Rumunijos garbės konsulė Laura Aldonė pasakė, kas iš tiesų garsina šią šalį – ji turi viską, ko reikia geroms atostogoms

Sėkmės lydima verslininkė, IBWN klubo įkūrėja ir prezidentė, „Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų“ viceprezidentė, „World business angels forum“ senatorė Lietuvoje, „Rotary“ klubo narė Laura Aldonė jau aštuoneri metai atsakingai eina ir Rumunijos garbės konsulės pareigas Lietuvoje. Veikli moteris papasakojo, kas ją motyvuoja ir įkvepia dalį laisvalaikio skirti visuomeninei veiklai, ir atskleidė, ką iš tiesų veikia garbės konsulai ir kodėl verta jais būti.

– Jau aštuoneri metai esate Rumunijos garbės konsulė. Sakykite, kaip galima tapti garbės konsulu?

– Tiesą sakant, kol pati netapau garbės konsule, nežinojau, kad tokia pareigybė egzistuoja. Tik tapusi Rumunijos garbės konsule supratau, kokia tai įdomi, įtraukianti ir daugybę galimybių atverianti veikla. Tai pozicija, į kurią kandidatus dažniausiai siūlo Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, ambasadoriai ar diplomatai. Garbės konsulai, priešingai nei ambasadoriai, dirba savanoriškai. Todėl labai svarbu, kad garbės konsulas iš tiesų būtų besąlygiškai pamilęs šalį, kuriai atstovauja, ir mėgautųsi šiomis pareigomis. Jaustų prasmę to, ką daro. Asmeniškai mane į šią poziciją Rumunijos ambasadoriui rekomendavo Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Buvau labai aktyvi visuomenės veikėja, dalyvaudavau įvairiose visuomeninėse veiklose Klaipėdoje. Tikriausiai todėl ir pasirodžiau tinkama šioms atsakingoms ir daug laiko bei energijos reikalaujančioms pareigoms.

– Kokios yra jūsų, kaip garbės konsulės, atsakomybės ir pareigos?

– Dažnai sulaukiu klausimo, „kaip tapti garbės konsulu, nes ir aš noriu“. Galiu pasakyti, kad pagrindinis kriterijus skiriant konsulą yra nepriekaištinga reputacija. Garbės konsulas skiriamas konkrečiam laikotarpiui ir tuo metu gali atstovauti tik vienai šaliai. Jo kadencija turi būti arba atnaujinama, arba nutraukiama. Tuo rūpinasi Užsienio reikalų ministerija. O garbės konsulų teises ir pareigas apibrėžia Vienos konvencija.

Kaip minėjau, šioms pareigoms reikia skirti daug laiko. Mano atsakomybė apima pažintinių, kultūrinių renginių ir verslo misijų organizavimą, abiejų šalių bendradarbiavimo stiprinimą. Aišku, garbės konsulai turi ir tam tikrų privilegijų. Daugelis manęs klausia: „Kas tau iš to, juk tiek laiko sugaišti?“ Aš pati sau tokio klausimo niekada neužduodu. Priešingai, visada galvoju, ką galėčiau duoti šiai šaliai būdama garbės konsule. Mūsų pareiga – pagelbėti ambasadoriams, reziduojantiems mūsų šalyje, ypač naujai paskirtiesiems. Juk ambasadorius naujoje šalyje turi susipažinti su nauja kultūra, svarbiais asmenimis. Būtent konsulas ir yra tas, kuris padeda ambasadoriui prisitaikyti naujoje šalyje.

Mes su Rumunijos ambasadoriumi esame pasiskirstę pareigomis: aš esu labiau atsakinga už ekonominius santykius tarp šalių, nes mūsų ambasada neturi komercijos atašė. Man nukreipiami ir visi ekonominio pobūdžio klausimai, verslo forumų ir misijų organizavimas. Pavyzdžiui, jau dabar organizuojamas Rumunijos prezidento vizitas Lietuvoje, kuris vyks kitais metais. Tad ir aš į kai kurių klausimų sprendimą esu įtraukta.

– Be šių pareigų, plėtojate ir savo verslą, kuriam taip pat reikia ir laiko, ir energijos. Sakykite, kas jus motyvuoja tęsti veiklą Rumunijos ambasadoje ir skirti jai dalį savo laiko?

– Prieš tapdama Rumunijos garbės konsule nebuvau buvusi Rumunijoje. Per aštuonerius metus daugybę kartų aplankiau šią šalį, pažinau jos žmones, kultūrą ir gyvenimo būdą. Tai nuostabi šalis, į kurią vis norisi dar nuvykti. Kiekvieną kartą atrandu vis naujų dalykų, naujų pažinčių, verslo partnerių. Man ypač daug džiaugsmo teikia ir motyvuoja žmonės, su kuriais bendrauju atlikdama šias pareigas. Nuolat tenka susitikti su diplomatais – be galo įdomiais, išsilavinusiais ir aukštos kultūros žmonėmis. Šis bendravimas ir mane pakylėja kaip asmenybę, sutvirtina vertybinius pagrindus. Net ir mano vaikai, nuo mažens bendraudami su diplomatų korpuso atstovais, išmoko gerų manierų, etiketo ir, žinoma, patobulino anglų kalbos įgūdžius.

– Ką jūs dažniausiai pasakojate apie Rumuniją tiems žmonėms, kurie nieko apie ją nežino?

– Drąsiai galiu pasakyti, kad Rumunija – mano šalis. Jei jos taip nemylėčiau, negalėčiau tiek metų kokybiškai atlikti šių pareigų. Juk garbė konsulas – tai ne tik skambus pavadinimas: tai daug laiko, pasiaukojimo ir finansų reikalaujančios pareigos. Rumunija dabar taip pat keičiasi kaip ir Lietuva: žmonės nori gyventi geriau, keliauti, tobulėti, daugiau uždirbti. Tai didžiulė valstybė, turinti didžiulį potencialą, todėl mums, lietuviams, tikrai verta ją pažinti, aplankyti, ieškoti ten verslo galimybių.

Mano vienas iš prioritetų yra atverti Rumunijos grožį turistams. Todėl visiems sakau, kad tai – labai graži šalis, turtinga auginamomis gėrybėmis, apdovanota nuostabiu gamtos grožiu. Be to, ji idealiai tinka turizmui. Rumunai turi viską, ko reikia geroms atostogoms: slidinėjimo kurortų, vyno kelių, poilsio oazių prie Juodosios jūros, skanaus maisto ir gero vyno, kuris yra savitas, sunkesnis nei mums įprasti prancūzų ar italų vynai. Rumunai labai svetingi, draugiški, nuoširdūs ir laisvi žmonės. Jie kur kas labiau atsipalaidavę nei lietuviai, kartais netgi šiek tiek chaotiški.

– Kas iš tiesų garsina Rumuniją?

– Visi, kas išgirsta apie Rumuniją, pirmiausia, matyt, pagalvoja apie legendomis apipintą Drakulos pilį. Kai ten nuvyksti, net baugu pasidaro. Tačiau Rumunija turi gerokai daugiau – ji garsi Dunojaus delta, Transilvanijos alpėmis, vienuolynais, medinėmis bažnyčiomis.

– Ar pasitaiko, kad lietuviai vis dar painiotų rumunus su romų tautybės žmonėmis?

– Kartais šis klaidingas stereotipas vis dar išlenda. Tačiau rumunai nėra vien tik romų etninės grupės atstovai. Ši grupė ganėtinai maža, Lietuvoje ir kituose Europos didmiesčiuose daugiau romų nei pačioje Rumunijoje. Rumunai puikiai kalba angliškai.