– Pusantrų metų dirbate skrydžių vadove Vilniaus aerodrome. Kas paskatino rinktis tokią specialybę Lietuvoje?
– Prieš tai trejus metus teko dirbti Šiaulių aerodrome. Kol kas mano patirtis nėra itin didelė – iki penkerių metų. Yra kolegų, kurie dirba daugiau kaip 20 metų. Sakyčiau, kad tai ilgalaikė specialybė – jau kartą atėjęs dirbsi čia iki pensijos, nes profesija gundanti.
Vaikystėje turėjau patirties su aviacija – praleidau visas savo vasaras bendrosios aviacijos mažame aerodrome, tad užaugau šalia lėktuvų. Nuolatos savyje jutau aviacijos įspaudą. Taigi jau baigdama mokyklą nusprendžiau tęsti aviacijos kelią.
Tačiau pilotavimo niekada nenorėjau rinktis, nes tuo metu man tai atrodė per daug vyriška, baisu ir sudėtinga. Net ir šiuo metu skraidydama lėktuvais jaučiuosi nesaugiai. Kaip bebūtų keista, turiu skraidymo baimę, nors kasdien matau, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, ir suprantu, kad tikrai tai yra saugiausia transporto priemonė. Iki šiol džiaugiuosi, kad to nepasirinkau ir net nebuvo minties apie pilotavimą. Tikriausiai pagal charakterį ir protines savybes jaučiuosi savo vėžiose ir kad esu tinkama skrydžių vadovės darbui.
– Jei sakote, kad pilotavimas – ne jums, visgi kaip manote, ar skrydžių valdymas yra toks pat romantiškas darbas?
– Per daug žinodama apie piloto darbą nevadinčiau jo romantišku, nes tiek orlaivio vado, tiek skrydžių vadovo darbas yra sunkus ir atsakingas. Pirmoje vietoje visuomet yra saugumas – nuolat galvoji, kaip saugiai, kokybiškai ir efektyviai atlikti darbą. Tuomet romantikai nebelieka tiek daug vietos. Nebent laisvu laiku, kai būna šiek tiek didesnės pauzės tarp skrydžių, tiek pilotams, tiek mums galima pasižiūrėti pro langą į bekylančią ar besileidžiančią saulę. Pirmiausia tai yra atsakingas darbas, o tik vėliau romantika.
– Kas jus labiausiai žavi šioje profesijoje?
– Labiausiai patinka iššūkiai – kiekvieną dieną nežinau, kaip praeis mano darbo diena: kas nutiks, ko laukti ir tikėtis. Motyvuoja tai, kad susitvarkoma su bet kuria situacija, kuri nutinka. Tai galėtų būti nenumatyta situacija: avarinis gedimas, ligonis lėktuve ar tiesiog intensyvus eismas, o tu su tuo puikiai susitvarkai, tai ir labiausiai motyvuoja.
– Kaip atrodo įprasta skrydžių vadovo darbo diena?
– Kiekvieną pamainą sudaro 12 valandų. Be to, dirbame ir naktį, nes oro uostas dirba 24 val. per parą. Viena pamaina būna dieną, kita – naktį, tuomet atitinkamai turime laisvų dienų. Dirbame grupėmis nuo 4 iki 6 žmonių, bet dažniausiai po 4 žmones pamainoje. Dvi valandas dirbame darbo vietoje prie pulto, tada dvi valandas turime laisvas. Galime pailsėti, papietauti ar pabūti asistentu, kai būna didelis darbo krūvis.
Tuomet ir kyla didžiausių sunkumų, ypač ryte, kai visi išskrenda visomis kryptimis ir per pietus, kai visi orlaiviai grįžta. Dažniausiai, kai dirba du žmonės ir darbo krūvis toks didelis, reikia asistentų ir tuomet savo laisvą laiką išnaudojame darbui. Tačiau tai neturi įtakos, kai turi pats dirbti prie pulto. Turime darbo ir poilsio santykį: spėjame pailsėti prieš darbą ir spėjame pavargti per darbą.
Šią vasarą pastebėjau itin spartų skrydžių augimą. Mūsų krūvis didelis ir jis intensyvėja, o tai iškart kelia visiems darbuotojams stresą, nes reikia daugiau ir greičiau mąstyti. Visi nori kuo greičiau nutūpti ir išskristi. Skrydžių vadovas, sėdintis bokšte, turi atlikti tą darbą, kad nebūtų per didelių vėlavimų. Daugiausia streso kelia, kai yra didelis krūvis darbe.
– Kaip pavyksta susidoroti su šiuo stresu?
– Po darbo. Darbo metu mums neleidžiama stresuoti, nes tada nukenčia sprendimai, pradedi daryti klaidas. Taigi turi susiimti ir neleisti stresui tavęs valdyti. O stresą padeda suvaldyti pomėgiai, šeima, draugai, kelionės.
Mane labai žavi, kai darbuotojai sugeba susidoroti su stresu ir tai neturi įtakos klaidingiems sprendimams. Tuomet supranti, kad esi geras ne tik kaip darbuotojas, bet kaip žmogus, kuris gali tinkamai kovoti su stresu.
– Ar jau pripratote prie nuolat slenkančio grafiko bei 12 valandų trunkančių pamainų?
– Aš kitokiu grafiku nesu dirbusi, tik pamaininiu. Mes nuolat dalyvaujame mokymosi kursuose, pavyzdžiui, anglų kalbos. Turime ir treniruoklį darbo specifikos tobulinimui. Tuomet būna nestandartinis režimas, kai turi kiekvieną dieną eiti į mokslus ir reikia kiekvieną dieną keltis į darbą. Mes juokiamės, kai normalus žmogus eina į darbą, tai net mūsų organizmai yra prisitaikę, kad mes dirbame pamainomis ir naktimis. Žinoma, po naktinio darbo reikia poilsio. Tuomet jau nukenčia šeima, draugai, laisvalaikis. Gal galėčiau padaryti po darbo ką nors daugiau, bet esi labai išsekęs ir nori tik ilsėtis.
Mums neegzistuoja savaitgaliai, šventinės dienos ar valstybinės šventės – dirbame. Galime dirbti per Kalėdas, Kūčias ar Naujus Metus. Tai galėtų būti kaip darbo minusas. Tačiau turime padidintą skaičių atostogų dienų. Dėl padidinto darbo ir jo specifikos, galime ilgiau atostogauti. Taip pat turime ir kitų privalumų – nereikia kiekvieną dieną anksti keltis į darbą ir ne kiekvieną darbo dieną reikia eiti į darbą. Tada galima tvarkytis įprastus reikalus, tarkim, eiti į polikliniką, ko negali kiti darbuotojai, nuolatos sėdėdami darbo vietoje.
Be to, darbo režimas nėra vien tik: diena, naktis, diena, naktis. Bendras darbo valandų skaičius neturi viršyti Darbo kodekse nustatytų valandų. Tai kadangi mūsų pamainos ilgesnės – po 12 val., o ne 8 val., tai turime daugiau laisvų dienų poilsiui.
– Tokiam darbo režimui tikriausiai svarbus ir fizinis pasiruošimas. Ar turite reguliariai sportuoti, o gal laikotės specialios dietos?
– Niekas neliepia sportuoti ar atitinkamai maitintis, bet kasmet turime tikrinti sveikatą ir atitikti normas. Yra speciali licencija, kad gautume darbui skirtą sveikatos pažymėjimą. Jeigu kiekvienas valgys ne visai sveiką maistą, apleis savo kūno priežiūrą ir nesportuos, tai yra rizika, kad gali nepraeiti sveikatos patikrinimo. Visi asmeniškai prisižiūri, kad galėtų praeiti medicininius testus, tačiau tai nėra privaloma.
– Kokį kelią reikia nueiti, norint tapti skrydžių vadovu?
– Pirmiausia reikia pabaigti studijas. Aš asmeniškai turėjau laukti apie ketverius metus, kol atsilaisvino skrydžių vadovo darbo vieta, kad galėčiau dirbti pagal specialybę. Tačiau tai buvo prieš 5-erius metus, kai dar nebuvo tokio darbuotojų trūkumo. Dabar, galima sakyti, šiek tiek geresni laikai bent jau paskutinius metus – daugiau reikia naujų jaunų skrydžių vadovų, tad buvo didesnė kaita. Kaip ir pilotams dabar yra aukso amžius – dėl augančių srautų visur trūksta pilotų, tai tuo pačiu trūksta ir skrydžių vadovų. Gal Lietuvoje taip nejuntama, bet vertinant orlaivių užlaikymus, užsienyje tai tikrai.
Turime nemažą lentelę dėl ko gali būti užlaikomi skrydžiai. Ir tikrai dažnas atvejis, kad dėl skrydžių vadovų trūkumo skrydis gali būti užlaikytas. Europoje labai trūksta skrydžių vadovų ir manau, kad Lietuvoje taip pat dėl augančio srauto trūks. Studentų yra ir dauguma nori ateiti dirbti – visi žavisi šia specialybe.
– Kiek kasmet baigia skrydžių valdymo specialybės studentų ir kiek jų įsidarbina?
– Grupės nėra didelės – apie 10 studentų. Yra buvę tokių laidų, kurių studentai yra įsidarbinę visi. Iš mano laidos dirbame tik trise, nes tuomet nebuvo tokio skrydžių vadovų poreikio. Kita vertus, jei baigei studijas, dar nereiškia, kad tikrai gausi darbą. Turi atitikti tam tikrus griežtus reikalavimus – turi praeiti treniruoklį, atlikti psichologinį testą, kad rezultatai būtų teigiami. Jau būdamas studentas turi atitikti medicininius reikalavimus.
Daugiausia sunkumų kelia treniruoklis, kuris yra analogiškas darbo vietai simuliatorius. Dauguma studentų išsigąsta to darbo – pratimų: nesusitvarko su krūviu, srautu ir stresu. O stresas negali šiame darbe pakišti kojos. Tad iš 10 baigusių tik pusę jų gali ateiti dirbti.
Konkurencija didelė, nes norinčių nemažai, o darbo vietų nėra daug. Lietuvoje yra tik keturi tarptautiniai aerodromai, kuriuose galima įsidarbinti. Žinoma, visi veržiasi į Vilnių kaip geidžiamiausią darbo poziciją ir tuomet jau reikia laukti eilėje. Gali tekti palaukti ne vienerius metus, o galima pradėti kaip aš – nuo mažesnio aerodromo, tarkim, Šiaulių, o vėliau su patirtimi ateiti į didesnį – Vilniaus ar Kauno.
– Konkurencija dėl darbo vietos tikrai didelė, o kaip moterims sekasi konkuruoti su vyrais – ar joms darbe vis dar tenka susidurti su stereotipais?
– Šiuo metu Vilniaus aerodrome moterų yra apie ketvirtadalis, tai yra pakankamai daug. Žinoma, ši specialybė iš šalies atrodytų vyriška ir sudėtinga, bet tie laikai, kai moteris šioje specialybėje buvo nevertinama, baigėsi. Nebereikia taip stipriai kovoti ir įrodyti, jog sugebi geriau ar daugiau nei vyras, kad tave paimtų į darbą.
Gal studijų metais būdavo šiek tiek sunkiau, nes studijos vykdavo lygiagrečiai su orlaivių pilotų studijoms, tai vyrų santykis buvo daug didesnis nei moterų. Tada jausdavome stereotipą, kad moteris silpnesnė, ne tokia protinga. Tačiau darbo vietoje tikrai nesijaučia nei iš pilotų, nei kolegų pusės, kad moteris būtų išskirtinė šioje profesijoje.Tiek moteris, tiek vyras turi būti protingi ir atsakingi, greitos reakcijos ir plataus matymo bei vizijos. Jau nebeturi moteris būti visa galva aukštesnė, kad ją paimtų į darbą. Pati to tikrai nebejaučiu ir nemanau, kad kada nors grįš tie laikai. Visi žiūri, kaip į darbuotoją, asmenybę ir renkasi ne pagal lytį.