Pabradėje gimusiai ir augusiai Dianai programavimas nebuvo akivaizdus gyvenimo pasirinkimas. Fortepijono mokytojos dukra nuo mažens linko į muziką, o būdama penkerių metų pradėjo mokytis groti smuiku: „Prisimenu, kad piešiau ir namuose pritrūko balto popieriaus, tad užsisvajojau turėti nuosavą smuiką tam, kad galėčiau jį pati išmarginti“, – vaikystės prisiminimu dalinasi mergina.
Būdama vos 12 metų Diana jau buvo įvaldžiusi smuiką ir fortepijoną, o Pabradės meno mokyklą pabaigė tik tam, kad grįžtų ten mokytis groti saksofonu. Nuo 14 metų mergina įsitraukė į fanfarinį pučiamųjų instrumentų orkestrą, sėkmingai koncertavo, tačiau akys krypo ir į varinių pučiamųjų orkestrą, prie kurių pagal muzikos pasaulio taisykles jos saksofonas nederėjo. Vis dėlto, noras groti buvo toks stiprus, kad dvyliktoje klasėje Diana nusprendė išmokti groti būgnais ir taip tapo „brass band‘o“ nare.
„Groju penkiais muzikos instrumentais. Groti penktuoju – gitara – išmokė dėdė“, – juokiasi Diana. Atrodytų, kad kitas žingsnis turėjo būti muzikos studijos, tačiau tuo metu merginos akiratyje jau buvo pasirodęs programavimas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Diana gerai prisimena įvykį, nuo kurio ir pasidėjo susidomėjimas programavimu. Dešimtoje klasėje per informacinių technologijų pamoką mokytojas pasiūlė suprogramuoti skaičiuotuvą. Nors dalis klasės tokia užduotimi buvo nepatenkinta, merginai ji pasirodė labai įdomi, o galutinis rezultatas – veikiantis skaičiuotuvas – pradžiugino ir įkvėpė. „Fainas“ jausmas, kai pats pasidarai“, – prisimena savo būseną Diana, pirmą kartą nuo penktos klasės vykusiose informacinių technologijų pamokose atradusi šio proceso įdomumą.
Karjerą pradėjo nuo praktikos
2016 metais Diana pradėjo Programų sistemų studijas Vilniaus universitete. „Į mano specialybę buvo aukštas stojamasis balas, nemažai konkurencijos, todėl nebuvo paprasta patekti. Vis tik aš tiksliai žinojau, kad noriu studijuoti būtent ten“, – pasakoja Diana, pabrėždama, kad niekada nesuabejojo atsidūrusi teisingame kelyje.
Nors po ketverius metus trukusių studijų Diana buvo vienintelė, kuri iš penkių jos grupėje buvusių merginų šią specialybę baigė, ji griežtai atsisako tai sieti su specialybės specifika ir lytimi: „Žmonės yra skirtingi ir natūralu, kad iš 140 įstojusiųjų dalis žmonių atkrito“, – sako Diana, neslėpdama, kad girdėti svarstymus apie vyriškas ir moteriškas specialybes jai nepatinka. – „Erzina žmonės, kurie skirsto darbus į vyriškus ir moteriškus. Programavimas yra darbas smegenims. Jo atlikimas nepriklauso nuo lyties, o nuo to, koks esi žmogus – ar kruopštus, ar atsakingas. Tai visiems bendros savybės. Programavime nereikia kilnoti plytų, mes dirbame smegenimis“.
Dar studijuodama Diana, kartu su kitais dviem kurso draugais, sudalyvavo „Baltic Amadeus“ organizuotuose IT mokymuose. „Žinojau, kad jie vyks mano norimai programavimo kalbai. Mėnesį vyko paskaitos, mėnesį atlikome praktiką, kurdami projektą nuo nulio“, – prisimena Diana. Pasak jos, į šiuos mokymus patenka ne tik programavimo ar informacinių technologijų studentai: „Pavyzdžiui, mūsų grupėje buvo ir filosofas, ir fizikas. “ Po praktikos ji gavo pasiūlymą pasilikti ir įmonėje skaičiuoja jau antrus metus.
Svarbiausia – komandinis darbas
Dianos patirtis dirbant programuotoja paneigia ir dar vieną mitą, kad programuotojai yra intravertai, užsidarę ir vienišiai. „Turiu naują pomėgį – šią vasarą su bendradarbiais pradėjome plaukioti vandenlente. Viskas prasidėjo dar pernai, kai vienas bendradarbis vietoje pietų pertraukos pasiūlė nuvažiuoti į „Wake“ parką. Po to kelis kartus tokią išvyką pakartojome, taip ir „užsikabinau“. Dabar yra keli kolegos, su kuriais jau turime susiformavusią savo vasaros pietų pertraukų tradiciją“, – pasakoja Diana, patikindama, kad pavalgyti spėja pakeliui.
Programuotojos kelią pasirinkusi mergina pasakoja, kad jos bendradarbiai – labai sportiški žmonės, mėgstantys aktyvius užsiėmimus, todėl susigalvoja įvairių pramogų, tokių kaip vandens sportas, kartingai, lauko teniso turnyrai, bėgimo maratonai, tinklinio varžybos ir daugybė kitų. Žiemą Diana planuoja išbandyti dar vieną naują veiklą – slidinėjimą, nes kolektyve daug kolegų tuo jau užsiima.
„Programavimas yra komandinis darbas, jį atliekant reikia labai daug bendrauti“, – atskleidžia Diana ir džiaugiasi, kad su kolegomis gerai sutaria ir darbe, ir už biuro ribų.
„Neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti be komandos. Kolegos gali padėti išspręsti problemas greičiau nei tai gali padaryti dirbdamas vienas“, – vardija tokio darbo privalumus Diana. Tiesa, ji pripažįsta, kad būryje žmonių dirbti ir tiesiog smagiau: „Juokiuosi kiekvieną dieną, iš darbo grįžtu skaudančiais nuo juoko raumenimis“.
Debiutavo kaip dainininkė
Diana nepamiršo ir kito savo pomėgio – muzikos. Saksofonu ji groja su Pabradės fanfariniu orkestru, o mušamaisiais instrumentais – Sekmadieniniame vario dūdų orkestre Vilniuje. „Aš dar dainuoju“, – pokalbio pabaigoje prasitaria Diana, šią svajonę nešiojausi visą gyvenimą. „Grodama orkestre matydavau, kaip orkestras akomponuoja kitoms dalininkėms, ir svajodavau, kad vieną dieną jis akomponuotų man“. Gavusi dirigento pasiūlymą padainuoti su orkestru Diana viename renginių atliko Nina Simone dainą „Feeling good“.
Nenuostabu, kad Dianos svajonių projektas programavimo srityje būtų susijęs su muzika, nes šios dvi sritys turi bendrus principus. „Kažkada aiškinau kursiokui muziką naudodama programavimo terminus – natų išdėstymą, natų vertes. Muzikos teorijoje reikia tokio paties matematinio mąstymo kaip ir programavime“, – juokiasi mergina. Ir muzikantų, kurie renkasi informacinių technologijų specialybes, jos aplinkoje netrūksta – net du žmonės iš Pabradės orkestro pasirinko programuotojo kelią.