„Situacija tragiška“ – rėžė be užuolankų apie tai, kad specialistų badas skandina vandentvarką

Vandentvarkos įmonių vadovai susiėmę už galvų – didžiausias deficitas ne įranga ar vamzdžiai, o inžinieriai. Jų tiesiog nėra. Paskutinė vandentvarkos inžinierių laida „Vilnius Tech“ (ankstesnis pavadiniams Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas) buvo parengta 2021 metais, ją baigė 9 bakalaurai.

Šiuo metu šalyje nebėra universitetų arba kolegijų studijų programų, kuriose ruoštų vandentvarkos specialistus. Visos studijų programos buvo sustabdytos, nes į jas nestojo studentai. Ta pati problema yra ir kolegijose. Liko tik profesinės mokyklos, kuriose dar ruošia santechnikus, tačiau specializuojasi mokyti tik statinių vidaus įrangą. Tačiau vandentvarka, tai daug plačiau negu statinių santechnika.

Problema yra ne tik su vandentvarka, bet ir su aplinkos apsaugos, melioracijos, hidrotechninės statybos studijų programomis, nes visos jos užsidarė. Tad nebėra studentų, pabaigusių ne tik vandentvarkos, bet ir giminingas studijų programas.

Lietuvoje liko vienintelė aukštoji mokykla – „Vilnius Tech“, kurioje dar dėstomi baziniai vandentvarkos dalykai, tai yra Aplinkos apsaugos inžinerijos studijų programa. Programa buvo parengta sujungiant aplinkos apsaugos ir vandentvarkos studijų programas. Tačiau ir į tokią apjungtą studijų programą stoja mažai studentų – apie 6–10 studentų kasmet, todėl ji balansuoja ant išnykimo ribos.

Šiuo metu dar vyksta vandentvarkos arba aplinkos inžinerijos magistrantūros studijos „Vilnius Tech“, Kauno technologijos (KTU) ar Vytauto Didžiojo universitetuose (VDU). Tačiau prognozuojama, kad nutrūkus bakalaurų studijoms, po kelių metų baigsis ir magistrantūros studijos.

Yra paskaičiuota, kad 90 proc. inžinierių amžius yra 60–63 metai, jaunesnių apie 50 metų – vos vienas kitas, o štai jaunų, kurių amžius apie 30 metų, reikia ieškoti su žiburiu.

„Situacija tragiška, – tiesiai pripažino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. – Bandome perkvalifikuoti iš melioratorių, bet tai nėra lygiaverčiai mainai“.

Panašiai situaciją apibūdina ir žemaičiai. „Peržiūrėjus mūsų inžinierių darbo aprašymus – dauguma dar turi artimas vandentvarkai specialybes: yra baigę „Vilnius Tech“ aplinkos apsaugą ir vandens inžineriją, KTU hidrotechniką ar VDU Žemės ūkio akademijoje vandens inžineriją, – pasakojo „Šilutės vandenų“ direktorius Alfredas Markvaldas. – Kur kas daugiau vargo būna, kol surandame ir apmokome žemesnių kategorijų darbuotojus, nes ruošiančių santechnikus, valymo įrenginių darbuotojus ar panašaus pobūdžio darbuotojus tiesiog nėra“.

Panašiai situaciją apibūdina „Kaišiadorių vandenys“ direktorius Audrius Buzys. Tačiau jis mato ir kiek kitą tendenciją – iš didmiesčių jaunimas migruoja į mažesnius miestelius, kur dar įmanoma įsigyti būstą. Toks jaunas žmogus dirba viename fronte su patyrusiu specialistu ir palaipsniui perima jo kvalifikaciją.

Įdomu tai, kad darbuotojų dairomasi ir Ukrainoje. „Tarptautiniuose simpoziumuose ne kartą itin pagarbiai buvo atsiliepta apie Kijevo regione dirbančias projektuotojas. Inžinierių patirtis tokia pat kaip mūsų, – pasakojo „Kauno vandenų“ technikos direktorius Darius Gražys. – Aišku, kiek skiriasi darbų standartai, baiminamasi, kad ukrainiečiai nemoka lietuvių kalbos – bet tai mažmožiai. Rasim ir kur priglausti, ir kalbos išmoks“.

Pasak D. Gražio, jau pagal amžiaus cenzą į karo tarnybą „nepraeinantys“ ukrainiečiai puikiausiai galėtų dirbti ir avarinėje, ir eksploatacijos tarnyboje.

Panašiai galvoja ir Akmenės vicemeras Tomas Martinaitis, teigiantis, kad švietimo, gydymo įstaigoms pildantis specialistais iš Ukrainos, vandentvarkos sektorius būtų viena iš galimybių. „Jau dabar rajone gyvena apie 100 ukrainiečių, kodėl „Akmenės vandenyse“ klientų negalėtų aptarnauti ukrainietės ar akrainiečiai“, – teigė vicemeras.

„Vilnius tech“ Aplinkos inžinerijos fakulteto docentas Mindaugas Rimeika siūlo LVTA įmonėms pradėti ruošti programas, kurios būtų skirtos kvalifikacijos kėlimui, taip suteikiant įmonių darbuotojams trūkstamų bazinių žinių.

„Visaverčio inžinieriaus kursuose neparengsi, bet didžiąsias spragas galima užkamšyti, – pasakojo docentas M. Rimeika. – Tačiau jaunų specialistų rengimas išlieka atviras, nes po kelių metų universitetuose neliks darbuotojų, kurie galėtų dėstyti vandentvarką. O po 10 metų vėl reikės pradėti kurti studijų programas nuo nulio, nes nebebus, nei materialinių išteklių, nei dėstytojų. Didžiausia tikimybė, kad po dešimtmečio reikės siųsti studentus mokytis į užsienį ir grįžus atidirbti pagal paskyras“.

„Maždaug iki 2010 metų – dirbti vandentvarkoje buvo prestižas, įsidarbindavo šeimos, – prisimena ilgametis tuometinis „Vilniau vandenų“ generalinis direktorius, o dabar LVTA vadovas Bronius Miežutavičius. – Romantikos šiame darbe irgi galima rasti, svarbiausia, kad būtų ir jauno žmogaus pašaukimas“.

LVTA vadovas savivaldybėms, vandentvarkos įmonių akcininkėms, siūlo drastiškai didinti inžinierių atlygius. Daryti lygiai tą patį kaip bandoma pritraukti ir jaunus gydytojus.