– Kiek laiko dirbate šį darbą?
– Šioje įmonėje dirbu 7–8 mėnesius. Bendrai valymo paslaugų sferoje dirbu apie 4 metus.
– Ką dirbote prieš tai?
– Iki tol dirbau siuvimo įmonėje, indų plovėja restorane, o dabar apsistojau čia, patinka darbas.
– Patinka labiau nei siuvimo įmonėje ar restorane? Kodėl?
– Todėl, kad čia kiekvieną dieną, galima sakyti, yra skirtingas darbas, skirtingi objektai, pamatai skirtingus žmones, pamatai kaip žmonės gyvena ir prižiūri namus, butus. Įdomu. Aš net baigiau valytojos kursus, nes man buvo įdomu.
– Dirbate įmonei. Kokią dalį jūsų uždirbtų pinigų pasiima ta firma? Ar jūsų apie tai neinformuoja?
– Tikrai užtenka mums tų pinigų, per mėnesį apie 700 eurų išeina.
– Tai yra daugiau ar mažiau negu dirbant siuvėja?
– Čia gerai. Prieš tai dirbau kitoje įmonėje, gaudavau minimumą, nuskaičiavus mokesčius gaudavau 360 eurų „į rankas“. O čia dvigubai daugiau gaunu ir esu patenkinta.
– Pakalbėkime apie jūsų darbo savaitę. Kiek objektų sutvarkote?
– Mano darbo savaitė – nuo pirmadienio iki sekmadienio. Jeigu man reikia išeiginės, jos paprašau ir man ją duoda – mane pakeičia kitas žmogus, jis nueina į mano objektus ir dirba. Šiaip aš dirbu nuo pirmadienio iki sekmadienio, nes man objektai patinka, aš juos išvaliau, iššveičiau ir man dabar malonu dirbti.
– Ar tai yra nuolatiniai objektai?
– Jie yra nuolatiniai – restoranas, viešbutis, advokatų kontora, kurią tvarkau kartą per savaitę. O papildomai išvažiuoju į generalinius tvarkymus arba po remontų, po statybų. Pavyzdžiui, viešbutį susitvarkau iki 14–15 valandos, todėl dar turiu 4 valandas, galiu dar papildomai padirbti, jeigu reikia.
– Kada prasideda jūsų darbo diena?
– Mano darbo diena prasideda nuo 6 valandą ryto, 6 valandą turiu būti darbo vietoje. Vieną objektą išvalau, tada einu advokatų patalpų valyti, tada – į nedidelį viešbutį. Per 6 dienas turiu tik 2 objektus, kuriuos nuolat tvarkau. Pas advokatus einu 1 kartą per savaitę. Visa kita keičiasi – paskambina ir pasako, paprašo. Pavyzdžiui, po jūsų laidos lyg ir nieko neturėjo būti, bet paskambino, paprašė ir jau reikės važiuoti.
– Kada baigiasi darbo diena?
– Dabar po jūsų užtruksiu kokias 4 valandas – reikia išplauti 2 laiptines.
– Ar turite rūpesčių šeimoje?
– Aš gyvenu viena, bet turiu gyvūnų, kuriais reikia rūpintis. Yra šuo, katė ir dekoratyvinis triušis.
– Kam jums tiek „reikalų“?
– Aš myliu gyvūnus, man su jais gera. Žinau, kad ateini namo – jie laukia, šokinėja. Malonu. Aš manau, kad čia rūpestis. Atsikeliu 4.30 ryte, atsigeriu kavos, einu su šunimi į lauką, pavaikštau, grįžtu ir tada važiuoju į darbą.
– Kada jūs einate miegoti?
– Skirtingai. Būna vidurnaktį, būna pirmą nakties, būna dešimtą vakaro.
– Aš taip pat turiu moterį, kuri 2 kartus per mėnesį ateina aptvarkyti mano namų. Ji yra iš Kazachstano, nors yra rusė. Kartais su ja smagu paplepėti prie arbatos puodelio. Žmonės pas kuriuos jūs ateinate į namus, ar jie yra malonūs žmonės? Ar jie stengiasi tokiais būti?
– Yra malonių. Tvarkėme vieną namą, šeimininkė buvo visą dieną, ji pavaišino mus kava, pašnekėjo, pasidomėjo, pabendravo. Visokių situacijų būna. Kartais šeimininkų visai nematome, nes vadybininkė susitaria – mes atvažiuojame, ji turi raktą, atrakina ir dirbame. Visko būna.
– Ar žmonės jums patiki savo buto raktus?
– Mums asmeniškai ne, vadybininkei.
– Ar buvote iš klientų susilaukusi irzlumo, nepakantumo, nes blogai atlikote darbą?
– Dar neteko. Jie paprastai padėkoja. Jeigu kažkas ir yra, jie mums nepasako – pasako vadybininkei, jei jiems kas nors netiko. Vis tiek jie su valdžia tariasi. Paskui mums vadybininkė pasako, ar reikia grįžti ir dar padirbėti.
– Ar buvo ofisų ar butų, padariusių jums labai didelį įspūdį?
– Vieną kartą valėme butą, virtuvėje prasėdėjau nuo 9 ryto iki 9 vakaro. 12 valandų valiau virtuvę. Vadinasi, žmonės taip gyveno ir manė, kad jie tvarkingai gyvena. Ten kiaulių nebuvo, bet viskas buvo riebaluota, viskas purvina. Kur beprisiliesi – visur riebalai, orkaitė baisiausia. Bet jie patys manė, kad jie tvarkingai gyvena.
– Jūs jiems pasakėte, kad jie yra apsileidę?
– Aš jiems nieko nesakiau, nes jie atėjo ir pamatė patys rezultatą. Žmogus tiesiog pripranta prie to, čia tvarkinga, gerai, gražu – tinka. O aš, pavyzdžiui, bet kur užeinu, pasižiūriu ir jau matau, kad yra negerai – reikia pašveisti, kažką padaryti.
– O jūsų namai spindi švara?
– Aš nesakau, kad aš esu visiška pedantė, bet tvarką tikrai palaikau. Kai pradėjau valymo įmonėje dirbti ir pradėjau domėtis valymo paslaugomis, daug ką sužinojau, ką reikia padaryti, kur labiausiai matomos vietos, kur gali būti kvapas.
– O buvo butų, kurie labai turtingi, spindi prabanga, norisi juose gyventi?
– Buvo tokia vila, kurioje viskas iš medžio padaryta. Viskas iš apvalių rąstų: pirtis iš apvalių rastų, laiptukai prie ežero. Žodžiu, ten gyvenk ir žvenk. Ten toks kosmosas. Dviejų aukštų namas. Aš savo mažam bute 3 gyvūnus laikau, ten nežinau, kiek aš jų laikyčiau. Pirty didžiausia burbulinė vonia.
– Koks jausmas apima?
– Pamatai, kaip žmonės gyvena, kaip gali gyventi. Palygini save ir kaip kiti gyvena. Kažkaip norisi ir pačiam tada geriau gyventi, kai pasižiūri į tokį žmonių gyvenimą. Bet toks gyvenimas nesiekiamas, labai daug reikia dirbti, kad tai pasiekčiau.
– Ar tai pavydas?
– Džiaugsmo jausmas. Aš kai užėjau, man buvo džiaugsmo jausmas, kad žmonėms pasisekė, – jie pastatė tokius namus, jie užsidirbo, kažko pasiekė. Nes mums dabar yra sunku kažką pasiekti ir atlyginimas mažas – sumokėk nuomą, paslaugas, pavalgyti. Neišeina daugiau atidėti.
Parengė Dalia Smagurauskaitė.