– Jūsų istorija – it geros knygos ekranizacija, kurios tęsinio dar reikės palaukti. Intriguoja jau pati pradžia – su būsimu vyru susipažinote internetu ir ilgą laiką bendravote per atstumą.

– Su Ivanu susipažinome labai netikėtai, kai būdama paauglė atsitiktiniam vaikinui parašiau “hola“ (isp. Labas). Norėjau mokytis ispanų kalbos ir maniau, kad geriausias būdas tai padaryti buvo bendraujant su ispanakalbiais internetu. 2008 m. Skype programėlėje ieškodama kontaktų suvedžiau kelis kriterijus, kurie pasiūlė man būsimą vyrą (tada, žinoma, to dar nežinojau) iš kito pasaulio krašto – Argentinos. Iš pradžių kelis mėnesius bendravome net nežinodami, kaip vienas ar litas atrodome. Kasdienis bendravimas tęsėsi du metus iki tol, kai jis atvyko manęs aplankyti į Lietuvą. Po pusmečio jam išvykus vėl nesimatėme metus, tačiau kasdien susirašinėjome įveikdami mus skiriantį 14 tūkst. km atstumą. Tada į Argentiną keliems mėnesiams vykau aš. Kadangi buvau studentė, grįžau namo ir galiausiai Ivan nusprendė apsigyventi su manimi.

– Susituokę nutarėte gyvenimą kurti Lietuvoje – kaip jūsų vyrui sekėsi rasti darbą?

– Rasti patį darbą buvo nesunku, tačiau įsidarbinti trečiosios šalies piliečiui yra sudėtingiau nei bet kuriam europiečiui. Įsidarbinimo procesą lydėjo daugybė biurokratinių procedūrų, prieš gerą dešimtmetį migracijos departamentas dar neturėjo gerai išdirbtos ir patikrintos sistemos atvykėlių įsitvirtinimui, todėl buvo nemažai iššūkių, bet viską įveikėme ir vyras sėkmingai dirbo nedidelėje IT įmonėje Kaune.

– Vis tik po kelerių metų kėlėte sparnus į Ispaniją – kodėl?

– Į Ispaniją nusprendėme vykti po penkerių bendro gyvenimo metų Lietuvoje, kai darželį lankyti pradėjęs mūsų pirmagimis itin dažnai sirgdavo peršalimo ligomis, o aš dėl to tarptautinėje įmonėje, kur tuo metu dirbau, vis susidurdavau su diskriminacija. Kadangi tekdavo gana dažnai imti nedarbingumą dėl vaiko ligos, rūpintis sergančiu vaiku, tuo pačiu mokėti už privatų darželį, tai mane itin išsekino. Įmonėje dirbo ambicingi karjeros siekiantys žmonės, kurie dar neturėjo šeimų, tad man, auginančiai mažylį, kuris vos pasveikęs vėl susirgdavo, teko nuolat jausti nepasitenkinimą dėl mano situacijos.

Todėl pasvarstę su vyru ryžomės pokyčiams – kraustytis į Ispaniją. Ten sėkmingai įsitvirtinome jau pirmaisiais metais. Vyras dirbo nuotoliniu būdu toje pačioje Lietuvos įmonėje, vaikas pradėjo lankyti mokyklą (beje, nuo to laiko nebesirgo), aš tobulinau ispanų kalbos dialektą, mat tuo metu geriau buvau įvaldžiusi argentinietiškąjį.

Praėjus keliems mėnesiams nuo persikraustymo sulaukiau pasiūlymo dirbti prestižiniame restorane padavėja – tokios patirties neturėjau, bet maniau, kad tai bus puiki patirtis pažinti kultūrą, pramokti kalbą. Vėliau jau kitame restorane dirbau administratore, kur man pavyko pritaikyti marketingo žinias ir sėkmingai komunikuoti apie restorano paslaugas ir vertybes tiek internetu, tiek bendraujant su vietiniais ispanais gyvai. Restoranas išpopuliarėjo, tapo žinomu, lankytojai geidė jame apsilankyti.

Laukdamasi dvynukų gilinau žinias ir padėjau draugėms jų prekinių ženklų komunikacijoje. Vaikams gimus, jau turėjau nemažai patirties ir motyvacijos pradėti savo veiklą. Tuo metu vyras su savo bičiuliais įsteigė mokėjimo sistemų startuolį.

– Ar galite apžvelgti ir palyginti, kur gyventi su šeima ir dirbti sąlygos geresnės – Lietuvoje ar Ispanijoje?

– Išties “geriau” kartelė priklauso nuo kiekvieno žmogaus lūkesčių ir būdo. Mūsų atveju, persikraustymas į Ispanijos pietų pakrantę dėl klimato pasiteisino, kadangi vaikas nustojo sirgęs. Mums nebuvo sunku įsitvirtinti, nes mokėjome ispanų kalbą, o ir įstatymai tiek vyrui, tiek man, europietei, daug lankstesni. Saulė 300 dienų per metus, gamta, maistas, kultūra – puiki kombinacija pilnaverčiam šeimos gyvenimui. Ispanijoje daug keliavome, gyvenome itin aktyvų gyvenimą net gimus dvynukams. Darbo galimybių spektras ten didesnis, bet tik todėl, kad mūsų ekspertinės sferos – IT ir marketingas – globalesnės.

Tačiau pastarųjų metų aktualijos įtvirtino nuotolinio darbo principus, todėl mūsų atveju jau nėra didelio skirtumo, kurioje šalyje vykdyti savo veiklą.

Lietuvoje gyvenimas sėslesnis – palyginus kiek galėjome keliauti automobiliu Ispanijoje ir čia, maršrutas trumpėja ne tik dėl atstumų, bet ir oro sąlygų, jei kalbame ne tik apie vasarą.
Tačiau esu įsitikinus, kad būti laimingu ir sėkmingu galima tiek gimtinėje, tiek svečioje šalyje, rezultatai priklauso tik nuo paties žmogaus motyvacijos ir noro.

– Kas lėmė, kad šiandien vėl esate Lietuvoje?
– Pandemija. Kadangi teko patirti išsiskyrimą – dėl atšauktų skrydžių ir kritinės pandeminės situacijos su vyru ir sūnumi negalėjau pasimatyti net šešis mėnesius, nes dėl darbo tuo metu su dvynukais buvau Lietuvoje, o vyras su vyresnėliu buvo likę Ispanijoje. Bijojau, kad ateityje taip nenutiktų ir su mano giminaičiais Lietuvoje. Jaučiau ir tai, kaip vaikams trūksta senelių, todėl ilgai nesvarstę nutarėme persikraustyti į Lietuvą neribotam laikui. Tikslaus plano ir neturėjome. Tiesiog norėjome kuo daugiau laiko praleisti su šeima ir mėgautis laiku visi kartu.

– Panašu, kad šįkart liksite ilgai – nutarę įsigyti nekilnojamo turto nusipirkote dvarą.
– Išties jokių minčių apie nekilnojamo turto įsigijimą nė nebuvo. Nebuvome linkę taip įsipareigoti ir prisirišti prie vietos nei Ispanijoje, nei Lietuvoje. Tačiau čia vėl suveikė tas netikėtumo principas kaip ir mums susipažįstant su vyru – pastebėjome skelbimą apie parduodamą pastatą ir jo nuotraukos patraukė mūsų dėmesį. Smalsumo vedami, be jokių lūkesčių, nuvykome pasmalsauti, kaip realybėje atrodo istorinis pastatas.

Tuo metu jis buvo parduotas valstybės viešame aukcione, prieš tai net trisdešimt metų stovėjęs be priežiūros, apleistas. Pastatas skaičiuoja antrąjį šimtmetį, jame gyveno turtinga Šumskų giminė, vėliau buvo įsteigta mokykla. Vietovė patyrusi karą, pervesmus, o pastatas stovi iki šiol. Pasivaikščioję aplink pajautėme, kaip būtų kilnu atkurti raudonų plytų istorinį pastatą ir pratęsti jo istoriją. Mums atrodo daug kilniau ir įdomiau atkurti, nei statyti ar pirkti jau įrengtą naują namą. Nuojauta kuždėjo, kad tai galėtų būti mūsų namai. Todėl ir vėl nėrėme į didelę avantiūrą.

– Grįžę į Lietuvą su vyru įsteigėte įmonę „Blue Whale Studio“ – kuo ji užsiima?
– Įmonę įsteigėme dar gyvendami Ispanijoje, bet ją registravome Lietuvoje. Įmonė teikia plačias verslo augimo internete strategijas ir jų įgyvendinimo sprendimus. Mūsų komandos rūpestis – nuo inovatyvių IT paslaugų iki tinkamos žinutės iškomunikavimo potencialiam klientui. Mūsų klientai – startuoliai, organizacijos ir mažesni prekiniai ženklai, o šiuo metu ypatingą dėmesį skiriame puoselėjantiems tvarumo vertybę.

Blue Whale pavadinimas gimė kartu su misija prisidėti prie planetos gerovės – padedant verslams augti puoselėjant tas pačias vertybes ir prisidedant prie plastiko mažinimo vandenynuose – tam skiriame dalį įmonės pelno.

– Teigiate, kad jau verslo pavadinimas (Mėlynojo banginio studija) sufleruoja, kad jums rūpi tvarūs verslo sprendimai – papasakokite plačiau, pasidalinkite vizijomis.
– Mūsų gyvenimo būdo pagrindas yra stiprios vertybės. Todėl jomis stengiamės vadovautis ne tik šeimoje, bet ir versle. Kadangi teikiame skaitmenines paslaugas, norėjome, kad jos taip pat turėtų misiją.

Vertiname laisvę ir tai, kad galime dirbti bet kur, kartais sąmoningai palikdami automobilį garaže ir į darbo vietą vykdami dviračiais ar tiesiog dirbdami iš namų. Pirmenybę teikiame bendradarbiavimui su įmonėmis, puoselėjančiomis tvarumą (gamina tvarius produktus ar teikia tvarias paslaugas), o mes savo ruožtu siūlome ne tik savo ekspertines paslaugas, bet ir galimybę prisidėti prie kilnių veiksmų. Mes tikime geresne ateitimi, šio požiūrio mokome ir savo vaikus.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)