Kepti per brangu
„Dabar, kada viskas brangsta: ir elektra, ir miltai, nebegalime sau leisti kepti kalėdaičių, nes tiesiog patiriame nuostolių. Ir žmonės kitą kartą nebegali paaukoti už plotkeles. Lygiai taip pat ir bažnyčios, kurioms anksčiau kepdavome. Plotkelių kaina didesnė, todėl kunigai nelabai nori imti. Jie ieško kur pigiau, dažnu atveju vežasi iš Lenkijos“, – naujienų portalui JP paaiškino Dievo Apvaizdos vienuolyno sesuo Joana.
Keptuvės turi tam tikrus religinius paveiksliukus, kurie simbolizuoja įvykius Kristaus gyvenime, tačiau viena jų neveikia, kita – šiek tiek brokuota. Visu pajėgumu gali dirbti tik viena – šešių formelių keptuvė, bet bėda ta, kad kalėdaičiai čia iškepa didesni nei įprasta. Pasirodo, dažniausiai žmonės nori mažesnių, kad jos tilptų į pigesnį, standartinio dydžio voką.
„Mažesnis vokas, mažiau kainuoja, – dažnai iš žmonių lūpų girdi vienuolė. – Vokeliuose parsinešti plotkeles patogiausia, kiti jas deda į voką ir siunčia užsienyje gyvenantiems artimiesiems“.
Prašydavo palaimos
Jau kelinti metai kalėdaičiai į Lietuvą atkeliauja iš kaimyninės Lenkijos. Kodėl niekas nebesiima kalėdaičių kepti, lyg ir suprantama. Anksčiau nebūdavo jų kur pirkti, tai žmonės buvo priversti kepti. Dabar, esant sunkmečiui, brangiai kainuoja elektros energijos sąnaudos, miltai, o kur dar laikas, todėl gali būti, kad Dievo Apvaizdos vienuolyne gaminami kalėdaičiai nuguls į istorijos puslapius.
„Žinai, kad plotkelė yra reikalinga ir tu kažkam suteiksi džiaugsmą. Kai kepdavau žmonėms, stengdavausi būti maldoje. Kepdama prašydavau Viešpaties, kad laimintų tą šeimą, kuri per Kūčias valgys šią duonutę“, – sako sesuo Joana.
Pirmas blynas prisvyla
O kad istorija taip greitai neužsimirštų, sesuo Joana su džiaugsmu pasakojo, kaip ruošiami kalėdaičiai. Tešla visiškai paprasta – kvietiniai miltai ir vanduo, tik labai svarbu, kad joje neliktų miltų gabaliukų. Svarbu ir tinkamai paruošti tešlos struktūrą. Jeigu tešla bus skysta, kalėdaitis iškeps labai plonytis, jei tirštesnė – kalėdaitis bus storesnis.
„Keptuvėse nėra karščio reguliatoriaus, tiesiog į elektros lizdą įjungtas aparatas nuolat kaista. Kai keptuvė gerai įkaista, atsiranda ir kepimo ritmas. Kad nenutrūktų darbo procesas, esant reikalui, pakeičiame viena kitą, nes jeigu aparatą išjungsi, vėl teks laukti ir taikyti iš naujo reikalingą temperatūrą, – paaiškino sesuo ir tęsė: – Kepant per ilgai, plotkelė gali paruduoti ar sudegti, atsirasti įplyšimai. Jeigu per mažai įpilsime tešlos, neužsipildys krašteliai“.
Kiekviena turėjo pareigas
Kai sėkmingai pavyksta iškepti, kalėdaičių lapai iškeliauja į taip vadinamąjį drėkinimo kambarėlį. Ten lapai sukabinami ant virvės ir prisegami segtukais. Tada įjungiamas oro drėkintuvas ir kalėdaičiai paliekami valandai ar dviem drėkintis.
„Čia labai atsakingas momentas, – sako sesuo Joana ir paaiškina: – Reikia labai saugoti. Visų pirma, teisingai sukabinti, jei reikia, apkeisti pusėmis, kad vienodai sudrėktų. Jei plotkelės drėgmės gaus per daug, taps lyg skuduras, nebeliks paveiksliukų ir visas darbus bus veltui“.
„Visų pirma apipjaustome lapo kraštelius. Tada žiūrime pagal linijas ir paveikslėlius. Tai ypatingai kruopštus darbas, viską reikia padaryti labai lygiai. Na ir kai gauname jau tikrosios formos kalėdaitį, dedame jį į voką“, – pasakojo sesuo.
Kai vienuolės kalėdaičius gamindavo tūkstančiais, virtuvėlė būdavo lyg bičių avilys. Viena kepė, kita drėkino, trečia skaičiavo ir į dėžes dėjo. Kiekviena sesuo turėdavo savo pareigas.
Duonutė – ypatingas ženklas
„Nėra tokio nustatyto būdo, kaip reikėtų taisyklingai naudoti kalėdaitį. Kiek man žinoma iš senesnės istorijos, tėtis arba mama, kurie būdavo vadovaujantys, paimdavo tą plotkelę ir ja viena pasidalindavo visa šeima. Dalintis nuo vienos plotkelės man asmeniškai yra priimtinesnis būdas. Duonutė yra ypatingas ženklas, ir kaip ja dalintis nėra skirtumo. Tik svarbu nepamiršti, kad Šv. Kūčių vakarą gimė Jėzus. Dalindamiesi duona mes skleidžia žinią ir priimame Jėzaus gimimą“, – sako sesuo Joana.
Dalinasi visi
Vienuolė prisimena, kad ir jos šeimoje Kūčių vakarą kalėdaitis būdavo vienas ir visi juo dalindavosi, tik vėliau tradicijos kiek pasikeitė.
Naujienų portalo JP skaitytojams sesuo Joana linki, kad kalėdaitis pasiekų kiekvienus namus.
„Norėtųsi palinkėti, kad pašventinta duonutė ateitų į tyras širdis, kad kiekvienas, kuris ją priims, stengtųsi dalyti meilę ir būtų tam pasiruošęs. Kuo mažiau blogio širdyje, tuo Jėzus ir pačios šventės bus džiaugsmingesni“, – nuoširdų pokalbį užbaigė vienuolė Joana.