Portugalijoje prieš daugiau nei 20 metų Luisas susipažino su savo dabartine žmona. Anuomet dar nebuvo interneto, tad net 8-erius metus jiems teko bendrauti laiškais ir susitikti tik per šventes.
„Ji norėjo, kad atvykčiau čia gyventi. Tačiau tuomet dar nenorėjau išvykti, buvau tik 21-erių. Po beveik 10 metų pradėjome bendrauti paprasčiau – internetu. Portugalijoje sunkiau rasti darbą, todėl nusprendėme kartu gyventi Lietuvoje“, – prisimena portugalas.
Dabar į gimtąjį Porto miestą portugalas grįžta tik atostogų, dažniausiai du kartus per metus – per Kalėdas ir vasarą. Paklaustas, ko Lietuvoje jam šiandien trūksta, pašnekovas pripažįsta, kad labiausiai ilgisi vandenyno bangų.
„Pasiilgstu bangų garso, nes Lietuvos jūra – kaip ežeras. O saulės ir šilumos man netrūksta. Porto mieste oras panašus kaip čia – daug lyja ir debesuota. Lietuvoje karščiau nei Portugalijoje, nors temperatūra ten ir aukštesnė, bet ne taip juntama“, – laisvai lietuviškai pasakoja Luisas.
Užsieniečiui architektui rasti darbą – sunkiau
Atvykęs į Lietuvą vyras Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros bakalauro, o Vilniaus dailės akademijoje magistro, studijas. Taigi pagal išsilavinimą jis turėtų dirbti architektu, tačiau dėl kalbos barjero jam sunkiai sekėsi rasti nuolatinį darbą. „Kelis metus stažavausi „Vilniaus architektūros studijoje“. Lietuviškai jau neblogai kalbėjau, bet rašyti buvo per sudėtinga, o vien tik anglų kalbos neužteko“, – pripažįsta Luisas.
Baigusiųjų architektūros studijas sąraše portugalas buvo 169-tas – maždaug tiek absolventų jas esą ir baigė. „Kasmet užauga panašus skaičius žmonių ir niekas beveik nedirba pagal specialybę. Portugalijoje situacija prastesnė – ten turime apie 20 tūkst. architektų, kurių daugiau nei pusė nedirba pagal specialybę“, – tikina pašnekovas.
Anot jo, anksčiau architekto darbas buvo laikomas prestižiniu, o šiais laikais daugiau dirbama su kompiuterinėmis programomis. Visą dieną esą reikia braižyti techninius brėžinius, o kūrybiško darbo likę itin mažai. „Jei tu – ne žvaigždė ir nesi žinomas, gali pamiršti apie gerą darbą“, – įsitikinęs Luisas.
Šiuo metu portugalas ruošia tik pavienius projektų pasiūlymus, o vėliau užsakovai ieško kito patyrusio architekto, kuris tvarko dokumentus: „Dabar galiu panaudoti savo kūrybiškumą, klausyti savo klientų norų, o kad išmokčiau ruošti dokumentus, dar reikėtų stažuotis.“
45-erių portugalas darbo bandė ieškoti privačiose įmonėse, bet visur atsakymas buvo panašus – užsienietis ir be patirties, todėl netinka: „Kai pats negaliu paruošti viso biurokratinio proceso, aš jiems nepadedu, todėl esu nereikalingas.“
Maža to, Luisas mano, kad koją kiša ir jo amžius: „Kai yra 20 ir 40 metų specialistai, žinoma, darbdavys ims jaunesnį. Jis gebės naudotis naujomis programomis, turės kitokių idėjų, o aš naudojuosi, kas man patogiau. Aš visad sakau, kad darbo nebijau: duokit, ką man reikia išmokti. Bet darbdaviams reikia greitai, nes darbo yra per akis.“
Pašnekovas pasakoja, kad vienoje architektūros įmonėje dalyvavo darbo pokalbyje. Viskas būtų tikę, bet darbdavys iš pradžių kelis mėnesius siūlė pereiti bandomąjį laikotarpį už mažiausią atlyginimą, o vėliau esą niekas negarantavo darbo.
Visgi ir Portugalijoje pašnekovas sunkiai rastų architekto darbą, nes ten, kaip ir Lietuvoje, esą labai maži atlyginimai: „Architektas, dirbantis mažiau nei trejus metus, gauna minimalų atlyginimą – 500 eurų. Jei uždirbi 1000 eurų – tai darbo per akis ir nebenori būti architektu.“
Dabar Luisas architektūra užsiima tik laisvu metu, kai tik sulaukia naujų klientų. Kartu su žmona vyras augina 6-erių metų sūnų, todėl ir ieško būdų kaip papildomai užsidirbti. Tuo metu daugiausia laiko portugalas praleidžia prie troleibuso vairo. Tokį sprendimą esą jis priėmė dėl savo seno pomėgio vairuoti ir tikina žinojęs, kad viešojo transporto vairuotojų Vilniuje itin trūksta.
Trūksta laiko šeimai
„Dirbu pamaininį darbą – vieną savaitę ryte, kitą savaitę – vakare. Kai dirbu rytais, po darbo galiu priimti žmonių užsakymų, pavyzdžiui, suprojektuoti sodo namelį, kuris daug darbo nereikalauja. Sūnų reikia leisti į mokyklą, todėl reikia daugiau pinigų, nes vairuodamas troleibusą dar nedaug uždirbu, nors situacija po truputį gerėja. Dabar esu trečioje klasėje – kas porą metų kategorija kyla, todėl galima gauti vis didesnį atlyginimą“, – pasakoja vairuotojas.
Nors troleibuso vairuotojo darbas pašnekovui patinka, jis pripažįsta, kad jam trūksta laiko su šeima: „Su vaiku galėsiu pabūti tik kitą savaitę, kai rytais galėsiu jį vežti į mokyklą. Jei dirbu ryte, paimu vaiką iš mokyklos, o po poros valandų jau einame miegoti, nes kitą dieną reikia į mokyklą, o man taip pat reikia anksčiau atsikelti. Darbas turėtų daugiau kompensuoti tokį disbalansą.
Kartais tenka keltis ir 3 val. nakties, kad 4:15 val. jau galėčiau pradėti maršrutą. O jei darbą pradedu vėliau, rytais ilgai miegoti negaliu, keliuosi 7 val., nes sūnų vedu į mokyklą. Beveik visada miegu apie 5 val., bet tiek ir užtenka. Dirbdamas architektu jau pripratau prie naktinio darbo ir nemiegojimo. Tačiau toks režimas – nenormalus, todėl ne visiems šis darbas tinka.“
Luisas dirba rezerve, todėl retai kada tenka važiuoti tuo pačiu maršrutu. Kiekvieną kartą prieš darbą jam tenka skambinti ir klausti, kur tą dieną reikės važiuoti. Toks pobūdis esą jam patinka, mat tuomet netenka nuobodžiauti. Šiandien pašnekovas džiaugiasi galintis išbandyti naują 14-tą maršrutą „Antakalnis – Karoliniškės“, o labiausiai jam patinka „4-tukas” – maršrutas palei Nerį.
Vienas ilgiausių maršrutų – „6-tukas” – trunka apie 50 minučių, o kartais, jei vairuotojas vėluoja, tenka važiuoti pusantros valandos be poilsio. Įprastai troleibusų vairuotojai tarp reisų turi 5-10 min. pertrauką ir pusvalandžio trukmės pietų pertrauką.
Kur driekiasi nemaloniausias maršrutas
Kaip pasakoja Luisas, Portugalijoje, kaip ir kitose Pietų Europos šalyse, keleiviai žymiai triukšmingesni, įpratę garsiai bendrauti, tad vairuotojai jų netildo. Tuo metu Lietuvoje, anot jo, keleiviai labai tylūs ir ramūs. Tik kartais pasitaiko keleivių, troleibuse garsiai leidžiančių savo muziką, tad vairuotojas prašo ją išjungti.
Pašnekovas pasakoja, jog pasitaiko ir išgėrusių keleivių, kurie į troleibusą bando įsinešti alkoholinių gėrimų. „Aš neleidžiu toliau važiuoti. Kartais jie piktybiškai sako, kad neišeis, bet moku gražiai paprašyti, tai išlipa, išmeta butelį ir toliau važiuoja arba išlipa ir laukia kito troleibuso. Į galvą dar niekad negavau – agresyvių keleivių nesutikau“, – pasakoja Luisas.
Visgi kartą jam teko atsidurti ir nemalonioje situacijoje, kai 15-16 metų paaugliai pradėjo įžūliai kabinėtis: „Berniukai buvo išgėrę ir visą maršrutą važiavo be bilietų. Jau įvažiavau į parką, tai nežinia dėl ko pradėjo mane vadinti nemaloniais žodžiais. Žmonės sakė kviesti policiją, bet aš nesupratau, kaip jie mane pavadino.“
Vairuotojo teigimu, Vilniuje yra vietų, į kurias vis dar nemalonu įvažiuoti, pavyzdžiui, 6 maršrutas baigiasi Žemuosiuose Paneriuose, kur dažnai pasitaiko išgėrusių asmenų ar narkomanų. „Sunku šiame rajone, nežinau, kaip moterys ten važiuoja. Kai baigiam maršrutą, reikia kai kuriuos keleivius pažadinti, o jie nenori išeiti. Tad dažnai prašom kolegų pagalbos, kad padėtų išlaipinti“, – problemas vardija pašnekovas.
Nesupranta kai kurių keleivių įpročių
Luisas taip pat pasakoja, kokios situacijos su keleiviais jį kartais erzina: „Pro priekines duris keleiviams negalima išlipti, tai būna, kad žmonės rašo skundus, kodėl neatidarome durų. Taip pat problemų kelia prie durų, ant laiptų, stovintys keleiviai, nors viduje vietos – pilna. Keleiviai išlipa, o tas vienas ar keli lipa kartu ir paskui vėl turi atgal grįžti. Aš norėčiau daug greičiau duris uždaryti ir važiuoti. Jeigu yra vietos, kodėl jis turi trukdyti kitiems? Nesuprantu, kodėl kai kuriems mieliau stovėti prie durų. Tad kartais tenka keleivius suspausti tarp durų, mat jų nesimato nei per vieną veidrodėlį. Tada gauname skundų.“
Vairuotoją blaško ir keleiviai, kurie pirkdami bilietėlį pažeria kalną centų, tad vyras pritartų nemokamo viešojo transporto idėjai: „Nieko negalim sakyt, tik ačiū. Suprantama, kai močiutės ieško rudų centų, kad galėtų iš turgaus grįžti namo. O kai paduoda kiti, tai visi vėluos, nes užtruksiu skaičiuodamas. Galėtų Vilniuje būti nemokamas transportas, vis tiek daug kas važiuoja be bilieto. Vokietijoje keleiviai įlipa tik pro priekines duris, o čia – bet kas įlips pro kur tik nori.“
Tiesa, keblumų troleibuso vairuotojui kartais kelia ir keleivių kontrolė. Kaip jis pasakoja, Portugalijoje įprasta, kad kontrolieriai įlipa į autobusą ir bevažiuodami tikrina bilietus, o Lietuvoje stovėdami stotelėse esą jie trukdo eismui: „Nesąmonė. Kartais keturi troleibusai ir autobusai turi laukti, kol kontrolieriai patikrina keleivius. Yra keturi kontrolieriai, tai po vieną galėtų įlipti ir bilietus tikrinti tarp stotelių.“
Keleiviai kalbina rusiškai
Luisas prieš pradėdamas dirbti troleibuso vairuotoju turėjo išlaikyti nacionalinį lietuvių kalbos egzaminą. Jo lygis – „B“, o kad gautų troleibuso vairuotojo darbą būtų užtekę „A“, mat, kaip jis sako, šiame darbe svarbu mokėti pasisveikinti ir suprasti keleivių prašymus.
„Nekalbu tik rusiškai. Keleiviai kartais bilietėlio prašo rusiškai ir tik, kai trečia kartą pakartoju: „Atsiprašau, ką sakėt?“, tada jau su manimi kalba lietuviškai arba kreipiasi pagalbos į kitus keleivius. Tarp vairuotojų dauguma – rusų ir lenkų, bet su manim jie stengiasi kalbėti lietuviškai. Apskritai čia labai draugiškas kolektyvas – nuo administracijos iki vairuotojų, visada padeda, kai reikia“, – pabrėžia pašnekovas.
Luisas pripažįsta, jog teko skaityti, kad vilniečiai kartais vadinami portugalais, tačiau niekas dar jam nepaaiškino, kodėl. „Manęs portugalu niekas nevadina ir nekreipia pernelyg didelio dėmesio į mano tautybę Gal ir gerai“, – šypsosi jis.
Paaiškino, kodėl pasitaiko tiek avarijų
Vairuotojas jau bandė visų tipų troleibusus, tarp jų – ir senąjį „Škodą 9Tr“. Anot jo, vairuodamas seną troleibusą jautiesi tarsi tanke. Maža to, jie genda žymiai rečiau nei naujieji: „Naują troleibusą vairuoju tik antrą kartą, čia labai daug mygtukų, tad pusę jų nenaudoju. Su senais paprasčiau ir lengviau.“
Tačiau autobuso Luisas nenorėtų vairuoti, nes jam labiau prie širdies Vilniaus senamiestis. Be to, vairuotojui buvo labai įdomu pamatyti, kaip veikia troleibusų „ūsai“, mat čia – visai kitokia technologija ir vairavimo principas.
„Turim du kelius – ant žemės ir viršuje, tad nuolat reikia žiūrėti į viršų. Todėl tai sunkesnis darbas nei vairuoti autobusą. Ties elektros linijų išsišakojimu maksimaliai galima važiuoti 5 km/ val. greičiu, o sankryžoje ir posūkyje apie 10-20 km/ val., nes nuo per didelio greičio gali nukristi „ūsai“, – aiškina jis.
Luisas priduria, kad kelyje reikia stebėti ne vien tik automobilius, bet ir žinoti tikslią vietą, kurioje galima sustoti troleibusui: „Viršuje yra pagaliukai, kurie atskiria linijas, kad vienai linija nukritus, galėtum važiuoti kita. Jeigu sustosiu būtent toje vietoje, troleibusas nebevažiuos, pradės pypsėt, vadinasi, dingo elektra. Būtent dėl to pasitaiko daugiau avarijų. Žmonės nesupranta, kodėl mes paliekame tarpą tarp troleibuso ir automobilių.“
Jis prisimena vieną eismo įvykį, kuris nutiko būtent dėl šios priežasties, – vairuotojas tarp automobilių paliko didelį tarpą, o pradėjęs važiuoti, automobilis įkišo priekį ir atsitrenkė. „Gavau į šoną, bet nežinau, tyčia ar ne. Vairuotojas vaizdavo, kad gavo į galą, ir bandė įrodyti, kad yra nekaltas. Reikėjo kviesti policiją, išleidau visus keleivius – užtruko apie valandą, bet galiausiai tai buvo ne mano kaltė.“