Nors gaisrininkus daugelis įsivaizduoja kaip ugnį tramdančius bebaimius didvyrius, kasdien stojančius pavojui prieš akis, tačiau ši specialybė kur kas platesnė – gaisrinės saugos specialisto užduotis yra ir užtikrinti žmonių saugumą tam tikrais prietaisais ar inžineriniais sprendimais statiniuose, taip pat ir šviesti visuomenę, kaip apsaugoti save ir artimuosius nuo nelaimių.
Apie šios specialybės užkulisius kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Gaisrinės saugos studijų krypties magistrante Irmante Baranauskaite, jau penkerius metus dirbančia Vilniaus 6-osios komandos ugniagese gelbėtoja, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kodėl pasirinkai įgyti Gaisrinės saugos specialybę?
– Mane patraukė galimybė padėti kitiems. Nuo vaikystės matydama gaisrų vaizdus visada norėjosi nelikti nuošalyje, būti naudinga. Ir išties, labai geras jausmas kai gali kažkam padėti. Jei man kada nutiktų nelaimingas atsitikimas, tikiuosi, kad iš aplinkinių sulaukčiau tokios pačios nuoširdžios pagalbos, kokią pati skiriu. Todėl, paraginta aplinkinių, iškart pateikiau prašymą mokytis ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Jau po dviejų dienų praėjusi atranką pradėjau apmokymus ir tapau pirmąja mergina baigusia šią instituciją. Po to tęsiau mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete, už mokslus ugniagesių gelbėtojų mokykloje gavau papildomą stojimo į universitetą balą, todėl studijavau valstybės finansuojamoje vietoje.
– Kuo naudingos buvo studijos universitete?
– Studijų pradžioje maniau, jog paskaitos ir darbas turi mažai sąsajų. Bendrieji mokomieji dalykai atrodė niekuo nesusiję su būsimu darbu, visada kartojau, kad man, kaip ugniagesei, tikrai nebus reikalingi chemijos mokslai. Tačiau vėliau susipažinau su gaisrininkų komanda, kuri specializuojasi cheminių nelaimių srityje. Studijuojant atradau daug dalykų, kurie leido giliau žvelgti į studijų procesą, kelti klausimus. Niekad nenumaniau, koks plienas gali būti nepatikimas aukštose temperatūrose, o medis taip ilgai slėpti viduje rusenantį gaisrą, nors iš išorės jis atrodo užgesintas.
– Ar visi pasirinkusieji Gaisrinės saugos specialybę dirba ugniagesiais?
– Studijos suteikė labai platų pasirinkimo galimybių spektrą: nuo kovojimo su ugnimi iki priešgaisrinių įrengimų projektavimo, ekspertinės veiklos. Žinoma, ugniagesiams gelbėtojams būtina įvykdyti sveikatos patikrinimą, ką padaryti pavyko ne visiems mano studijų draugams, todėl jiems teko ieškoti kitų karjeros galimybių. Tačiau ieškoti daug nereikėjo, nes jau ketvirtame kurse visi gavome ne po vieną darbo pasiūlymą.
– Dirbi ir toliau studijuoji, ar gaisrininkės darbas netrukdo mėgautis studentišku gyvenimu?
– Tikrai ne, studentiško gyvenimo niekada netrūko. Žinoma, kai esi pareigūnas, aplinka tau kelia aukštesnius reikalavimus, turi visada būti pasitempęs, pavyzdys kitiems. Taip pat, dėstytojai žinodami apie mano darbo patirtį tikisi gilesnių įžvalgų ir komentarų paskaitų metu.
– Ar tiesa, jog gaisrininkai daug ilsisi ir dirba tik retkarčiais?
– Laikas tikrai nešvaistomas. Taip, yra laikas poilsiui, kuris yra būtinas, norint būti visada pasiruošus iškvietimui. Visas kitas laikas numatytas įgūdžių tobulinimui, mokymuisi. Praktikuojamės kasdien. Darbo krūvis ir pobūdis labai priklauso nuo metų laiko, savaitės dienų, pavyzdžiui, pavasarį daugiausiai iškvietimų, susijusių su degančia žole, rudenį daugiausiai gaisrų kyla dėl nevalytų kaminų ir netvarkingų krosnių.
– Gaisrininko darbas – labai prasmingas, bet taip pat ir pavojingas bei atsakingas. Kaip darbe susidoroji su stresu?
– Atvažiavus į gaisrą ar avariją visada reikia tvardyti emocijas, susikaupti. Žinome, jog gali visko įvykti. Tačiau po kiekvieno iškvietimo komandoje pasikalbame, pasidaliname išgyventomis situacijomis, galima sakyti, esame vienas kito psichologai. Kolegos tampa tavo šeima, su kuria bendrauji, išsikalbi. Bėdos, kurios yra darbe, ten ir lieka, o namų reikalai paliekami už namų slenksčio. Turime savo mažų švenčių, pasibuvimų. Kai tenka budėti per šventes, švenčiame ir darbe, kartais net stalą pasidengiame. Žinoma, Naujųjų metų išvakarėse tenka pasveikinti kolegas ir artimuosius šiek tiek prieš vidurnaktį, nes žinome, kad tuojau pat teks išvažiuoti.