– Kai kurie LSMU studentai, pasirinkę gydytojo specialybę, įgyja ir paramediko profesiją. Kodėl jauni žmonės kaip jūs renkasi tokį sunkų darbą?
– Iš tikrųjų turime nemažai jaunų žmonių. Jauniausiai paramedikei darbuotojai yra 20 metų, ji – būsima slaugytoja. Tuo tarpu man, kaip būsimai gydytojai, tai labai puiki praktika. Greitojoje pagalboje išmokstama kovoti su įtampa, taip pat lavinamas bendravimas su žmonėmis. Čia sutinkame labai skirtingų žmonių, tad reikia mokėti prie kiekvieno prisiderinti, nes būna ir piktų, ir agresyvių, depresuotų pacientų. Reikia mokėti greitai mąstyti, kad žmogui galėtum suteikti pagalbą. Be to, studijų metu labai gerai ir papildomas uždarbis. Jis nėra labai didelis, bet man, kaip studentei, užtenka.
– Kuo šis darbas jus labiausiai žavi?
– Kaip atrodo jūsų darbo diena ir aplinka?
– Dirbu 8 mėnesius, bet kadangi dar mokausi, tai tik pusę etato savaitgaliais, nes kitaip nesusiderinčiau su universitetu. Mes dirbame paromis. Esant iškvietimui, pirmiausia dispečeris per garsiakalbį nurodo brigados numerį, kuris nurodytas ant greitosios automobilio. Kiekviename automobilyje yra po vairuotoją, o šalia – brigados vadas. Vairuotojas gali tik vairuoti arba kartu būti ir paramediku. Tačiau dažniausiai visa atsakomybė – vienam žmogui, o vairuotojas gali tik padėti. Taip pat kartu kartais vyksta ir savanoriai, kurie padeda brigados vadui. Jei reikia daugiau pagalbos ir vienas žmogus nesusitvarko, visada galima kviesti antrą brigadą. Dažniausiai į iškvietimus vykstame po du, retais atvejais po tris darbuotojus. Turime du reanimobilius, kuriuose visada yra po tris žmones: gydytojas, slaugytoja ir vairuotojas. Jie važiuoja į gaivinimus, rimtas avarijas, infarktus. Tenka ir man ten vykti. Jei esu artimiausioje brigadoje, siunčia mane.
– Kiek iškvietimų turite per budėjimą?
– Būna, kad neišlipu iš automobilio. Prieš pradėdama dirbti visada galvojau, kad savaitgaliais tikriausiai būna daugiausia iškvietimų, bet iš tikrųjų niekada negali prognozuoti. Kartais savaitgaliai būna labai ramūs, kartais darbo dienos – beprotiškai sunkios. Kiekvieną kartą atėjus į darbą, nežinai, ko tikėtis.
– Ką veikiate, kai neturite iškvietimo?
– Kol laukiame iškvietimo, būname kambariuose. Kadangi esu medicinos studentė, tai dažniausiai mokausi. Kiti kaip kas – vieni žiūri filmus, kiti skaito knygas. Kolektyvas – labai geras, tad dažnai susėdame visi virtuvėlėje ir šnekame.
– O pavyksta per naktį ramiai pamiegoti?
– Ilgiausiai naktį buvau išmiegojusi 6,5 val. Mažiausiai teko miegoti dvi valandas. Mūsų budėjimas tęsiasi visą parą – nuo 8 val. ryto iki kitos dienos 8 val. Tada galime eiti namo. O miegame su uniformomis. Būna, kad susapnuoji, jog gauni kvietimą, – pašoki iš lovos vidury nakties, pasirodo, kad ne, apsisuki ant kito šono ir eini toliau miegoti. Kartais jaučiu, kad gausiu kvietimą, tai net neinu miegoti. Pas mus tokia sistema: yra brigadų numeriai, prie dispečerių dedami žetoniukai ir pagal tai stebime eilę. Jei matau, kad esu pirmas eilėje, tai jei bus iškvietimas, važiuosiu. Pavyzdžiui, jei jau pirma valanda nakties, ir žinau, kad tuoj bet kada gali tekti važiuoti, tai neapsimoka eiti miegoti.
– Ar nebuvo sunku tuo pačiu metu mokytis ir universitete, ir profesinėje mokykloje?
– Medicina ir greitoji pagalba – susiję dalykai, todėl man šiek tiek lengviau. Buvo tam tikrų dalykų, kuriuos jau žinojau iš universiteto. Tačiau kitus niuansus sužinojau tik besimokydama paramedikų mokykloje. Iš tikrųjų skubi pagalba – visai kitokio pobūdžio ir šie mokslai skiriasi. Universitete mus labiau moko kaip dirbti ligoninėje, o čia veikiame vietoje, turime tik tam tikrus įrankius, tad tenka dirbti čia ir dabar, kad pacientą nuvežtume iki ligoninės. Mano nuomone, universitete trūksta praktikos. Greitojoje pagalboje įgaunami visai kitokie įgūdžiai. Jei mokyčiausi tik universitete, net nemokėčiau į veną įvesti kateterio.
– Kada spėjate pailsėti nuo mokslų ir darbo?
– Sekmadieniais. Grįžtu po darbo, išsimiegu iki 15-16 val. ir tada einu mokytis. Iš tikrųjų sunku. Dar liko pusantrų metų mokslų LSMU. Pabaigusi mediciną, galvoju čia pasilikti ne kaip paramedikė, bet kaip gydytoja, nes man čia labai patinka.
– Kuo pagal funkcijas skiriasi paramedikas nuo gydytojo?
– Skiriasi iškvietimų pobūdis. Paramedikams priklauso tam tikri kvietimų tipai, kurie nepriklauso gydytojams, pavyzdžiui, pervežimas iš ligoninės į ligoninę ir menkos traumos. Gydytojai taip pat gali į juos važiuoti, tačiau pirmenybė – paramedikams. Tuo tarpu gydytojai vyksta į rimtesnio pobūdžio incidentus: insultai, infarktai, rimtos traumos. Žinoma, mums tenka važiuoti į įvairiausius iškvietimus, nes esame išmokyti dirbti bet kokiose situacijose, tad tenka važiuoti ir į gaivinimus. Jei yra laisvas gydytojas, į rimtesnį iškvietimą vyks jis. Jei ne, tuomet važiuos laisvi darbuotojai. Be to, norint tapti gydytoju, būtinai reikia pabaigti mediciną. Paramedikas – kaip užklasinė veikla, jei nori papildomai mokytis. Taip pat turime nemažai ir savanorių.
– O ką veikia savanoriai? Jie taip pat gali gaivinti ar kitaip gelbėti žmones?
– Kiekvienas savanoris praeina apmokymus, tačiau jiems nelabai leidžiama liestis prie nukentėjusiojo, nes jie neturi patirties ir žinių. Savanoris daro tai, ką jam liepia brigados vadas. Tai, ką aš pasakysiu, pavyzdžiui, paduok man tokius vaistus ar spaudimo matuoklį. Jei rimtesnis iškvietimas, tai savanorio prašome, kad atliktų krūtinės paspaudimus, o mes tuo metu užsiimame kitais darbais.
– Kokie žmonės ateina čia savanoriauti?
– Savanorius pradėjome priimti gal prieš penkerius metus. Savanoriauti ateina moksleiviai – dabar labai daug jų turime. Dalis ateina per pažįstamus, kurie sako, kad čia smagu ir verta pabandyti. Dalis supranta, kad toks darbas ne jiems ir išeina. Turime išlikusių savanorių, kurie atėjo vieni pirmųjų. Vienas jų pradėjo darbuotis nuo 12 metų, jam šiuo metu tik 17 metų – dar mokosi mokykloje.
– Ar visi atlaiko pirmuosius iškvietimus ir vaizdus?
– Kiekvienas žmogus, ateidamas čia, žino, kur ateina. Žino, kad matys kraujo ir lūžių. Tokiais atvejais, kai matome, kad savanoris tuoj nualps, sakome, kad išeitų į kitą kambarį ramiai pakvėpuoti. Jei matome, kad stresuodamas savanoris mums labiau trukdo nei padeda, tai liepiame atsisėsti ir palaukti. Jei sugeba susitvarkyti su stresu, tai savanoriai mums labai padeda. Vieni suinteresuoti ką nors naujo sužinoti, o kiti ateina tik pasifotografuoti su apranga. Buvo tokių, kurie atėję pasakė: aš tai nieko nedarysiu. Tai kam tada čia atėjai? Tik tam, kad išbūtų valandas. Visa tai priklauso nuo savanorio mentaliteto ir amžiaus. Pilnamečiai jau gali pasilikti budėti paromis, o nepilnamečiai tik iki 22 val. Tačiau lygiai taip pat jie gali vykti į iškvietimus. Aš, kai buvau savanorė, budėdavau paromis.
– Ką reikia daryti, norint tapti paramediku? Ar Kaune netrūksta darbuotojų?
– Kaune dirba daugiausia paramedikų. Šiuo metu darbuotojų tikrai netrūksta. Norint įsidarbinti greitosios pagalbos stotyje, profesinėje mokykloje būtinai reikia pabaigti paramediko specialybę. Visi, kurie baigia, dažniausiai čia eina prašytis darbo. Kiekvienais metas medicinos studentų vis daugėja. Iš mano kurso šiemet įsidarbino penkios merginos. Čia ateina ne tik medicinos studentai, galėtų įdarbinti bet kurios srities žmogus, kad ir žurnalistas, pabaigęs dvejus metus trunkančius paramedikų mokslus.
– Iš kur atsirado jūsų pašaukimas šiai profesijai?
– Nežinau, šeimoje neturiu daugiau medikų. Į mediciną stoti sumąsčiau 8 klasėje. Žiūrėjau „Daktarą Hausą“ ir viskas atrodė taip įdomu – kaip jis iš kelių simptomų sugeba rasti atsakymą, koks jis protingas. Tada ir pradėjau domėtis medicina. Manęs visi klausė: ar tikrai nori stoti? Juk taip sunku, tiek daug mokytis ir pan. Tačiau tas noras kažkaip niekada nedingo.
– Ar žinojote tuo metu, kiek uždirba gydytojai? Net ir tai neatgrasė nuo noro rinktis šį kelią?
– Nežinojau ir man tai nerūpėjo. Gal dabar tik pagalvoju, kad už tokį darbą gydytojai galėtų gauti tikrai daugiau. Iš kitos pusės, jau geriau dirbčiau mylimą darbą ir gaučiau šiek tiek mažiau nei sėdėčiau kažkur, kur jausčiausi negerai, ir kasdien jausčiau prievartą. Geriau jau mažiau uždirbsiu, bet dirbsiu tai, kas man tikrai patinka.
– Kaip atrodė jūsų pirmasis iškvietimas?
– Prisimenu savo pirmąją savanoriavimo dieną, kai pirmą kartą atėjau visiškai nieko nežinodama. Buvo labai baisu, nes nežinojau, ko tikėtis. Visada galvojau, kad darbas greitojoje pagalboje yra labai sunkus ir žiaurus – pastoviai skendi kraujyje. Pirmoji diena pakeitė mano nuomonę, nes pamačiau, kad būna įvairiausių iškvietimų.
– O kuris įvykis įstrigo labiausiai?
– Pirmasis gaivinimas. Kai supratau, kad nuo manęs vienos tiesiogiai priklauso, ar žmogus išgyvens, ar ne. Nejaučiau nei įtampos, nei baimės. Tik sukosi mintys: kaip greičiau pradėti gaivinimą, kaip suteikti pagalbą? Manęs kiti savanoriai klausė, ar man nebuvo baisu. Neturėjau, kada apie tai galvoti. Su vienais iškvietimais lengviau, su kitais – sunkiau, bet su visais daugmaž susitvarkome.
– Kokie jausmai įvykiuose dažnai užplūsta?
– Geriausias jausmas, kai pacientas tau nuoširdžiai dėkoja. Kai pacientas ir artimieji sako: labai ačiū, kad atvažiavote laiku, nežinome, ką būtume darę. Nori spausti ranką, apsikabinti. Smagu labai. Atrodo, dėl to iš tikrųjų ir dirbi.
– Ar vaizdai, pavyzdžiui, avarijos emociškai vis dar sukrečia?
– Dabar jau nebe. Gal kai tik buvau įstojusi į universitetą, tada vaizdai labiau sukrėsdavo, o dabar mūsų tokia kasdienybė. Kartais žmonės sako, jog gydytojai tokie šalti žmonės. Stengiamės profesionaliai į viską reaguoti ir nereikšti per daug emocijų. Bet reikia ir mus suprasti, jei mes kiekvieną nelaimę, nesėkmes imsime giliai į širdį, tai mus pačius suės. Be to, dispečeriai turi specialų klausimyną, pagal skundą klausia atitinkamų dalykų, tad iškart darbuotojus įspėja, ko tikėtis. Mes daugmaž žinome, dėl kokio skundo važiuojame.
– Kaip žmonės reaguoja, susidūrę su nelaime?
– Dažniausiai jie trukdo, maišosi po kojomis, o mums reikia normalaus priėjimo prie paciento. Prašome: ponas ar ponia, leiskite mums dirbti, jei galite, išeikite ar atsisėskite kur nors toliau ir netrukdykite mums dirbti. Būna, kad ir grasinimų sulaukiame.
– Ar dažnai tenka važiuoti į buitinius konfliktus? Jums pačiai kada nors buvo kilęs pavojus?
– Savaitgaliais nepasitaiko jų tiek daug, kaip kiti žmonės galvoja. Sausio pirmą dieną buvo nemaloni situacija. Džiaugiuosi, kad policija spėjo pacientui uždėti antrankius, nes išgėręs mane puolė.
Esu važiavusi į buitinį konfliktą, kur dukra tėvui su lėkšte sulaužė nosį. Jos policija nespėjo išvežti, nes pabėgo. Visokių būna, kartais tokių juokingų situacijų. Visas emocijas praeiname: būna ir linksma, ir liūdna. Linksma būna tada, kai patys pacientai būna linksmi. Yra tokių žmonių, jie supranta, kad blogai jaučiasi, bet vis tiek stengiasi būti pozityvūs ir juokauja su manimi.
Kažkada vežiau policininkę, kuri tramdė riaušes, ir ją pačią sumušė. Ten buvo daug pareigūnų, bet jai nepasisekė. Mes, paramedikai, visada laukiame, kol situacija nurims, ir į uragano vidų neiname. Mes suteikiame pagalbą, tad jei mums kas nors nutiks, niekas jos jau nesuteiks. Tai visada pirmiausia vertiname, ar mums yra saugu.
– Kaip į tokią aplinką nebaisu eiti vienai?
– Einame kartu su vairuotoju. Jei matome, kad pacientas agresyvus, kviečiame policiją. Kartais iš pačio žmogaus matosi, ar jis ruošiasi pulti. Atėję visada vertiname situaciją. Pirmiausia įsitikiname, ar aplinka saugi. Jei girdime, kad už durų loja šuo, į butą neiname, kol jo šeimininkas neuždaro. Nesvarbu, kad žmogus sako, kad jis nepiktas, aš juk nežinau, gal jis mane sukandžios.
– Kaip jus pamatę reaguoja žmonės?
– Kai kurie sako: oi, kokia jaunutė daktarytė. Nesvarbu, ar slaugytoja, ar paramedikas, visi daktariukai. Iš visuomenės jaučiama pagarba šiai profesijai. Žmogus visada nori pagalbos, jam rūpi, jam neramu, ir kai tu atvažiuoji, esi tas žmogus, kuris gali jam padėti ir nuraminti. Požiūris į mus visai teigiamas.
– Kokios situacijos yra sunkiausios?
– Būna sunku su mažais vaikais, nes mažas vaikas nepasakys, ką jam skauda, už jį kalba mama. Tad sunku būna vertinti situaciją. Tėvai kartais trukdo dirbti, pradeda nervintis, panikuoja. Situacija ne tokia bloga, kaip jūs galvojate. Pasistenkite būti ramūs, nes patys panikuodami, keliate paniką ir savo vaikui. Bandau paaiškinti tėvams, kad jie turi būti stiprūs, nes vaikui dar labiau pablogės.
– Kaip aktyviai žmonės praneša apie nukentėjusiuosius gatvėje?
– Žmonės iškviečia greitąją, nes guli žmogus. Bet ar jis priėjo padėti, ar bent pažiūrėjo, ar tas žmogus kvėpuoja? Ar paklausia: gal jums reikia medikų pagalbos? Aišku, kad ne. Žmonės tokių dalykų neklausia. Paskambina ir sako: guli žmogus. Patys neprieis ir nepadės, tik labai retas. Žmonės bijo prieiti, nes sako: nežinau, ką daryti, bijau padaryti dar blogiau. Yra tokių situacijų, kad ir ką padarysi, vis tiek bus geriau, blogiau nebus.
Buvo atvejų, kai parduotuvėje mergina ir vaikinas gaivino žmogų, daug kas pro jį praėjo, nes nežinojo, ką daryti. Žmogus jau nebekvėpuoja, jis jau miręs – kaip tu gali padaryti dar blogiau? Pradinį gaivinimą – krūtinės paspaudimai ir dirbtinis kvėpavimas – turi būti praėję visi, kas turi vairuotojo teises. Reikia prieiti pasižiūrėti, ar žmogus kvėpuoja ir reaguoja. Dispečeriai visada paaiškina telefonu, kaip gaivinti, jei praneša, kad žmogus nekvėpuoja. Dispečeris gali užvesti ant kelio, bet daug kas vis tiek bijo imtis veiksmų.
– Ar dažnai pasitaiko netikrų iškvietimų?
– Dažniausiai, jei mus išsikviečia, nebūna, kad nieko nedarome, nes negalime nereaguoti. Nesvarbu, koks iškvietimas, net jei kviečiasi jau trečią kartą tą pačią dieną – važiuojame. Vis tiek žmogus turi kokių nors nusiskundimų. Kartais darosi pikta, kai pamatai, kad žmogui galbūt ne greitosios pagalbos reikia. Senoliai dažnai kviečiasi. Lietuvoje labiausiai paplitusios širdies kraujagyslių ligos, tad jie skundžiasi, jog dažnai plaka širdis, skauda ar užkilęs spaudimas. Jei tikrai nuvykę pamatome, kad nieko blogo žmogui nėra, bandome jam paaiškinti: jei vis tiek jaučiate, kad jums neramu, kreipkitės pas savo šeimos gydytoją, kuris duos siuntimą pas specialistus. Mes tik atvažiuojame, ką randame vietoje, tą darome. Kraujo tyrimų neatliekame, o kai kurie galvoja, kad greitoji vežiojasi rentgeną ir galime peršviesti lūžusią ranką.
– O kokia situacija su benamiais? Kyla kokių nors sunkumų, atvykus į vietą?
– Atvažiavę įvertiname jų būklę, jei iš sveikatos pusės viskas gerai, yra tokia įstaiga kaip saugios nakvynės namai. Vežame juos ten, kad miegotų bent jau ne ant gatvės, o lovoje. Kai kurie tapo labai piktybiniai, kviečia greitąją kas antrą dieną – išsikviečia ir sako: vežkite mane į nakvynės namus, kaip taksi. Mes jo palikti negalime, taigi vežame. Jie susigalvoja įvairiausių nusiskundimų. Jei būklė normali – į nakvynės namus.
– Ar turite problemų su įranga ar darbo rūbais kaip ugniagesiai gelbėtojai?
– Turime uniformų pakaitines kelnes, švarką. Pakaitinių rūbų mes visada turime, jei ko nors trūksta, tai galime nueiti į rūbų išdavimų kambarį. Savanoriai turi kitokias aprangas, mūsų senąsias. Savanoriams irgi duodame aprangas, nes jie ateina savanoriauti ne bet kur, o į rimtą įstaigą. Be to, turime vieną gaisrininką, dirbantį paramediku. Juokaujame, kad jam beliko tapti tik policininku, tai bus visos specialiosios pagalbos viename žmoguje.
– Ar paramedikai gali laisvai pragyventi iš atlyginimo? Gal reikia ieškotis antrų darbų kaip šiam gaisrininkui?
– Gali tikrai, nors milijonų neuždirbam. Tačiau kaip ir bet kokiame darbe visada norisi daugiau. Paramedikai gauna apie 700 eurų. Aš, dirbdama pusę etato, gaunu mažiau. Jei nepragyventų iš to, tai žmonės čia nedirbtų po 20-30 metų.
– Kaip spėjate suktis ir su mokslais, ir darbu?
– Darbo dienomis universitete, savaitgaliais mokiausi profesinėje ir metus laiko savanoriavau paramedike, o kai įsidarbinau, pradėjau dirbti savaitgaliais. Jei labai noriu ir kuo daugiau dalykų imuosi, viską spėju. Kiti sako: jei nespėji, tai mesk darbą. Bet aš čia taip gerai jaučiuosi, kartais net laukiu savaitgalio, kad galėčiau eiti į darbą. Nesvarbu, kokia diena, visi pasitinka su šypsena. Vieni kitiems visada pagelbėjame. Vienas geriausių dalykų čia – kolektyvas.
– Kokie jūsų ateities planai pabaigus mokslus?
– Būsiu daktarė ir reikės specializuotis. Bandysiu pilvo chirurgiją – labai sunki specialybė. Kad tapčiau chirurge iš viso reikia mokytis 11 metų. Atlikau praktiką Kauno klinikinėje ligoninėje, teko asistuoti operacinėje. Mama man sako: kaip tau ten patinka knaisiotis tarp tų žarnų? Patinka, įdomu iš tikrųjų: apendicitai, tulžies pūslės, žarnynas.
– O kodėl medicinos studentai nenori dirbti šeimos gydytojais?
– Man asmeniškai neįdomu. Savo rankomis noriu daryti čia ir dabar, kad matyčiau rezultatą, o ne išrašyti vaistukus: ateikite po mėnesio ir pažiūrėsime, ar padėjo. Aš noriu taip: kojoje – žaizda, susiuvau, nebėra – pagijai. Todėl greitojoje aš gerai ir jaučiuosi – matau greitą rezultatą. Visi gali šnekėti – čia daug įtampos, šeimos nematai, bet žmonės dirba ir turi šeimas. Jei nori, viską spėsi.
– Ar Kaune medicinos studentams lengvai sekasi išgyventi?
– Esu kaunietė, tad gyvenu pas tėvus. Dauguma gyvena bendrabučiuose, kurie nėra brangūs, ir gauna paramą iš tėvų. Atrodo, rezidentūros studentams jau panaikino stipendiją, nes pakėlė atlyginimus. Anksčiau būdavo rezidento atlyginimas ir stipendija, bet rezidentai pakėlė šurmulį, nes iš tų pinigų nesikaupė pensija. Pirmų metų rezidentas, daktaras, kuris ką tik po 6 metų pabaigė mediciną ir pradėjo specializuotis, gauna apie 700 eurų į rankas. Paramedikas panašiai.
– Ar kada nors buvo kilusių minčių apie emigraciją?
– Gal ir norėčiau emigruoti, nes užsienyje geresnis požiūris į gydytojus. Čia žmonės įpratę: oi, jei neduosiu kyšio, nieko nebus. Pamirškit sovietinius laikus, ateina nauja gydytojų karta. Yra tokių, kur atvykus greitajai kiša pinigus. Aš tiesiog dirbu savo darbą, kad gausiu tuos pinigus, aš kitaip savo darbo nedirbsiu. Aš visada atvažiavus su pacientu bendrauju pagarbiai su šypsena. Jei ateisiu prie paciento susiraukus: nu, kas yra? Tai man jis irgi sakys: o kas tau yra? Kaip aš su žmonėmis elgiuosi, taip aš tikiuosi, kad atgalinis ryšys bus toks pat. Iš dalies kyšis – įžeidimas. Tiek metų besimokęs, žinai ir taip, ką daryti. Kai kurie galvoja, kad duodami pinigus, geriau dirbsime.