Kaip pasakoja Lukas, į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą pernai atvyko Didžiosios Britanijos įdarbinimo agentūra „Jark“, kuri yra sudariusi sutartis su įvairiais slaugos namais visoje Anglijoje. Agentūra esą ieškojo medicinos studentų, kurie vasarą galėtų padirbėti Šiaurės Airijos Banbridge miestelyje, nes paprastai itin daug darbuotojų tokiu metu atostogauja.
Po penkių minučių niekas tavęs neprisimins
„Nuvažiavus ten, apie daug ką galvoti nereikėjo, viskas buvo duota, tik prieš atvažiuojant reikėjo susirasti gyvenamąją vietą, bet ir su šiuo reikalu kompanija padėjo. Tad iš šios pusės buvo viskas labai puikiai, nes jie tikrai pasirūpina savo darbuotojais ir ant ledo nepalieka“, – pasakojimą pradeda Lukas.
Airijos slaugos namuose darbuotojai dirba dviem pamainomis po 12 valandų: dieninėje (nuo 8 iki 20 val.) arba naktinėje (nuo 20 iki 8 val.). Pasak Luko, neišvengiamai tekdavo padirbėti abiejose pamainose. Be to, šiuose slaugos namuose veikia trys skyriai. Pirmasis – bendras (angl. General unit), kuriame gyvena senatvine silpnaprotyste sergantys asmenys ir tie, kuriais namiškiai nebeturi laiko pasirūpinti. Anot Luko, kituose dviejuose skyriuose (ang. Demention units) gyveno vien silpnaprotyste sergantys seneliai.
„Nors patys studijuojame mediciną, jausmas iš pradžių buvo keistas, nes tie žmonės kitokie. Tai ne tik skausmas, negalia ar kažkas, atrodo, kad tai visas kompleksas, viskas kartu. Jiems reikėjo daugialypės priežiūros, o mums reikėjo būti ir emociškai, ir fiziškai stipriems. Nesvarbu, kad jie neprisimins tavęs po pokalbio praėjus 5 minutėms, apsisukęs darai tą patį“, – atvirai sako vaikinas.
Kasdieniai darbai nuvarė nuo kojų
O dirbti, sako jis, teko viską, ką ir paprastas žmogus daro savo kasdieniame gyvenime: nuo prausimo, aprengimo ir vyrų skutimo iki valgydinimo, guldymo į lovas ir pan.
„Kiekvieną rytą, pradėjus dieninę pamainą, viskas prasideda nuo viso skyriaus senelių prausimo, aprengimo ir paruošimo pusryčiams. Tada juos visus suvežiodavome į svetainę, pavalgydindavome, o po valgymo veždavome į poilsio kambarį, kuriame jie žiūrėdavo televizorių ar žaisdavo įvairius žaidimus su už tai atsakingu darbuotoju. Vėliau prieš pietus reikėdavo keisti visiems sauskelnes, nes dauguma patys savarankiškai nevaikšto, o jei ir vaikšto, tai tik su vaikštyklėmis, tad juos vis tiek kažkas privalo prižiūrėti“, – pažymi vaikinas.
Pašnekovas atvirai pasakoja, kad nuo 12 valandų darbo jiedu su drauge kaip reikiant nusikaldavo nuo kojų, mat tarp minėtų pagrindinių veiklų papildomai reikėjo atlikti begalę kitų darbų: kasdien po dušu jie prausdavo bent 3-4 senelius, taip pat pildė įvairius dokumentus, po atskirus kambarius išvežiodavo skalbinius ir t.t.
Lunatikuojantys senoliai neleisdavo miegoti
„Man asmeniškai labiau patikdavo dirbti naktimis. Iš pradžių maniau, kad bus lengviau, nes jie visi miegos ir bus ramu, bet smarkiai klydau. Atėjus į naktinę pamainą 20 val. seneliams pradėdavome ruošti kavą su sausainiais. Jie tai turėdavo gauti naktipiečiams. Po to jie dar valgydavo sausus pusryčius, košę ar jogurtą. Po tokios puotos visus veždavome į jų kambarius, kur reikėdavo vėl keisti sauskelnes, apvilkti pižamas ir juos suguldyti.
Visą tai padarius, atrodo, kaip ir turėtų būti ramu, bet kur tau... Atsirasdavo nuolatos nemiegančių ir lunatikuojančių, kurie ir tau neleidžia užmigti. Iš dalies neblogai, nes ten miegoti negali. Vėliau apie 12 valandą nakties reikėdavo suplauti nuo naktipiečių likusius nešvarius indus ir paruošti valgomąjį dieninės pamainos darbuotojams, nes to nepadarius, dieninė pamaina smarkiai vėluotų su savo grafiku“, – su šypsena prisimena Lukas.
Kaip pasakoja vaikinas, poilsiui laiko jie neturėjo, nes visada tekdavo būti ant kojų. Esą per naktį sauskelnes tekdavo keisti net po tris kartus, o artėjant 8 val. dieninės pamainos darbuotojams reikėdavo padėti sukelti senelius ant kojų. Anot jo, visa tai užtrukdavo, nes dauguma senelių yra neįgalūs, tad pasodinti juos į vežimėlius prireikdavo specialios įrangos su diržais.
Parsiveža ir 4 tūkst. eurų, bet antram kartui ryžtasi ne visi
Dirbant tokį darbą esą galima neblogai užsidirbti. Vaikinas pasakoja, kad per aštuonias darbo savaites jiems pavyko sutaupyti ir į Lietuvą parsivežti pinigų. Esą yra ir tokių, kurie užsidirba po 4 tūkst. eurų, mat viskas priklauso, kiek dienų per savaitę dirbama.
„Galima įgyti geros patirties: susipažįsti su naujais žmonėmis, jei yra laiko, per savaitę nuvažiuoji ką nors aplankyti, bet dažniausiai būni nusikalęs, tad tesinori grįžti namo ir kristi miegoti. Per savaitę mažiausiai reikėjo dirbti tris dienas, tačiau būdavo, kad dirbdavome ir šešias dienas iš eilės“, – pasakoja vaikinas.
Anot jo, nors tai buvo puiki patirtis, tačiau antrą kartą niekada tam nesiryžtų. Visgi kiti draugai vasarą padirbėti į Airiją esą vyksta antrus ar trečius metus iš eilės.
„Laisvo laiko beveik neturėjome, nes labai daug dirbome, o ir veiklų buvo ne per daugiausia. Viskas priklauso nuo miesto dydžio: mes dirbome labai mažame miestelyje, o kiti dirbo dideliuose miestuose, tai natūraliai ir veiklos daugiau atsirasdavo“, – aiškina Lukas.
Kad slaugos namuose atsiduria nereikalingi seneliai, Lukas tikrai taip negalėtų teigti. Esą senoliai kenčia nuo silpnaprotystės, todėl namiškiams pasirūpinti jais – tikrai sunku. Anot jo, priežiūra senelių namuose – itin gera, todėl ji giminaičiams ir kainuoja 800 eurų per savaitę.
„Daugmaž su visais seneliais susidraugavome. Tiesiog privalai susidraugauti, nes tu juos prižiūri, jie tavo rankose, tad turi į kiekvieną kreipti dėmesį, juo rūpintis ir pildyti užgaidas. Išvažiuojant jau net žinojome, kas kokios spalvos kojines mėgsta mautis“, – šypsosi Lukas.