– Kęstuti, kaip pasireiškia jūsų meilė gamtai? Kaip galėtumėte apibūdinti šį jausmą?
– Dar būdamas vaikas laikiau balandžius ant penkiaaukščio namo stogo, turėjau šuniuką. Tik pasitaikius progai bėgdavau į mišką – ypatingai tada, kai snigdavo ar lydavo. Mėgau stebėti medžius. Ryšys su gamta kiekvienais metais augo.
Vienu gyvenimo tarpu teko tarnauti Afganistane ir grįžus buvo be galo sunku susitvarkyti su emocijomis. Kur kreipiausi pagalbos, ten jos neradau. O štai gamtoje rasdavau nusiraminimą. Vėliau visai atsitiktinai į mano rankas papuolė medelis, kuris gali augti inde. Pradėjau domėtis ir pastebėjau, kad mano mintys vis rečiau grįžta į praeities išgyvenimus ir vis daugiau galvoju apie ateitį: kaip prižiūrėti tą medelį, jam padėti, kad jis būtų sveikas, gražus. Po truputį tas ryšys vis augo ir jau 30 metų, kai auginu bonsus, dalyvauju tarptautinėse parodose, rengiu mokymus.
– Ar galima sakyti, kad jūs pats sau atradote „bonsų terapiją“?
– Taip, galima sakyti, kad tai savotiška terapija. Kadangi tu paimi iš gamtos sužalotą, suluošintą medį ir per keletą metų paverti jį meno kūriniu. Vėliau keliauji po parodas, žmonės žiūri, grožisi. Ir medis tau visą laiką atsidėkoja – jie formuojami taip, kad lenktųsi žmogui, sakydami „ačiū“.
– Gediminai, kas jus labiausiai džiugina jūsų veikloje?
– Kiek atsimenu save vaikystėje mėgdavau stebėti gamtos reiškinius: lietų, sniegą, audras. Mėgdavau karstytis po medžius, svajoti. Atsiguldavau ant žolės ir stebėdavau žvaigždynus. Pasirinkęs studijas universitete, gilinau žinias ekologijos srityje. Mane taip netikėtai atrodo paukščiai, o gal aš juos atradau... Tai nutiko praktikos metu, kai išvažiavęs su dėstytojais į gamtą, juos stebėdavau.
Gamtos estetika, grožis, jausmai, kurie ten būnant kyla – tai ir teikia džiugesio. Džiaugiuosi, kad esu atradęs gamtą ir labai linkiu kitiems ją atrasti.
Nepaprasta yra pasivaikščioti po mišką, užuosti gamtos kvapą, glostyti samanas, medžius, žiūrėti į netaisyklingas šakas. Gamtos grožis užpildo.
– Kęstuti, turite būrį sekėjų, mokinių. Ar galima meilę gamtai, aukštai pasireiškiantį gamtinį intelektą perduoti kitiems?
– Vis daugiau žmonių susidomi tuo, ką aš darau. Šiandien pas mane mokosi kokie 35. Pradeda nuo bonsų, vėliau išmoksta susitvarkyti savo aplinką. Einame kartu į mišką, žiūrime į medžius – toks žmonių įtraukimas į gamtos pasaulį yra labai įdomus. Gamtą reikia stebėti. Joje gali atrasti tokių dalykų, kurių net neįsivaizduoji, kad gamta gali sukurti. Aš tuos vaizdus fiksuoju vaizdo kamera. Malonu ir pačiam pažiūrėti ir kitiems parodyti. Jau du metus fotografuoju ir paukščius. Iš pradžių galvojau, kad pas mus šalyje tik žvirbliai, varnos ir balandžiai gyvena. Dabar savo sode, kuris yra nuo miško apie 2,5 km., esu suskaičiavęs daugiau nei 30 skirtingų paukščių rūšių. Labai įdomu kamera užfiksuoti gyvūno nuotaiką, charakterį.
Grįžtant prie bonsų, žinant jų formavimo techniką, išmoksti koreguoti ir savo sodą. Dauguma žmonių pasisodina medžių, vėliau juos iškerta, išmeta ir sodina kitus. Jei žinotų tą techniką, mokėtų apgenėti medį taip, kaip nori, nereikėtų kirsti ir išmesti.
– Gediminai, jūs taip pat mokote jaunus žmones: ornitologijos ir kitų dalykų. Sakykite, kaip pavyksta jiems perteikti meilę gamtai?
– Man labai svarbu, kad žmonės pažintų gamtą, ypač vaikai. Vaikai todėl, kad yra labai smalsūs, imlūs. Žinau, jeigu vaikai išmoks stebėti gamtą (nebūtinai paukščius): vabzdžius, augalus, jie nenuskriaus ir žmogaus. Pradėję pažinti gyvūnus, gamtą, pajunta didžiulę meilę, o labiausiai juos žavi atradimai ir įvykiai.
Dažnai, kai keliaujame su vaikais ar suaugusių grupe, kai stebime, iš pradžių jie išgyvena netikėtumo jausmą, kai mato grožį, spalvas, vėliau išgirsta nuostabų paukštį liepsnelę, kaip ji čiulba – ne tik kaip gražiai atrodo, bet kokia melodinga yra jos giesmė.
Tada pamato, kaip paukščiai elgiasi. Pavyzdžiui, vandeninis strazdas, kuris atskrenda į Lietuvą žiemoti, kaip jis krypuoja, paneria upelyje po vandeniu ir tiesiog bėgioja dugnu, ieškodamas maisto. Kai pamato, kaip ereliai medžioja, tas dar labiau įtraukia.
Žmonės atranda papildomų pojūčių ir labai tuo džiaugiasi. Ir aš pats džiaugiuosi, kai juos atvedu į gamtą, mišką – pajausti, išgirsti. Kartais po ekskursijų gaunu laiškų, sulaukiu skambučių, padėkų, kad pradėjo girdėti, matyti tai, kas vyksta gamtoje. Dažniausiai eidami per parką skubame, galvojame apie darbus, nejaučiame aplinkos. Dauguma net bėgioja klausydamiesi muzikos, į ausis įsikišę ausines!
– Gali žmonės ir su ausinėmis miške bėgioti, gali ir kelis metus būti čia nebuvę. Kęstuti, sakykite, ar nebūna per daug gamtos? Ar nepasiilgstate miesto šurmulio?
– Kuo daugiau pažįstu, atrandu, mane vis labiau traukia gamta. Jei sugrąžintų kas laiką atgal, mūsų namas būtų stovėjęs kažkur pamiškėje, o ne mieste. Gamta negali persisotinti, nes stebėdamas tu kiekvieną kartą atrandi labai įdomių dalykų.
Galbūt, jei kasdien tuo pačiu maršrutu vaikštai, ir galėtų nusibosti, bet aš visą laiką pasirenku kitą maršrutą. Mes su mokiniais važiuojame į pelkes pažiūrėti kaip auga seni medžiai, aiškinamės, koks medis yra labiau tinkamas formavimui, į ką reikia atkreipti dėmesį ir pan.
Noriu papasakoti istoriją. Kai pirmą kartą išvažiavau į Japoniją 15-ai dienų, žmona pasakojo, kad kokią 7–8 dieną vaikščiojo po sodą ir girdėjo, jog medžiai nuliūdę. Sakė, kad jos klausinėjo, kur aš dingau.
Kai grįžau iš Japonijos, tik pasisveikinau su namiškiais ir nubėgau prie medelių, juos laistau, o žmona sako, kad dabar jie visi šypsosi.
Kitą kartą dariau tvenkinį žuvims auginti, todėl negalėjau daugiau dėmesio skirti savo medeliams. Kai nueidavau į sodą, iš karto jausdavau, kad jie liūdni. Tada jų atsiprašydavau.
Įdomu tai, jog, atrodo, negyvas daiktas, kai su juo susigyveni, imi jį suprasti, net gali pasikalbėti. Medžiai suteikia džiaugsmo ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie atvažiuoja. Jie sako, kad sode jaučiasi kaip kokiame rojuje – tokia ramybė, harmonija.
– Gediminai, jūs susiduriate ir su kitais darbais. Reikia ataskaitas parengti, projektui, mokymo medžiagą pasiruošti... Kaip jaučiatės, kai negalite į gamtą išeiti?
– Daug laiko tenka praleisti prie ataskaitų, metodikų, vaizdo turinio kūrimo ir pan. Nėra taip, kaip žmonės įsivaizduoja, kad gamtininkas, ornitologas, vaikšto po pelkes, stebi paukščius, kvėpuoja grynu oru ir džiaugiasi laime, o pinigai kapsi iš dangaus.
Yra tų žemiškų veiklų, kai turi sėdėti prie kompiuterio, na, bet supranti, kad tai yra neišvengiama tavo darbo dalis ir tai yra svarbu. Jeigu nori perduoti savo patirtį, nori pasidžiaugti gamta, „užkrėsti“ gamta kitus, išsaugoti teritorijas, turi įdėti papildomo darbo.
Visuomet laukiu geresnių orų, geresnio apšvietimo, kad galėčiau nufilmuoti paukščius ar kitus gyvūnus kokybiškiau, gražiau.
Pavasarį sunkiai išbūnu namuose. Eidamas iki parduotuvės girdžiu, kokie paukščiai sugrįžta. Girdžiu danguje giedančius vieversius, pasirodančias liepsneles, praskrendančias gerves. Nežinau, ar kiti žmonės mieste tai pastebi. Net, kai einu susitikti su draugais ar vaikštome su šeima po parką, man sunku sutelkti dėmesį į pokalbį.
– Kai išeinate su šeima pasivaikščioti, ar diskutuojate, kuo skiriasi nendrinė meldinukė nuo ežerinės nendrinukės. Kiek šeima įsitraukusi į jūsų darbinę veiklą?
– Žmona taip pat yra labai arti gamtos, buvusi mano kurso draugė – kartu studijavome ekologiją. Dukra taip pat yra įsitraukusi ir domisi, nors aš specialiai neverčiu. Noriu, kad vaikas pats pasirinktų. Man pasisekė, kad daugumai man artimų žmonių patinka gamta, bet žinau, kad kai kurie yra labai skirtingi ir sugyventi yra sunku. Pavyzdžiui, vienas žmogus nori gamtoje vaikščioti, o kitas – tiesiog pasėdėti ant suoliuko.
– Kęstuti, ko jūs palinkėtumėte žmonėms, kurie jaučia, kad jiems reikia gamtos, nori būti gamtoje, tačiau vis neatranda tam laiko?
– Svarbiausia ne būti gamtoje, o stebėti ją. Kai pradėsite atrasti, kad aplink jus yra labai įdomių dalykų, buvimas gamtoje taps malonus ir tai skatins kuo ilgiau tai daryti. Eikite ir dairykitės, kas gyvena aplink jus. Gamtos pasaulis yra be galo įdomus ir jį pažinti yra didelis malonumas.
– Gediminai, ko jūs palinkėtumėte?
– Būdamas gamtoje pasisemi daug jėgų, energijos, pabūni su savimi. Palinkėčiau visiems surasti galimybių nuvažiuoti į mišką, nueiti į parką, stengtis išgirsti, pamatyti, pajausti, užuosti. Jeigu nėra tokių galimybių, tai naudokitės technologijomis. Pasižiūrėkite filmą apie gamtą, pasiklausykite paukščių čiulbesio, upelio čiurlenimo. Nebijokite gamtos, nebijokite tyrinėti. Kai pradedi ją matyti, apima azartas pažinti ir atsiranda daugiau noro joje praleisti.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.