškos detalės pasiruošę mokėti už baldą dvigubai, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie prašo pagaminti stalą „IKEA“ parduotuvės kainomis.

Paklaustas, kaip atrodo įprastinė darbo diena, amatininkas sako, kad ji prasideda nuo ankstaus ryto iki maždaug 6 valandos vakaro.

„80 procentų laiko plušu savo dirbtuvėse, likusį praleidžiu jau montuodamas baldus užsakovų namuose ir parsiveždamas medžiagas. Šiuo metu dirbame dviese su meistru, kuris su mediena draugauja dešimt metų. Aš visai norėčiau kurti savo dizainą ir tada jį siūlyti, bet per užsakymus nespėju. Būna, kad pamatau lentą ir mąstau, kaip ją panaudočiau, bet padedu į šoną. Nėra laiko. Dabar klientai užsako baldą pamatę gražias nuotraukas „Pinterest“ ar kitur. Pagal tuos vaizdus neretai ir gaminu, dar pridėdamas savų detalių“, – darbo specifiką apibūdina pašnekovas.

Uždirba darydamas tai, kas patinka

Ar įmanoma gerai užsidirbti iš baldų gamybos Lietuvoje? Darius sako, kad jaučiasi laimingas, nes dirba mėgstamą darbą ir uždirba pakankamai, kad išlaikytų šeimą: „Aš visada dariau tik tai, ką norėjau, ir gyvenau gerai. Kuriant baldus galima gauti kur kas daugiau nei vidutinį atlyginimą, bet aš pats sau ir vadovas, ir buhalteris, ir projektuotojas bei gamintojas. Darbo daug, galvos skausmo irgi. Smagu, kad galiu gyventi kaime ir užsidirbti kurdamas miestiečiams.“

Šiemet jis pirmą kartą išvežė stalą į Vokietiją, todėl tikisi, kad rekomendacijos išplis tarp užsienyje gyvenančių lietuvių. Turėdamas daug „Miške augęs“ užsakymų, meistras ne visada spėja pagaminti baldus saviems namams. Jis juokauja, kad žmona pavargsta laukti, todėl kai kuriuos baldus tenka pirkti iš parduotuvių. Į gamtą persikėlusios šeimos namas apvalus, todėl interjero detales šeimininkai renkasi kruopščiai. Darius pasakoja, kad vos nusipirkęs baldą jį apžiūri, netgi įvertina balais ir kartais paniurzga, kad pats padarytų daug geresnę konstrukciją.

Paskatintas žmonos gyventi Kernavėje, „Miške augęs“ įkūrėjas sako kartais pasiilgstantis kavinių, teatro, kultūros, paties miesto jausmo. Tada sėda į automobilį ir važiuoja į Vilnių, kurį nuo namų skiria vos keliasdešimt kilometrų. Kaip pats sako, poros gyvenimas su trimis vaikais miško apsuptyje nenuobodus, tačiau mylint gamtą, reikia stengtis ją puoselėti. Dėl šios priežasties gamindamas baldus D. Venckus galvoja apie rūšiavimą ir kasdien plačiai aptariamą plastiko naudojimą.

„Rūšiuojame tiek namuose, tiek dirbtuvėse. Kažkiek plastiko reikia baldo supakavimui ir transportavimui. Aišku, sunaudoju ne tiek jau daug, bet galvoju, kaip dar tai sumažinti, turbūt reiks vynioti transportuojamus baldus į paklodes. Tai daugkartinis panaudojimas. Man svarbu, kad kuo mažiau švaistytume ir saugotume aplinką. Juk joje gyvename ir iš jos kuriame“, – teigia medžio meistras.