LRT TELEVIZIJOS režisierė R. Katiliūtė tikina, kad kurioziškos situacijos jos darbe – beveik kasdienybė.
– Kiekvienais metais vyksti į „Euroviziją“ ir matai tai, ko negali išvysti kiti žiūrovai, likę už ekrano. Papasakok, apie šio konkurso užkulisius?
– „Eurovizija“ ir apskritai televizija yra viena didelė iliuzija. Jei matome liūtą, už gali slėptis ir visai mažas kačiukas. Ten mes išvystame daug dalykų, bet, manau, kad žiūrovui nereikia visko matyti.
Pavyzdžiui, Australijos atstovė, kuri dalyvavo „Eurovizijos“ konkurse prieš trejetą metų, savo pasirodymo metu stovėjo ant scenos, vėliau labai greitai jau sėdėjo ir ant didžiulio kubo. Stebuklų nebūna. Kažkur 10 žmonių per kokias 7 sekundes įnešė kubą į sceną, niekas to nepastebėjo.
Taip pat nuostabą kelia ir šviečiančios sienos, kuriose atspindimi šokių judesiai ar daug kitų dalykų. Iš tiesų tai paprasčiausi LED ekranai, bet kameros ir žmonės sugeba perteikti vientisą dalyką. Tai begalinio įdirbio rezultatas, arba, kaip aš vadinu, meilės šokis tarp žmogaus ir kamerų, tarp technikos ir profesionalų, kurie dirba metų metus tame konkurse. Tai didžioji jų gyvenimo dalis. Sugebėjimas susikalbėti su technika – svarbus dalykas. Kartais jos neįvertiname, sakydami, kad žmogus gali viską padaryti, tačiau taip nėra. Kita vertus, be žmonių irgi nieko nebūtų.
Žiūrovai taip pat nemato emocijos, kurias išgyvename mes, būdami su atstovais. Dalyviai šypsosi, dažnai vaikšto pasipuošę, su makiažu, bet jie išgyvena taip pat daug emocijų. Projektui priartėjus prie pabaigos, patiria krizes, kaip ir visa komanda. Nuovargio, įdėto darbo ir neigiamų atspalvių žiūrovas nepamato, bet iš tiesų, ar turi pamatyti? „Eurovizija“ – didžiulė šventė.
– Kokios pasitaikė kuriozinės situacijos, susiję būtent su „Eurovizija“?
– Didžiojoje „Eurovizijoje“ būna daug netikėtų situacijų. Vienas įsimintiniausių dalykų – kai prieš trejus metus Ieva Zasimauskaitė dalyvavo nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, o man kurį laiką teko pabūti jos kailyje. Iš tiesų dėl to aš esu labai laiminga. Filmavome dalyvius pristatančius klipus, kiekvienas iš atlikėjų turėjo parodyti kažkokią emociją. Ievos daina buvo lyriška, todėl sugalvojome, kad ji turi atsidurti miške, pasipuošusi gražia juoda suknia, susilieti su gamta. Buvo kovo mėnuo, šiek tiek vėsoka.
Ieva atvažiavo pavėlavusi, jau temo ir šalo. Galvojau, kad tik nesušaltų. Ieva pasakė, kad basa nevaikščios, nes reikia saugoti balsą. Ką tokiu atveju daryti? Atsisakyti idėjos? Aš rinkausi antrą variantą – nusiėmiau batus ir gerą valandą vaikščiojau. Pabuvau I. Zasimauskaite. Tokių atvejų tikrai būna.
Esu girdėjus, kad pasitaiko situacijų, kai dalyviai vieni kitiems užriša juodus kaspinus ant rankinių, dingsta batai. Tačiau pati to nemačiau ir netikrinau, tai tik gandai.
– Kūrei LRT pristatymo filmukus, skirtus MO muziejui. Kas buvo sunkiausia?
– Jie visi tapo savotišku išbandymu. Artimiausias klipas – muzikinis, nes ten labai daug asmenybių, kurias pažįstu ar pažinojau. Tarp jų yra ir mano tėtis smuikininkas Raimundas Katilius. Tuos kadrus teko peržiūrėti daug kartų, klausytis interviu, jų pasisakymų, tai mane palietė. Pati taip pat esu iš muzikos pasaulio.
Negaliu pasakyti, kad ir sportas buvo tolimas, nors nesu jo žinovė. Šiuo atveju man buvo labai smagu LRT archyvuose atrasti olimpinę čempionę Vidą Vencienę. Kalbant apie klipą, kurtą būtent apie LRT, tai vėlgi buvo smagi patirtis, nes teko dirbti su LRT.lt žurnalistu-redaktoriumi Donatu Rinkevičiumi. Jis kūrė muziką. Donatas labai talentingas žmogus.
Visi klipai gana skirtingi ir tapo išbandymu. Atrodo, kas yra tos kelios minutės, eteryje jos prabėga greitai, bet kol atsiranda, reikalauja ne kelių minučių, valandų ar kelių dienų.
– Tačiau tu dirbi ne viena?
– Tam, kad kažkas atsirastų, turi veikti daug žmonių. LRT pastatas yra didžiulė mašina. Didžiulį darbą filmukų kūrime turėjo padaryti tie, kurie dirba archyve. Tai nuolatinis bendravimas. Taip pat rinkodaros skyrius, rūpinęsis organizaciniais ir techniniais dalykais. Ir daug kitų žmonių. Tai įdirbis bei atsidavimas savo darbui, nepaisant nieko. Žmonės aukoja šeimas, laisvą laiką, suplanuotas atostogas. Jei rezultatas džiugina, tai viską atperka.
– Atrodo, filmukus kuri ir LRT apdovanojimams „Auksinės bitės“?
– Trejus metus kuriu vaizdo įrašus „Auksinėms bitėms“. Tai nemažas iššūkis, nes visad būna labai daug nominuotų žmonių. Kiekvienas jų yra didžiulė asmenybė. Šis darbas man labai malonus. Gaila, kad LRT darbuotojus tenka filmuoti retai, nes man tikrai įdomu.
– Vieniems apdovanojimams kūrei vaizdo įrašą apie save. Ar jauteisi visai kitaip, nei darydama įprastą klipą?
– Nenoriu susireikšminti, bet ir autobiografinę knygą parašyti sunkiau nei romaną. Bitinukai leidžia parodyti gerąsias žmogaus puses. Tačiau kalbėti apie savo gerąsias puses yra tas pats, kaip atsistoti prieš veidrodį ir pradėti nusirenginėti. Stengiausi į tai pažiūrėti ironiškai, įdėti ciniškų ir sarkastiškų detalių, mažiau panegirikos. Tačiau man nereikėjo kalbinti žmonių, kurie pasakojo apie mane. Vis dėlto turėjau montuoti tuos įrašus, kurti filmuką, tai įdomi patirtis.
– Dirbdama tu lieki užkulisiuose. Ar nesinori, kad tave žmonės pamatytų?
– Aš nesu ta, kuri turi rodyti save. Noriu rodyti tai, ką darau. Tai mano pašaukimas, kiekvienas turi saviškį. Aš pabūsiu užkulisiuose, tai nėra blogai.
Žmonės sako, kad šiame darbe labai daug streso. Daugiau adrenalino galiu gauti nebent šokdama su parašiutu, bet nebandžiau ir negaliu atsakyti. Tai yra karuselė, atrakcionų parkas, į kurį atėjęs susimoki už bilietą ir gauni viską, ko tik nori – linksmieji kalneliai, kreivų veidrodžių karalystė, iliuzijų šalis.