Surogatinis sekso partneris – pasaulyje vis garsiau kalbama apie specialybę, kurią tik neišmanėliai lygina su prostitucija

Ar galima išmokyti sekso? Kas yra surogatinis seksualinis partneris ir kam jis reikalingas, kokias funkcijas jis atlieka?

Kas nutinka žmogui, nepatiriančiam sekso

Rimtos seksualinės problemos gali paversti žmogaus gyvenimą bespalvių, beprasmių įvykių virtine. Ilgalaikės tokių problemų pasekmės gali būti įvairios – nuo sumažėjusio energingumo iki depresijos ar net savižudybės.

Ką gi daryti patiriant tokių problemų? Kreiptis pagalbos? Bet kaip išdrįsti? Visgi kai kas išdrįsta. Kas yra tie drąsuoliai? Pirmiausia pagalvotume apie fizinių negalių turinčius asmenis, abejojančius, ar jiems iš viso lemta patirti, kas yra intymumas su kitu žmogumi.

Visgi didžioji dalis sekso mokytojų (koučerių) klientų neturi jokių fizinių negalių: sueiti į artimą kontaktą su kitu žmogumi jiems trukdo kokie nors charakterio ypatumai, patirtos traumos ar kt.

Deja, suartėjimo poreikis niekur nedingsta, o nerealizuotas ima griaužti žmogų iš vidaus. Ilgainiui jo veide įsispaudžia ilgesys, ima streikuoti už svarbias funkcijas atsakingi organai. Kas laukia toliau, belieka tik įsivaizduoti piešiant vienas už kitą liūdnesnius vaizdus.

Remiantis Tarptautinės traumų ir disociacijų tyrimų asociacijos (ISSTD) pateiktomis išvadomis, klientų, t. y. seksualinio pobūdžio problemų turinčių žmonių, kurie, įveikę baimes, primestus tabu ir drovumą, pagaliau kreipiasi pagalbos į profesionalą, amžius svyruoja nuo 30 iki 50 metų. Kartkartėmis pasitaiko vyresnių asmenų. Beveik visus juos sieja pozityvios seksualinės patirties nebuvimas. Užtat neurotiškų baimių, liguistų fantazijų visi jie turi per akis. Žinoma, dar vienas bendras bruožas – tai negebėjimas laisvai ir atvirai bendrauti su žmonėmis.

Kas visa tai pradėjo?

Apie surogatinius seksualinius partnerius pradėta kalbėti dar prieš pusę šimto metų. Temos pradininkais laikomi žmogaus seksualumo tyrinėtojai Williamas H. Mastersas ir Virginia E. Johnson. Kai 1970 metais išėjo jų knyga „Human sexual inadequacy“ („Žmogaus seksualinis nepilnavertiškumas“), Jungtinėse Valstijose ganėtinai išpopuliarėjo seksualinių sutrikimų terapija, kurioje dalyvaudavo surogatinis seksualinis partneris. Vis dėlto paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai tapo aktuali AIDS grėsmė, ši praktika nunyko.

Po 2010-ųjų kitados pasiūlytas metodas vėl patraukė dėmesį. Impulsu jį prisiminti tapo Holivude sukurtas filmas „Intymios pamokos“ („The Sessions“). Pagrindinis kino juostos veikėjas – fizinių negalių turintis asmuo, kuris, padedamas sekso mokytojos, pažino intymumo džiaugsmą ir, galų gale, sugebėjo pajusti gyvenimo pilnatvę, visiems mums nutiesiančią kelią į laimę.

Pastaraisiais metais sekso terapija ganėtinai sparčiai legalizuojama ir sertifikuojama Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Nyderlanduose, Izraelyje ir kitose šalyse.

Už ir prieš

Sekso terapija, vykdoma asistuojant surogatiniam partneriui, vertinama nevienareikšmiškai – vieni jai pritaria, tačiau kiti – ir jų net labai nemažai – ją kritikuoja. Matyt, derėtų peržvelgti ir vienos, ir kitos ginče dalyvaujančios pusės argumentus.

Markas Roitmanas, Izraelyje dirbantis psichiatras, padedantis seksualinių sutrikimų turintiems žmonėms, yra aktyvus naudojimosi surogatinių partnerių paslaugomis šalininkas ir aktyvus tokios praktikos propaguotojas. Jis įsitikinęs šio tipo terapijos galimybių unikalumu ir tvirtina, kad tokio tipo partnerystė neretai duoda teigiamų rezultatų net ir tais atvejais, kai tradicinė terapija nepadeda.

Tiek M. Roitmanas, tiek kiti metodikos šalininkai, akcentuoja vieną, jų akimis, itin svarbią aplinkybę – tai, kad metodas praktikuojamas klientui ir seksualiniam partneriui palaikant glaudų ryšį su psichoterapeutu. Bent Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose vadovaujantis psichoterapeuto vaidmuo sekso terapijos procese apibrėžiamas kaip griežtai būtinas.

Kuo metodikos šalininkai grindžia teiginį, kad sekso terapija, kurioje dalyvauja surogatinis partneris, susidoroti su seksualinėmis problemomis padeda veiksmingiau negu tradicinė, klasikinė psichoterapija?

Lankydami seansus, paremtus žodine komunikacija, daugelis pacientų iš tikrųjų sugeba pasiekti puikius rezultatus ir patys savarankiškai pakoreguoti asmeninį seksualinį gyvenimą. Deja, dalis tų, kurie kreipiasi pagalbos, negali nepripažinti, kad asmeninės giliai paslėptos baimės ir suvaržymai, dėl kurių prireikė terapijos, ir toliau neleidžia išsivaduoti iš problemų. Kitaip sakant, vien konsultacijos nepasiteisina, jeigu jų nepapildo realus vaidmens modeliavimas ir praktinė patirtis, ką įprastais terminais tenka įvardyti kaip mokytojo (arba trenerio, koučerio) inicijuojamą tiesioginį patirties perdavimą.

Robertas T. Mulleris, filosofijos mokslų daktaras, keleto ISSTD asociacijos puikiai įvertintų knygų traumų įveikimo tema autorius, tvirtina, kad sekso terapija gali padėti išspręsti daugelį problemų – tiek fizinių, tiek psichologinių. Jis atkreipia dėmesį į, jo įsitikinimu, ypač platų asistuojant surogatiniam partneriui įveikiamų sutrikimų spektrą. Problemos, esą, varijuoja nuo pasitikėjimo savimi stygiaus ir baimės suartėti iki erekcijos disfunkcijos ir pirmalaikės ejakuliacijos.

Specialistas ne kartą pabrėžė, kad surogatinė partnerystė negali būti vertinama iš moralės perspektyvos, nes tai tėra į kūno pojūčius orientuota ir taktiliniu poveikiu pagrįsta terapija, kurios atitikmenimis galima laikyti masažo seansus ir kurią galima lyginti su trenerio ir auklėtinio santykiais. Ieškoti sąsajų tarp surogatinių seksualinių partnerių darbo ir prostitucijos, esą, galėtų tik ypač klaidingai metodiką interpretuojantis žmogus.

Nekalbant jau apie iš esmės besiskiriančius procesus, prostitucija – tai verslas, orientuotis į nuolatinį klientų sugrįžimą, tačiau terapija – priešingai – yra rezultatas, kurį pasiekus tolesnė pagalba klientui tampa nebereikalinga. Paprastai pačioje terapijos pradžioje nustatomas būtinasis seansų skaičius. Jis priklauso nuo klientą kankinančių problemų. Prireikus tas skaičius gali būti koreguojamas.

Kas gali tapti surogatiniais sekso partneriais

Anot M. Roitmano, sekso terapija užsiimti galintys asmenys kruopščiai ir atsakingai atrenkami: tikrinama jų sveikata, psichologinė savijauta, polinkis į empatiją. Juk gebėjimas suteikti ir gauti seksualinį malonumą glaudžiai siejasi su žmogaus gebėjimu pajusti kito žmogaus emocinę būklę ir atitinkamai koreguoti savo reakcijas – žodžius, veiksmus ir kt.

Būtinai išsiaiškinama kandidatų į šį darbą motyvacija, o tų, kurių veikla kaip nors susijusi su sekso verslu, kandidatūros atmetamos. Atrinkti kandidatai išeina nuodugnius mokymus, po kurių vėl yra tikrinami. Tik tiems, kurie sėkmingai atlieka testus, leidžiama dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose.

Visgi metodika, kurios taikymas apima surogatinių partnerių įtraukimą, turi nemenką skaičių priešininkų. Verta paminėti, kad skeptiškai nusiteikusių asmenų argumentai mažai pasikeitė nuo tų, kurie būdavo pateikiami 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai savo veiklą pradėjo W. H. Mastersas ir V. E. Johnson.

Dauguma tų argumentų paremti sekso priskyrimu tabu temoms, moraliniais imperatyvais, religiniais nusistatymais ir įvairiomis priesako „Geriau jau mirti negu bučiuotis su nemylimu“ variacijomis.

Dalį kritikos galima laikyti profesionalia. Tai išvados, kuriose atkreipiamas dėmesys į emocinį kliento prisirišimą prie „terapeuto“ ir traumas, kurias gali išprovokuoti tas prisirišimas.

Esama ir tokių, kurie kalba apie sekso prilyginimą automatikai, vieno stipriausių emocinių žmogaus išgyvenimų suvedimą į reakcijas, ištinkančias „spaudaliojant reikiamus mygtukus“.

Negalima sakyti, kad paminėti būgštavimai nepagrįsti, tačiau negalima neatsižvelgti ir į tai, kad po sekso pamokas primenančių seansų daugybės žmonių gyvenimas sušvito visomis spektro spalvomis.