Slaugytoja: vieniems žmonėms mano darbas kelia siaubą, kitiems – pagarbą, o treti klausia, kiek gi aš tempsiu

„Įsivaizudokite situaciją, jog gydytojas Jums pasako: visi įmanomi gydymo būdai išbandyti. Nebėra daugiau ką pasiūlyti – liga stipresnė. Po tokių žodžių žemė tikrai pradeda slysti iš po kojų“, – pasakoja bendrosios praktikos slaugytoja Vilma Pipirienė, jau trečius metus dirbanti „Kauno hospiso namuose“. Moteris teigia, jog po nepagydomos ligos diagnozės susigrąžinti žemę po kojomis padeda hospiso darbuotojai. Apie jų atsidavimą žmonėms, darbo dieną ir bendravimą su pacientais moteris ir pasakoja.

Noras padėti atvedė iki organizacijos durų

„Aš esu sesutė iš Kauno hospiso“, – taip V. Pipirienė prisistato atsiliepdama telefonu arba lankydama pacientus. Moteris pranešime žiniasklaidai pasakoja, jog toks pristatymas daugumai žmonių, ypatingai vyresnių, yra labiausiai priimtinas. Kaunietė teigia, jog slaugytoja tapo neatsitiktinai.

„Esu dėkinga savo tėveliams, kurie pastebėjo mano polinkį į mediciną. Jų dėka ir tapau medicinos sesuo. Slaugytojos darbas man nebuvo pagrindinis, todėl laisvą laiką po pirmojo norėjosi įprasminti, jaučiau norą būti reikalinga žmonėms. Turbūt širdis vis vedė link to“, – atsiradimą Kauno hospise prisimena moteris, netikėtai radusi darbo skelbimą, net kelias savaites delsė paskambinti ir visgi tam pasiryžo.

Hospisas rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais bei jų artimaisiais. Organizacijos darbuotojai bei savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, dvasinę, socialinę ir juridinę pagalbą nepagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.

Bendravimas su pacientais – neatsiejama darbo dienos dalis

„Nuolatinis dėmesys pacientams labai svarbus, to reikia, kad žmonės nesijaustų vieniši, visuomenės atstumti ir niekam nebereikalingi, todėl nuolat vizituojame visus savo pacientus“, – darbo užkulisiais dalinasi V. Pipirienė, pridurdama, jog nepagydama liga sergantys pacientai ypatingai nori bendrauti, nes žodžiai jiems padeda nurimti.

„Turime senolių porą, kurie visuomet laukia mūsų apsilankymo. Jie laiką skaičiuoja nuo vieno atvykimo iki kito. Stebiu juos, matau tą begalinį rūpestį, meilę, atsidavimą. Norisi viską dėl jų padaryti, kad tik būtų lengviau“, – jautriai dalinasi „Kauno hospiso namų“ bendrosios praktikos slaugytoja.

Kaunietė pasakoja, jog ypatingos empatijos bendravime reikia ir su pacientų artimaisiais. „Jie būna jautrūs, pilni skausmo, o rasti žodžių, kurie padėtų jį numalšinti – nėra. Ką aš galiu pasakyti mamai, kurios vaikas guli komoje?“, – klausia moteris ir priduria, jog tokiose situacijose svarbu sau pripažinti, kad esi bejėgis kažką pakeisti, gali tik išlaikyti ramybę, pusiausvyrą viduje ir tokiu būdu padėti žmonėms.

Hospisas yra apie gyvenimą, o ne mirtį

V. Pipirienė pasakoja, jog aplinkinių reakcijos į jos darbo vietą būna labai įvairios.

„Vieni hospisą asociojuoja su mirtimi, jiems tai kelia siaubą, kiti žiūri su pagarba, dar kiti stebisi ir klausia: „kiek gi tu čia tempsi“? Būna ir taip, kad žmonės apskritai nežino, kas mes esame“, – pasakoja moteris, pridurdama, jog prieš tris metus, kai dar nedirbo organizacijoje, pati ieškojo, ką reiškia ši sąvoka.

„Man keista, kad žmonės dažnai hospisą sieja su mirtimi. Jis nėra apie tai. Jis yra apie gyvenimą, artimo meilę ir pasiaukojimą. Po baisiausių diagnozių, išbandytų ir nepasisekusių gydymo būdų – gyvenimas nesibaigia. Jis privalo tęstis, su tuo susidūrusiems žmonėms, jų artimiesiems reikia ypatingos pagalbos“, – teigia V. Pipirienė.

Keičia vertybes

„Mums visada reikia rankų, kurios nori veikti“, – sako moteris paklausta, ar organizacijoje trūksta pagalbos.

„Reikia medicinos darbuotojų, savanorių, priemonių, įrangos. Džiaugiamės, jog prie mūsų darbo prisideda verslai, kurie nori ne tik prisidėti finansiškai, bet ir skleisti žinią apie mūsų veiklą. Tada mes galime dovanoti sunkiai sergantiems žmonėms orų, pilnavertiškesnį gyvenimą iki paskutinio atodūsio“, – pasakoja darbuotoja.

„Dirbdama šioje organizacijoje gaunu pačias didžiausias gyvenimo pamokas. Rūpindamasi nepagydomomis ligomis sergančiais žmonėmis mokausi vertinti laiką, kuris nesitęs amžinai. Čia vertybės susikeičia vietomis, tai kas buvo svarbu iki darbo čia, lieka antrame plane“, – sako V. Pipirienė.

„Kauno hospiso namai“ kartu su savo partnere vilnos gaminių įmone „Flokati“ kviečia skirti 1,2% GPM mokesčio paramą hospisui. Visos surinktos lėšos skiriamos pacientų visokeriopai priežiūrai.