Donatas Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ dirba daugiausia su jaunuoliais iš globos namų, kurie jau nebesimoko, bet dar nedirba.
Sunku suvokti, kam tau reikalingas darbas, kai neaugi šeimoje su dirbančiais tėvais, sako socialinis darbuotojas. O dar sunkiau susitvarkyti su savo emocijomis, neprarasti savitvardos, kai, pavyzdžiui, tavo vadovė darbe labai primena mamą, o jai negali jausti nieko kito, tik neapykantą.
Įsidarbinti paprasta, bet kaip išlikti?
Sugertukas. Toks pirmas žodis šauna į galvą klausantis socialinio darbuotojo apie jo kasdienius iššūkius. Dažnas jaunuolis, su kuriuo bendrauja D. Nagumanovas, nepažįsta savo emocijų, nemoka jų įvardinti, todėl paprasčiausias kelias – išlieti jas per agresiją. Ant ko išlieti? Ant to, kuris arčiausiai, kuris nori padėti ir grąžinti pasitikėjimą suaugusiaisiais – ant socialinio darbuotojo.
Tokie momentai, pripažįsta Donatas, būna vieni sudėtingiausių jo darbe. „Man tai vis dar nėra lengva. Nuolatos jaučiu pasipriešinimą ir turiu įrodinėti, kad žmogus man rūpi ir noriu jam gero“, – pranešime žiniasklaidai atvirauja jis.
Rodos, didžiausia siekiamybė Donato darbe – kad klientai įsidarbintų. Bet iš tiesų nėra visai taip – svarbiausia ne įsidarbinti, o išlikti darbo rinkoje ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
O pirmieji žingsniai to link susiję būtent su emocijų pažinimu ir įvardijimu. Suprasti, kad kažkas piktina ir tai pasakyti nepratrūkstant – jau didelis pasiekimas, pasitarnausiantis ir būsimame darbe, ir santykiuose su kitais žmonėmis, sako pašnekovas.
Nuo pirmųjų susitikimo minučių Donatas bando jaunuoliams įrodyti, kad jie yra saugūs, nepalikti likimo valiai, o suaugusiaisiais galima pasitikėti. Ir kad jis – vienas tokių patikimų žmonių.
„Dažniausiai tai yra jaunuoliai, kurie neturi jokių socialinių ryšių, stiprių santykių, į kuriuos galėtų atsiremti. Mes bandome sukurti jiems bendruomenę ir patys tapti jiems tokiais suaugusiaisiais, kuriais galima pasitikėti ir iš kurių galima imti pavyzdį“, – pabrėžia vyras.
Lengviausia atsidurti gatvėje
Socialinis darbuotojas sako pastebintis, kad vos pelnius jaunuolio pasitikėjimą, pradeda gerėti kiti jo įgūdžiai, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiriama higienai, buičiai, atsiranda suvokimas apie finansinį raštingumą.
Vidutiniškai su jaunuoliu Donatas aktyviai bendrauja apie metus, tačiau būna, kad bendravimas su pertraukomis tęsiasi ir penkis metus. Svarbiausia, kad žmogus žinotų: jis nėra vienas su savo problemomis, jis nėra „paleidžiamas“ vos tik suradęs darbą ir visuomet gali sugrįžti.
„Vyksta palydėjimas, stebėjimas, vis užklausiame, kaip sekasi. Jeigu matai, kad viskas gerai, darbe laikosi, po truputį paleidi, tačiau palieki atviras duris“, – kalba socialinis darbuotojas.
Jeigu su tokiomis problemomis susiduriantys žmonės laiku negauna pagalbos, nepradeda pasitikėti suaugusiaisiais, tiesiausias kelias jiems – į gatvę, kur jie pasijaučia esantys svarbūs, užmezga ryšius, lengvai pasiduoda neigiamai įtakai.
Kam pasirengęs turi būti socialinis darbuotojas
Apie savo darbą socialinis darbuotojas galėtų pasakoti valandų valandas. Per keliolika darbo metų nutiko įvairiausių istorijų – ir džiugių, ir liūdnų, ir iki šiol keliančių šiurpą. Jos – puiki iliustracija, kam turi pasiruošti socialinio darbuotojo profesiją pasirinkęs žmogus.
Donatui iki šiol atmintin įsirėžusi istorija iš darbo jaunimo bendruomenės namuose. Tuomet vienas jaunuolis sugrįžo apsvaigęs nuo alkoholio. Socialiniam darbuotojui pabrėžus, kad jis turi išeiti ir negali toks būti namuose, jis išėjo, bet netrukus sugrįžo, nuėjo į virtuvę ir griebęs peilį pradėjo save žaloti.
„Iš tikrųjų pradėjau bijoti, apėmė drebulys, bet pavyko jį sustabdyti. Tada pradėjome kalbėtis. Jis papasakojo visą savo gyvenimo istoriją – kaip mama jo nemylėjo, kaip išvarė iš namų. Taip kalbėjomės gal valandą“, – pasakoja jis.
Donatas paaiškino jaunuoliui, kad po tokio elgesio jis dabar negalės likti čia gyventi – jam bus iškviesta greitoji pagalba ir greičiausiai jis turės gydytis psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau kartu jaunuoliui buvo suteikia viltis – jeigu gydymas bus sėkmingas, jis galės sugrįžti.
„Su šia situacija jo gyvenime įvyko lūžis. Jis grįžo, bet daugiau niekada nerodė agresijos. Jis patyrė, ką reiškia patikimas suaugęs žmogus, kuris kaip pasako, taip ir padaro“, – aiškina socialinis darbuotojas.
D. Nagumanovas pabrėžia, kad patirtis socialiniame darbe išmokė jį sėkmę įžvelgti mažuose dalykuose – jei jo klientas pradeda pasitikėti kitu žmogumi, išmoksta tvarkytis su emocijomis – tai jau sėkmė.
Kitas jaunuolis į „Carito“ alternatyvaus mokymosi centrą jaunimui atvyko itin įsiskolinęs, bet padedant socialiniams darbuotojams pradėjo dirbti ir po truputį grąžino visas skolas. Vėliau susirado draugę, susituokė, įkūrė individualią veiklą, nemažai uždirba, gavo paskolą butui, susilaukė vaiko.
Atrodytų, tai įprastas gyvenimo scenarijus, tačiau Donatas, žinodamas šio vyro praeitį ir kiek jam teko patirti, vadina tai visiška sėkmės istorija. Buvęs Donato klientas neretai ateina pasidalinti savo patirtimi su tais, kuriems padrąsinimo reikia dabar. Gyvas pavyzdys – vienas geriausių būdų įkvėpti jaunuolius, pabrėžia socialinis darbuotojas D. Nagumanovas.
Kas motyvuoja nenuleisti rankų
Paklaustas, kas paskatino pasirinkti socialinį darbą, pašnekovas su šypsena sako: „Noras išgelbėti pasaulį.“ Tik vėliau priduria, kad geriau susipažinus su darbo specifika, tikslas tapo kur kas realesnis – tiesiog padėti žmonėms, išgelbėti bent vieną žmogų.
„Suvokiau, kad nenoriu švaistyti savo talento ir gebėjimų dirbdamas biure – noriu išnaudoti savo potencialą. Ir tuomet jaučiau, kad gal man visai pavyktų“, – sako jis.
Ir pavyksta jau 13 metų. Labiausiai nenuleisti rankų ir toliau padėti žmonėms jį motyvuoja Alternatyvaus mokymosi centre supanti komanda.
„Jei dirbčiau čia vienas, jaučiu, kad labai greitai manęs čia nebeliktų. Su komanda mes galime aptarti problemas, galime vienas kitam padėti, kai jau nebeturime jėgų“, – pasakoja jis.
Taip pat didelį postūmį toliau tęsti darbą Donatui suteikia žinojimas, kad jis yra reikalingas: „Nėra taip, kad dirbtume su 10 pastovių klientų. Vis atsiranda naujų, skambina aplinkiniai, kurie nežino, kaip elgtis. Mūsų pagalbos reikia daugeliui žmonių.“
Kaip socialinį darbuotoją mato visuomenė
Paklaustas apie visuomenės požiūrį į jo profesiją, D. Nagumanovas sako, kad ji dažnai nuvertinama dėl paprastos priežasties – žmonės tiesiog nežino, su kokiais iššūkiais socialiniai darbuotojai kasdien susiduria.
„Žmonės nenori girdėti sudėtingų istorijų, jos nepatogios, o socialinis darbuotojas su jomis susiduria kasdien. Netgi dalis artimų mano draugų nežino, kokia yra realybė. Jų problemos – kokį automobilį pirkti ar kaip pasidaryti remontą, o yra žmonių, kurių problemos – didžiulės skolos, gatvės gyvenimas ir gresianti ateitis kalėjime“, – lygina pašnekovas.
Rugsėjį startuoja kampanija, skirta supažindinti visuomenę su socialinio darbuotojo profesija ir jos nauda visuomenei. Vienas jos herojų – ir pats D. Nagumanovas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ liepos 16–26 dienomis atliko reprezentatyvų visuomenės nuomonės tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip gyventojai vertina socialinio darbo svarbą. Iš viso buvo apklausta 1013 respondentų, iš kurių 17 proc. yra tiesiogiai susidūrę su socialiniais darbuotojais.
Kad socialinis darbas visuomenei naudingas arba labai naudingas, teigia 69 proc. apklaustų respondentų. Priešingos nuomonės laikėsi 5 proc. žmonių, likusieji ryškesnių nuostatų neišreiškė, sakydami, kad socialinis darbas nėra nei naudingas, nei nenaudingas.
Nuomonės, kad socialinis darbas visuomenei yra labai naudingas, dažniau laikosi 26–35 metų respondentai ir aukščiausių pajamų grupės atstovai. Taip pat šiai nuomonei dažniau pritaria žmonės, kurie yra tiesiogiai susidūrę su socialiniais darbuotojais: iš susidūrusiųjų didelę naudą įžvelgė 29 proc. žmonių, iš nesusidūrusiųjų – 20 proc.
Socialinį darbuotoją visuomenė dažniausiai mato kaip padėjėją, konsultantą, specialistą ir prižiūrėtoją.
Didžiausia socialinio darbo nauda gyventojai įvardija socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų rūpinimąsi vienišais senoliais, neįgaliųjų integraciją, skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.
60 proc. respondentų teigė žinantys, kad susidūrę su iššūkiais šeimoje, gali kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus.