„Karantinas daugelį įkalino namuose, todėl teko patiems prasimanyti, kaip pakelti nuotaiką“, – tikina Lietuvos Raudonojo Kryžiaus globojama septyniasdešimtmetė Reda Levickienė. Visagine gyvenanti moteris pastebi, kad neturint mėgstamų užsiėmimų kiekviena diena gali būti niūri. Pati dar prieš prasidedant karantinui atrado būdą, kaip pakelti sau nuotaiką – moteris perstumdo lengvesnius baldus, gėles. Buvusi pedagogė tikina, jog taip pasikeičia ne tik kambarys, bet ir nuotaika. Tačiau tai – ne vienintelis kelias, kaip praskaidrinti kasdienybę.
Ir prieš karantiną didžiąją laiko dalį namuose leidusi moteris pasakoja, kad turint sveikatos problemų net ir pasibaigus pandemijai nedaug kas pasikeis, todėl reikia rasti veiklos, kuri neleistų liūdėti. Vieniems sėdėjimas namuose gali būti tarsi įkalinimas. Tačiau atradus širdžiai mielą užsiėmimą, niūrios mintys traukiasi, pranešime žiniasklaidai pasakoja R. Levickienė.
„Neleidžiu sau sėdėti vietoje. Nuolat sugalvoju, kuo užsiimti: mezgu, sprendžiu kryžiažodžius, auginu gėles, siuvu, karpau. Ko tik neprisigalvoju. Tačiau, kai jau nuotaika visai prasta, perstumdau lengvesnius baldus, gėles. Taip pasikeičia ir kambarys, ir nuotaika. Smagu matyti pasikeitimus, kažkokia naujovė kambaryje pakelia ūpą. Turi mokėti pasikelti sau nuotaiką ir pats. Jei nieko nedaryčiau, būtų liūdna, galvočiau, kad esu niekam tikusi. O dabar veiklos pilna – tereikia sugalvoti, prie kokio darbo pulti pirmiausia“, – pasakoja moteris.
Markizo ir Musės choras
Jei namuose yra augintinis, tikrai nesijausi vienišas, sako R. Levickienė. Turint šunį ar katiną nuolat turi kuo rūpintis, kas tave pradžiugina.
„Nėra baisiau nei kiekvieną dieną leisti namuose vienam, tarp keturių sienų. Tas jausmas labai slegia. Nesinori būti vienai, todėl dar prieš penkerius metus kartu apsigyveno du draugai, su kuriais kiekviena diena gerokai jaukesnė. Katinas Markizas ir katė Musė – nuolatinis mano rūpestis, bet ir jie patys man daug duoda – pasakoja moteris. – Būna, kad Musė atsigula prie kojų, o Markizas prie galvos ir murkia choru. Taip ir pačiai ateina ramybė. Tada suprantu, kad ne tik aš jais, bet ir mano augintiniai manimi rūpinasi.“
Tarsi pati apsilanko mieste
Tačiau pats svarbiausias dalykas kovojant su vienatve – bendravimas. Jei turi žmogų, kuris tavęs paklausia apie tavo dieną, išklauso, pataria, o kartais paprasčiausiai pabūna kartu, jau yra labai daug tikina moteris. Anksčiau, kol dar dirbo mokykloje, ji buvo nuolat apsupta mokinių, kolegų, tad bendravimo netrūko, tačiau dabar – viskas kitaip.
Pažintis su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriais prasidėjo prieš maždaug 20 metų, pasakoja R. Levickienė. Tuometė pradinių klasių mokytoja dirbusi moteris pirmiausia susidraugavo su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Visagino skyriaus vadove Marija Korkut, kurios sūnų mokė. Vėliau Marijai pasiūlius savanorių pagalbą užsimezgė ir dar viena pažintis – su savanore Viktorija. Nors ji Redą lankyti pradėjo vos prieš keletą mėnesių, atrodo, kad R. Levickienė pažįsta savanorę jau ne vienerius metus.
„Iš pradžių Viktorija aplankydavo mane kartą per savaitę, eidavome pasivaikščioti, daug kalbėdavomės, kartu keliavome iš paštomato atsiimti užsakytų siūlų, kad likusi viena galėčiau užsiimti savo mėgstamu mezgimu. Mezgimas man – savotiška meditacija, – pasakoja R. Levickienė. – Labai smagu, kad yra žmogus, kuris padeda atlikti net ir atrodo mažus, bet man išties svarbius darbus. Tačiau prasidėjus karantinui viskas tapo sudėtingiau, todėl daugiausiai bendravome telefonu. Kiekvieną savaitę susiskambiname tris-keturis kartus ir nuolat turime ką aptarti: vaikus, politiką, drabužius, sveikatą. Kartais ji paprasčiausiai pasiteirauja, ar nieko netrūksta, kokių pirkinių reiktų. Su Viktorija galiu kalbėti apie viską – nuo mažiausių smulkmenų iki rimtų temų.
Ji man papasakoja įvairiausių naujienų, kas vyksta mieste, tad jaučiuosi kaip ir pati jame apsilankiusi. O dabar vėl susitinkame ir galime viską aptarti gyvai prie puodelio arbatos ar išeiti pasivaikščioti. Kai kurie susitikimai būna net ir su staigmenomis – Viktorija man atneša savo keptos duonos, kurią jau spėjau pamėgti.“
Gera, kai tavęs laukia
Pati savanorė taip pat džiaugiasi galėdama pakelti ūpą globojamai moteriai ir pastebi, kad susitikimai darosi vis šiltesni ir atviresni. „Pirmieji susitikimai dar buvo nedrąsūs, bet dabar Reda manęs laukia su plačia šypsena ir atidarytomis durimis. Pokalbių metu dingsta ir bloga nuotaika, ir prasta savijauta. O ir man pačiai toks bendravimas daug duoda – jaučiuosi reikalinga, nes matau, koks svarbus Redai yra bendravimas“, – pasakoja savanorė V. Urbonienė.