– Mieli, Paulina ir Matai, koks jausmas, kai žiūri pro objektyvo skylutę į realų pasaulį, ar jūs jau iš karto įsivaizduojate, kaip atrodys nuotrauka?
– (Matas) Aš labai mėgstu vizualizuoti. Iš anksto matau, ką noriu nuotraukoje perteikti, kaip viską sukomponuoti, sudėlioti.
– Paulina, o kas jus labiausiai džiugina fotografo darbe?
– Mes fotografuojame vestuves. Mane labiausiai džiugina, kad galime užfiksuoti momentus, kai žmonės yra aukščiausioje laimės būsenoje. Visos kompozicijos, spalvos, šviesa nutapo pačią nuotrauką man tai taip pat labai patinka.
– Algirdai, esate pasakęs, kad piešinys jums yra kalba. Kas jus labiausiai žavi, jaudina tapyme?
– Kiekvienas elementas, kuriant kūrinį man yra informacija. Mane žavi ta informacija. Ar ji yra tiksli, apgalvota. Jeigu noriu kalbėti apie žmogų, kuris praradęs savivertę, tai aš galiu pasirinkti tai atspindinčią kompoziciją: vaizduoti jį neryškiai, mažą, kairėje pusėje, lapo apačioje – visa tai byloja apie menkumą, pažeminimą. Mėgstu suteikti prasmes, o visa ko pamatas man yra idėja. Kai kalbame apie vizualumą, man svarbu informacija – kiek ji vertinga, kiek ji įdomi.
– Sakykite, Paulina ir Matai, jūs fotografuojate ne nuo mažens. Turite kitokį išsilavinimą, dirbote kitus darbus. Kaip nutiko, kad dabar esate fotografais?
– (Matas) Baigėme verslo vadybą, dirbome biuruose įvairius vadybinius darbus ir man labai trūko tuose darbuose kūrybos. Labai norėjosi daryti kažką tokio, kur galėčiau save išreikšti. Jaučiausi įspraustas į rėmus, turėjau daryti tai, ką pasako kažkas kitas, negalėjau kurti. O dabar paimu fotoaparatą į rankas ir galiu vizualiai perteikti tai, ką noriu.
– Paulina, sakykite, ar jūs nuo vaikystės jautėte, kad turite gebėjimą derinti spalvas, piešti?
– Piešti nemokėjau. Tačiau estetikos pajautimą turėjau visą laiką, bet tuo netikėjau. Mokykloje piešti ir kurti turėjome pagal tam tikras taisykles. Universitete buvau įtikėjus, kad mokausi tai, ką noriu ir tai, ką reikia (verslo vadybą).
Susimąsčiau tik tada, kai pradėjau dirbti marketingo srity. Ieškojau ten kūrybos, bet jos buvo labai nedaug. Patekusi į tokią krizę savyje atradau daugiau nei įsivaizdavau, kad turiu.
– Dalis žmonių pasakytų, kad marketingas yra ta sritis, kur reikia vizualumo, dizaino elementų. Ar to nebuvo?
– Aš taip ir įsivaizdavau. Kol mokiausi, tai taip ir buvo. Maniau, kad taip ir bus, kai dirbsiu, bet realiai, kai atsiduri įmonėje, gauni labai ribotą biudžetą, į kurį turi tilpti. Reikia išlaviruoti tarp verslo ir kūrybiškumo. Nesijaučiau, kad taip galiu save išreikšti ir jausti malonumą.
– Algirdai, sakykite, kada pajutote gebėjimą perteikti savo mintis, idėjas per meną?
– Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir suvokiau, kad turiu tą gebėjimą. Buvo daug bandymų, daug klaidų, žingsnis po žingsnio imi suvokti, kad tam tikrus dalykus gebi pavaizduoti sėkmingiau nei tavo draugai.
Visą gyvenimą kartu su broliu treniravome tą įgūdį, visą laiką vienas kitą girdavome. Vienas kitą girdavome, kad matome pačio objekto formą, sugebame ją vartyti galvoje, pamatyti atspalvius ir suvokti, kaip jie turėtų atrodyti tam tikru kampu, tam tikrame aukštyje. Jau buvau studentas, kai suvokiau, kad gebu vartyti tą formą, pamatyti spalvą, ne visą laiką perteikiu, bet ją matau.
Atvirai, tai net nežinau, ar jau šiandien esu tas, kuris galėčiau labai drąsiai pasakyti, kad labai gerai sugebu atvaizduoti kiekvieną objektą. Tarkime, dabar nepavaizduočiau nei kengūros spalvos nei formos, man reikia ją pastudijuoti. Kiek esu apdovanotas, o kiek ne – sunku pamatuoti. Tapyba nėra sporto šaka, kai, pavyzdžiui, žmogus nubėga tam tikrą atstumą per tam tikrą laiką.
– Pašnekovai pasakoja, kaip jie mato pasaulį, kaip mintyse tie vaizdiniai perkeliami į realybę. Sako, kad jau mato, kas bus ateityje, mintis realizuoja. Tai ir yra vizualinio intelekto pasireiškimas – kai mes gebame savo mintis perteikti realybėje. Nebūtinai turime gebėti tapyti ar mokėti fotografuoti, bet tas būdas perteikti yra tai, ką vadiname vizualiniu intelektu.
Paulina, kalbame apie tokį dalyką, kaip matymą, kas bus ateityje, įsivaizdavimą, kaip atrodys nuotrauka. Ar tai yra tik technika ar kažkas daugiau? Pajautimas?
– Man atrodo technika sudaro labai mažą dalį. Fotografui techniką reikia išmanyti, bet kadrus daro fotografas, o ne technika. Tai yra daug daugiau nei technika: ir pajautimas, ir šviesos matymas, ir ryšys su žmonėmis. Mes dirbame su žmonėmis, ryšys su jais labai svarbus.
– Matai, jūs kartu su Paulina vedate mokymus. Ar galima išmokyti to pajautimo?
– Technika tikrai nėra pagrindinis dalykas. Dabar su telefonu galima puikiai fotografuoti. Tai yra tik įrankis, bet tikrai ne pagrindinis dalykas. Fotografija yra dviejų dimensijų, o visa erdvė trijų. Reikia sugebėti sau galvoje vizualiai sudėlioti tą trijų dimensijų pasaulį, suprojektuoti trijų dimensijų plokštumą. Tas vizualizavimas, vizualinė transformacija yra labai svarbi. Pavyzdžiui aš ateinu į kokią nors erdvę, patalpą ir iš karto matau, kaip fotografuojant išeitų labai geras kadras. Tas matymas yra ištreniruojamas. Dalis įgimta, bet dalis yra ir treniravimasis. Tarkime eini per miestą ir dairaisi, ieškai kažkokių linijų, kurias galėtumei įkomponuoti vėliau į kadrus. Taip akį gali treniruoti ir vėliau geras kompozicijas lengviau pastebi.
– Algirdai, kaip galvojate, kiek technika yra svarbu tapyboje?
– Galima teoriją išaiškinti labai detaliai, duoti pratimų ir žmogus gali išmokti technikos taisykles, bet kartais tos akademinės žinios neveikia. Tai lemia net anatominiai dalykai, pavyzdžiui, kaip išsivysčiusi pati rega ir smegenys.
Mano galva kartais vaizduotei nereikia technikos. Pavyzdžiui, kad galėtum pavaizduoti jausmą fotografijoje.
Bet pakalbėkime apie kitą medalio pusę. Kai norime parodyti, kad du žmonės vienas kitą myli, tačiau nevaizduojant jų susikibusių rankomis ar besibučiuojančių. Tą jausmą norime pavaizduoti per tonus, spalvas. Technika turi būti naudojama tikslingai. Technika irgi yra tam tikra kalba.
– Matai, jūsų vizualinis intelektas yra išreikštas aukštai, tačiau šiuo metu yra sudėtingas metas – tuoktuvių mažiau. Kaip jaučiatės, kai nepanaudojate savo aukštai išreikšto intelekto?
– Nagai niežti, fotografuoti norisi. Nenustygstu vietoje, norisi veiklos. Paskutiniu metu sugalvojome save išreikšti edukacinėje veikloje – vedame virtualius mokymus fotografams. Fotografavimas ir mokymas vienas kitą puikiai papildo.
– Paulina, kaip su jūsų asmeninių nuotraukų albumų kolekcija?
– Buvome fotografai, kurie savo nuotraukų neturi, pas kolegą esame pasidarę gal vieną tik fotosesiją. O save pradėjome fotografuoti šiais metais, kai mums prireikė tų nuotraukų, kuriant mokymus. Kai negalime fotografuoti vestuvių, reikėjo kažkaip iliustruoti tuos mokymus. Taigi, dabar turiu daug savo nuotraukų.
– Algirdai, kaip pas jus su autoportretais. Ar jie jau pradeda gimti?
– Tiesą pasakius, autoportretai tikrai nepradėti, dabar užsiimu abstrakčios tapybos eksperimentais, mokausi, ieškau kažko unikalesnio. Dėl to panirau į abstrakčios, ekspresyvios tapybos lauką. Tai iki autoportretų nepriėjau, bet yra mintis sujungti abstrakčią tapybą su gatvės meno technologija, įkomponuoti savo autoportretą, tačiau kol kas tai tik galvoje.
– Algirdai, kaip naudojate savo vizualinį intelektą kitose veiklose, kurios nesusiję su tapyba?
– Pas mane visur yra tam tikra tvarka, mėgstu ritmą. Turiu omenyje tam tikrų dalykų pasikartojimą: spalvų, formos, tekstūros. Tai, jeigu pas mane ant stalo sudėti segtuvai, atstumas tarp jų gali būti skirtingas, bet galbūt kryptis vienoda ir tai suteikia tvarką. Galite padaryti eksperimentą: išbarstykite tam tikrus smulkius dalykus, pavyzdžiui, pieštukus ar degtukus – atrodys netvarkingai. O paskui pasukite viena kryptimi, net nekeiskite atstumo, jau nebeatrodys, kad tai yra betvarkė.
Beje, aš net kepurę nusiperku, kad būtų panaši į mano katės plauką.
– Paulina, ar pavargstate nuo fotoaparato? Ką tuomet darote?
– Aišku. Kai kūryba pasidaro darbas, natūralu, kad nuo darbo, kad ir koks jis būtų fainas, pavargsti. Šiemet ne taip pavargome. Ką mes darydavome, tai kiekvienais metais išvažiuodavome pakeliauti kur nors toli ir ilgam – mėnesiui ar dviem. Net fotoaparatų neimdavome. Jei ateidavo koks kūrybinis impulsas, naudodavomės telefonais.
Kai atsitrauki, atsikvepi, gali grįžti su nauja jėga. Kai visą laiką maliesi tame pačiame, nebematai erdvės, kur augti, patobulėti, ką naujo sukurti.
– Matai, jei nebegalėtumėte fotografuoti, kokioje srity panaudotumėte savo gebėjimus?
– Ilgai mąsčiau, ką dar galėčiau daryti, jei ne fotografuočiau. Filmavimas, sakykime, labai panašu. Man labai patinka mokymai. Kai matau, kad žmonės auga, jaučia mūsų sukauptos patirties vertę, labai smagu dalytis.
– Algirdai, ar galite tapyti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę? Ar nebūna taip, kad norisi viską trenkti?
– Tapyti tiek negalėčiau. Iš tikrųjų, spalvos vargina, bet mes mėgstame keisti veiklas. Tarkime pradedame kurti logotipus, tada tapome abstrakciją, tada realizmą, kartais pereiname į šokio elementus. Stengiamės keisti meno formas, kad neatsibostų. Reikia pailsėti, kad su nauja jėga sukurtum kūrinį. Kai sukuriu darbą, kartu jaučiu ir džiaugsmą ir žinau, kad turiu atsisveikinti. Tuomet reikia naujam darbui pasiruošti. Kai išsiskiri su drauge, iš karto su kita negali būti, turi praeiti tam tikras laikas.
– Paulina, Matai, ko palinkėtumėte žmonėms, kurie svajoja apie fotografo darbą?
– (Paulina) Patarčiau nuolat mokytis ir mokytis Lietuvoje, ir važiuoti į užsienį. Mokytis iš geriausių fotografų net tada, kai atrodo, kad viską moki ir žinai.
(Matas) Galvoju, kad labai svarbu, ypač jauniems žmonėms, tiesiog imti ir daryti. Kai realiai ką nors darai, gali pajausti, ar tai tikrai ta sritis, kuri tau patinka. Nepabandęs gali ilgai svajoti. Jei nepatiko viena sritis, bandyti kitą, dar kitą ir taip save atrasti.
– Algirdai, ką jūs galėtumėte palinkėti žmonėms, kurie svajoja tapti tapytojais?
– Tai puiki proga parodyti savo mintis pasauliui, nes tapybos arba vaizdo kalba yra universali ir visame pasauly suprantama. Dar siūlyčiau ieškoti geros aplinkos, kuri formuotų, vestų prie gerų rezultatų. Jeigu esi tinkamoje aplinkoje, kūrėju tapsi greičiau. O svarbiausia – būti laimingiems.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!