Sprendimas, kad kurso vadovas dėsto tiek būsimiems aktoriams, tiek ir režisieriams, nieko nestebina. Aktoriai bei režisieriai mokindamiesi daug laiko dirba drauge ir dažnai sukuria ilgalaikius kūrybinius ryšius, kuriuos vysto ir pabaigę studijas.
Minėtasis kursas tapo ketvirtąją Keistuolių teatro karta, produktyviai dirbančia tiek Keistuolių teatre, tiek didžiuosiuose Lietuvos teatruose ir džiuginančia žiūrovus skirtingais, kūrybingais spektakliais.
Režisierius atskleidžia, kaip vyksta mistikos apgaubtas aktorių ir režisierių atsirinkimas, kas slypi komisijos posėdžiuose ir kad visi – tiek lankę teatro būrelius, tiek ką tik susipažinę su scena, turi išties panašius šansus atskleisti savo kūrybiškumą: „Yra žmonės teatre nuo vaikystės, pavyzdžiui, aktorių vaikai, kurie labai domisi teatru, lanko būrelius, dramos studijas. Sklando mitas, kad stojamųjų metu komisija labiau mėgsta nesugadintus, vadinamus žaliu moliu. Bet tai yra mitas. Geras, kūrybingas žmogus gali būti ir visiškai žalias, ir jau turėjęs teatrinių patirčių. Aš niekada per daug nežiūriu, ar jis kažką lankęs, ar nelankęs, vis tiek per stojamuosius susipažįsti su žmogumi. O ką jis lankė ar ką kažkas kalbėjo, man įtakos visiškai nedaro.“
Visuomenėje egzistuoja dar vienas mitas – „aktorius turi būti gabus, organiškas, bet nelabai protingas“.
Jis pastebi, kad režisierių stojamieji yra gan komplikuoti jauniems: „Lengviau, kai į režisūrą stoja žmogus, turintis teatrinės patirties, baigęs aktorinį ir bandantis režisuoti ar nuo jaunų dienų režisavęs. Jei žmogus stoja po mokyklos, būna labai svarbus jo mąstymas, jo samprotavimai, jo kūrybiniai gebėjimai ir taip pat gebėjimas visa tai perteikti per aktorius. Būna žmonių, kurie labai gerai analizuoja ir supranta teatrą, bet pradėję bendrauti su aktoriais nemoka perduoti informacijos, pasiūlyti prisitaikymų, priimti sprendimų.“
Režisierius Aidas Giniotis atskleidžia, kad per stojamuosius reikia siekti ne tobulumo, o atskleisti savo kūrybiškumą, ant scenos norėti būti savimi: „Svarbiausias reikalavimas antrame ture – parodyti etiudą. Visi galvoja, kaip čia jį gerą padaryti, bet kartais labai blogai padarytas etiudas būna naudingesnis už pusėtinai padarytą etiudą. Svarbiausia yra pamatyti žmogų – ar jis organiškas, ar emocionalus, ar kūrybingas, ar turi vaizduotę. O po to – jau mūsų reikalas pavartyti žmogų, kad atsiskleistų iš įvairių pusių.“
Pedagogas A. Giniotis neslepia liūdesio, kad daug tikrai talentingų ir gabių jaunuolių jaučia labai didelę įtampą ir jiems siūlo: „Reikėtų nusikratyti bereikalingos baimės, atsakingumo, per daug nesijaudinti, pasitikrinti, ar tu tikrai nori būti scenoje ir žiūrėti į viską kaip į nuotykį, kurio nepamirši visą gyvenimą. Tai yra loterija, laimės dalykas ir tavo gabumų, kuriuos stengsis įžvelgti komisija, išbandymas. Niekada nereikia žiūrėti į komisiją kaip į potencialų priešą, kuris nori tave sukirsti. Niekada nenorim sukirsti, mes suinteresuoti, kad būtų gabių ir kūrybingų žmonių.“