„Dirbdama socialinėse dirbtuvės „Pilnos širdys“ patiriu dvigubą malonumą: dirbu mylimą darbą ir padėdama socialinių dirbtuvių lankytojams keičiu jų gyvenimus. Jei negalią turinčiam žmogui sukursi reikiamą aplinką, motyvacinę sistemą, tinkamai paskirstysi darbus – jiems kasdienė veikla sukels didžiulį džiaugsmą ir duos rezultatų. Kaip atrandu kelią į kiekvieno jų širdį? Tiesiog negailiu dėmesio kiekvienam. Atpažįstu, kada juos kažkas slegia, padedu spręsti kilusias problemas“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja Socialinės terapijos namų „Akvila“ dirbanti socialinė darbuotoja Dalia Tamulionytė-Krilavičienė.
– Dalia, koks buvo jūsų kelias iki socialinių dirbtuvių?
– Beveik dešimtmetį dirbau Vilijampolės socialinės globos namuose. Praėjau visus etapus – nuo tiesioginio darbo su fizinę ar kompleksinę negalią turinčiais žmonėmis iki administracinių darbų, kurie, deja, dėl sudėtingo įstaigai periodo bei ypatingai didelio streso lygio privedė iki perdegimo... Ne tik atsitraukiau nuo socialinio darbo, bet ir daviau sau pažadą, kad niekuomet į jį negrįšiu.
Mano kelias į „Akvilą“ vinguriavo trejus metus. Tai buvo praradimų ir atradimų metas. Trejus metus dirbau versle, bet tuo pačiu stebėjau, kaip mamų ir specialistų iniciatyvos dėka gimsta nuostabi įstaiga – Socialinės terapijos namai „Akvila“, skirta žmonėms su intelekto negalia. Sekiau jų veiklą, karts nuo karto pabendraudavome, ir, kai atėjus laikui paklausiau savęs, ko iš tikrųjų noriu gyvenime, atsakymas tarsi atėjo savaime (šypteli).
– Supratote, kad socialinis darbas yra tiesiog jumyse?
– Panorau dirbti iš širdies, o ne iš reikalo. Su žmonėmis, o ne su kompiuteriais. Ir pačiu laiku sulaukusi kvietimo dalyvauti pokytyje, visai naujame projekte Lietuvoje, kur verslas susipina su socialiniu darbu, supratau – tai mano sritis!
– Ar jums yra tekę savanoriauti? Ką apie tai galvojate?
– Savanorystė mano gyvenime gyvuoja nuo pat darbinės veiklos pradžios. Tačiau aš ne savanoriavau, o buvau mentore savanoriams. Nepamirštamos patirtys, kai matai besikeičiantį savanorio elgesį, požiūrį, bendravimo stilių. Širdį glosto negalią turinčio žmogaus žibančios akys pagaliau sulaukus savanorio, nors kartą per savaitę, nors valandėlei...
Šiandien „Akviloje“ esu atsakinga už savanorystės koordinavimą. Turime akreditaciją savanorių priėmimui. Manau, kad kiekvienas žmogus turi ką duoti pasauliui. Galima pasidalinti savo patirtimi, laiku, dėmesiu su tais, kuriems to labai reikia. O tuo pačiu pajusti gilų vidinį pasitenkinimą ne tik gaunant, bet ir dalinantis.
– Sakote, kad labai svarbu vis dar vyraujantį medicininį požiūrį į negalią keisti į grįstą socialiniu požiūriu. Kaip manote, kas pasikeistų?
– Pasikeistų labai daug! Medicinos darbuotojai vertina tik žmogaus medicininę būklę, nustato darbingumo lygį. Tačiau tai niekaip nesprendžia kasdienybės, aplinkos pritaikymo konkretaus žmogaus poreikiams.
Tuo tarpu vadovaudamiesi socialiniu požiūriu galime pradėti keistis patys, priimti reikalingus sprendimus tam, kad negalia taptų galia orientuotis aplinkoje, savyje, priimti informaciją ar reikalingus sprendimus, būti nepriklausomam, savarankiškai tenkinti savo poreikius, užsiimti prasminga bei kūrybine veikla, dirbti. Nuo to priklauso, kaip negalią turintis žmogus gyvens, kur, su kuo ir ką veiks ateityje.
– Jei negalią turinčiam žmogui sukursi reikiamą aplinką, jis galės būti aktyvesnis, galės veikti, dirbti. Tai socialinis darbuotojas tam tikra prasme – aplinkos kūrėjas?
– Tikrai taip. Socialinis darbuotojas kuria visapusiškos sveikatos gerovės visumą: fizinės, dvasinės, socialinės. Juk kiekvienas mūsų norime ryte atsikelti gražiame kambaryje ir be skausmų realizuoti save per įvairias veiklas, bendravimą su žmonėmis.
Patikėkite, negalią turinčiam žmogui labai svarbu pritaikyti namai ar darbo vieta. Jautri rega į šviesą ir sienų spalvą, paaštrinta klausa, ypatinga uoslė, lytėjimo sutrikimai priveda prie centrinės nervų ir kitų sistemų išsiderinimo, o tai sukelia fiziologines reakcijas: skausmą, temperatūros šokinėjimą, padažnėjusį širdies plakimą, prakaitavimą, vėmimą, kosėjimą ir t. t. Trumpai tariant, sukūrę individualius poreikius atliepiančią aplinką galime išvengti žmogaus su negalia psichologinių atsakomųjų organizmo reakcijų: nerimo, baimės, verkimo ar pykčio. Tuomet pasekmių nereikėtų gydyti vaistais.
– Į aplinkos kūrimą turbūt įeina labai daug?
– Prieš prasidedant socialinių dirbtuvių projektui teko prisidėti prie patalpų remonto bei pritaikymo darbų. Galvojau ir apie patogų įvažiavimą su neįgaliojo vežimėliu, ir durų keitimą, ir apšvietimą, ir neutralių sienų spalvą ar tekstūrą. Kitaip tariant, buvo svarbiausia, kad aplinka netrukdytų susikaupti.
Kasdieninis bendravimas kaip lygus su lygiu, pagarba kitam ir kitokiam, pagalba priimant sprendimus, mokymas būti ir veikti savarankiškai ar labiau orientuotis bendruomenėje – tai vis dar tinkamos aplinkos dedamosios. Esu tas žmogus, kuriam rūpi, kas vyksta ir kodėl. Analizuoju, ką aš padariau gerai ar blogai, ką galėčiau kitą kartą ar kitoje situacijoje padaryti kitaip. Tinkamos aplinkos kūrimas pirmiausiai prasideda mano galvoje.
– Kas labiausiai džiugina dirbant su namiškiais?
– Jų nuoširdumas ir visiškas įsitraukimas į gamybos procesus. Ilgametę patirtį turinti meistrė moko ir kelia jų savivertę įgalindama pjauti pusgaminius rankine giljotina, segti elektriniu stempleriu, apvalinti gaminių kampus ar dėti firminį dirbtuvių antspaudą. Namiškių reakcija į pasiekimus ar bendrą dienos gamybos rezultatą yra tai, dėl ko labiausiai džiaugiasi širdis!
– O ar yra liūdinančių dalykų?
– Yra. Norint pas mus darbuotis reikia atvykti į Garliavą. Deja, galimybės važiuoti viešuoju transportu labai ribotos, ne iš visų Kauno, o juo labiau iš Kauno rajono vietų įmanoma atvykti į dirbtuves. Taigi, arba lankytojus turi atvežti šeimos nariai nuosavu transportu, arba žmogus tiesiog lieka namuose. Liūdna ir labai gaila, kad negalią turintis žmogus yra apribojamas tokių buitinių dalykų.
Be to, socialinių dirbtuvių projektas – tik trejų metų trukmės. O kas po to? Mums dirbti ir siekti pokyčių padeda rutina, žinojimas, ką ir kur veikiu dabar ir rytoj. Bet kai žinai, kad dirbtuvės veiks dar dvejus metus, o po to gyvenimas vėl keisis, ir jūs nerimautumėt.
– Kaip atrandate kelią į kiekvieno namiškio širdį?
– Namiškiai labai mėgsta asmeninius pokalbius, individualų dėmesį. Tais momentais aplinkinis pasaulis jiems neegzistuoja. Aš žinau jų paslaptis, planus, džiaugsmus, „rimus ir nerimus“. Bendraujame ir dirbtuvėse, ir per feisbuką. Pasiskambiname, kai yra reikalų. Tad pokalbis ir asmeninis dėmesys – tiesiausias kelias į visų širdis.
– Kokia darbo dienos dalis jums yra maloniausia? Kodėl?
– Dirbantieji su negalią turinčiais žmonėmis dažnai užsimena, kad tai mes, save vadinantys sveikaisiais, turime ko iš jų pasimokyti. Tiesa?
– Pritariu. Esame labai susvetimėjusi visuomenė. O negalią turintis žmogus paneigia visus susvetimėjimo mitus – jis yra atviras, priima tave tokį, koks esi, neturi išankstinių nusistatymų. Jam nesvarbu, kas tu esi ar kokias pareigas užimi. Jam svarbu, kad tu žiūri iš širdies į širdį, daliniesi savo laiku ir jį apkabini, kai to labiausiai reikia. Kiekviename žingsnyje jie mane moko bendrystės, nuoširdumo, moko priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra.
– Kaip jūs pati paaiškintumėte sąvoką socialinis darbuotojas?
– Socialinis darbuotojas – tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, su jo šeima ir aplinka. Socialinis darbuotojas – tai skeneris, matantis negalias ir gebėjimus, ugdantis bei įgalinantis žmogų veikti.