Iš tikrųjų, viskas priklauso nuo šalies ir laikotarpio. Štai Prancūzijoje ir didelėje Vakarų Europos dalyje viduramžiais budeliai nebuvo labai mėgstami. Visuomenė ant jų nepyko, tačiau jie buvo laikomi mirties pranašais. Juolab kad daug kur jie atlikdavo papildomus darbus – iš ūkių surinkdavo kritusius gyvulius, valdė viešnamius ar net lošimo namus.
Prancūzijoje šis įvaizdis su laiku keitėsi. Sansonų šeima 1688-1847 m. laikotarpyje užaugino net šešis budelius. Per šį laiką žmonės tai ėmė laikyti tradicine ir net būtina profesija.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje budeliai ir taip buvo gerbiami, o štai Indijoje jie vaikščiojo pasipuošę, kad būtų atpažinti.
Japonijoje budeliai priklausė burakumin klasei – buvo atstumtieji. O Osmanų imperijoje jie buvo laikomi pasmerktais žmonėmis.
Viduramžių Europoje daug kur galiojo panaši mirties bausmių vykdymo praktika. Budelis turėjo gauti valdovo įgaliojimą – tik taip jis galėjo žudyti ir nebūti už tai teisiamas.
Nors yra piešinių, kuriuose budelis vaizduojamas su kauke, iš tikrųjų gobtuvų šie žmonės įprastai nenešiodavo – o kam, jei juos visi ir taip pažįsta.
Įdomu tai, kad budelio darbas nebuvo labai gerai apmokamas. Dar daugiau – to darbo nebuvo tiek daug. Būtent dėl to budeliai dažnai užsiimdavo papildomais verslais ir keliaudavo iš vieno miesto į kitą.
Kodėl buteliams nebuvo mokama solidi alga? Šiurpiai paprastas atsakymas – jų darbas nebuvo laikomas sudėtingu.
Kita vertus, mirties bausmes dažnai vykdydavo ir ne budeliai. Priklausomai nuo nusikaltimo, mirties bausmę galėdavo įvykdyti ir nuskriaustieji (pavyzdžiui, likusi laivo įgula, jei vienas jūreivis vogė maistą). Kitais atvejais mirties bausmes vykdydavo kalėjimų prižiūrėtojai ar kariai.